Helena Lopes/Unsplash.com nuotr.

Vieno susitikimo metu kalbėjomės apie krikščioniškos bendruomenės, kurioje norėtume būti ir augti Kristuje, bruožus. Išskyrėme tokius bendruomenės bruožus: mylinti Dievą ir žmogų, atjaučianti, draugiška, suteikianti galimybę tobulėti dvasiškai, tokia, kurioje patiriame ir užmezgame draugišką santykį su Kristumi ir žmonėmis ir kurioje žmogus priimtinas toks, koks yra. Nesuformulavome nė vieno „teisingos teologijos“ kategorijos apibūdinimo. Be abejo, teisinga teologija ir mokymas yra būtinas, tačiau mūsų, žmonių, vien jie nepasotina. Esame sukurti bendrystei ir ilgimės šiltų santykių su Dievu ir žmonėmis.

Jėzus ir malonė

Kokį Jėzų sutinkame Evangelijose? Dėstantį paslaptis, kaip nesuklysti atliekant religines apeigas? (Juokauju). Viena, kuo Jis taip traukia mus, – mokymu, palyginimais, atskleidžiančiais mylinčio Dievo charakterį, Jo begalinę „beprotišką“ meilę mums. Skaitydami iš tiesų žavimės, mus nustebina ir „pagauna“ toks „nereligingas“ Jėzus ir Jo apreikštas Tėvas, taip pat vizija krikščioniškos bendruomenės ir bendrystės, kurios gyvavimo pagrindas – meilė, malonė ir tiesa.

Gyvenime mes nesame pratę gauti ir teikti malonės be darbų, be įrodančių požymių – mes įpratę nusipelnyti, net jei malonė būtų įmanoma dėl nuolankumo ar teisingumo, pamaldumo ar mūsų teigiamų savybių. Tiesiog tai mes pradedame patirti nuo pat vaikystės. Pavyzdžiui, šeimoje mus vertino, jeigu elgėmės gerai ir taip, kaip buvo liepta; mokyklose būdavome vertinami geresniu pažymiu dėl pasiekimų mokomo dalyko srityje; darbe (tikėtina) atlygį gauname pagal pareigas ar darbų apimtį, o už kokybiškesnę prekę mokame daugiau.

Todėl ir kelia nuostabą Jėzaus palyginimai, kuriuose mums atveriamas nusipelnymui priešingas – meilės ir malonės – principas, veikiantis Dievo karalystėje ir išreiškiantis neišmatuojamai dosnų Dievo charakterį. Pavyzdžiui, stebėti paukščius, kurie nei „sėja, nei pjauna“, o „dangiškasis Tėvas juos maitina“, Jis „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mato 5). O gerai žinomas palyginimas apie sūnų palaidūną (žr. Luko 15)?! Kaip mes, remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi ir išmintimi, pabaigtume istoriją? Ar tikrai nesugalvotume, kaip įvykdyti teisingumą nedėkingam sūnui (palaidūnui), prašvilpusiam paveldėtą turtą ir užtraukusiam gėdą tėvui? Kodėl jo nesubarus ir nepamokius? Ar ne verčiau apdovanotume padorųjį sūnų, kuris tylomis dirbo žemę ir kaupė turtą?! Ar ne pastarajam užmautume žiedą ir iškeltume puotą, taip parodydami, kad teisingumas triumfuoja (deja, be dieviškos malonės). Taip pat, greičiausiai, manė ir palyginimu piktinosi fariziejai – Dievas neužtarnautai ir „neteisingai“ (mūsų supratimu) teikia malonę.

Evangelijos žinios, meilės ir malonės kitoniškumą nuo mūsų žmogiškojo supratimo ir nusipelnymo filosofijos M. Liuteris išreiškė taip: „Įstatymas liepia: ʽDaryk šitaip!’ ir nieko gero neįvyksta. Malonė sako: ʽTikėki juo!’ ir viskas jau įvykę.“ M. Liuteris aiškiai suvokė dieviškos meilės, kurią supriešino su žmogiškąja, skirtingumą: „Dievo meilė ne randa, o susikuria tai, ką myli. Žmogaus meilė kyla tik tam, ką jis randa vertą tos meilės.“ (cituojama pagal Holger Lahayne straipsnį).

Pasitelkdamas palyginimus (ne visuomet priimtinus mūsų logikai) Jėzus atveria mums Tėvo charakterį ir mūsų bendruomeniško gyvenimo pagrindą – priimti, augti ir dalintis besąlygine meile bei malone su visais.

Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos (1 Jono 1, 8)

Kaip taikome meilės ir malonės įstatymą sau, savo artimui bendruomenėje? Ar pripažįstame savo ir kitų galimybę tikėjimu būti perkeistam malonės ir tik malonės? Ar patyrę malonę priimame ir kviečiame kitus į tą pačią malonę? Be abejo, visi atsakome „taip“. O kaip tai galėtume pasitikrinti praktiškai? Vienas patikimų būdų, „meilės testas“, kurį apaštalas Jonas pateikia laiške „Jei kas sakytų: ʽAš myliu Dievą’, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jono 4, 20). Kalbant paprastai, mūsų reakcija į savo bei kitų netobulumą ar nuodėmę rodo, kiek mes mylime. Ar negalima pykti, jei nusideda prieš mane? Galima, ir tai būtų sveika reakcija. Tačiau reakcija turi būti kontroliuojama. Kaip skaitome Evangelijoje (Mato 18), „eik ir bark jį prie keturių akių“, žinoma, nepamirškime ir atleidimo „iki septyniasdešimt septynių kartų“.

Ar meilė ir malonė pateisina nuodėmę?

Be abejonės, ne! Malonė gelbsti tikėjimu (žr. Romiečiams 5 sk.) – kuo giliau panyrame į malonę, tuo labiau būname sutvirtinami ir pastiprinami savo gyvenime. Kito kelio, kaip įsikabinimo į Kristaus auką, kryžių ir gelbstinčią malonę, nėra. M. Liuteris teigė: „Tu klausi: tai ką gi mums daryti? Nejau dykaduoniauti, jei neįstengiame nuveikti nieko kito, kaip tik nusidėti? Aš atsakau: ne, verčiau klausykis šių [Evangelijos] žodžių, tada pulk ant kelių ir melsk malonės ir visas savo viltis sudėk į Kristų; jame yra mūsų išganymas, gyvenimas bei prisikėlimas“ ir prideda, kad žmogui derėtų „pirma nusivilti pačiu savimi, idant taptų pasirengęs priimti Kristaus teikiamą malonę.“ (cituojama pagal Holger Lahayne straipsnį)

Kokioje bendruomenėje norėtumėte būti jūs?

Ką darote, susidūrę su savo ar kitų neišspręstais poreikiais, besikartojančiomis nuodėmėmis, dvejonėmis tikėjimo klausimais? Ar turite tikėjimo namiškių, su kuriais galite pasidalinti našta, patirdami jus gluminančius jausmus, ar yra, kas išklauso jūsų skausmą dėl gyvenimą apkartinusių vidinių žaizdų? Ar jaučiate, kad esate tokioje bendruomenėje, kurioje galite būti išklausyti ir nepasmerkti? Ar tikite, kad jūs rūpite bendruomenei ir Dievui, kad jie kovos kartu su jumis? T. y. ar tebetikite Dievo palankumu jums (ne nuodėmei)? Jei taip, esate malonės kelyje. Tuomet visi bėgame nusimetę „figos lapelį“ – visus mus dengiančius pasiteisinsimus – į Jo akivaizdą ir žinome, kad „turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jono 2, 1 b) bei tikime, kad Jis „ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1, 9).

Sielovados pagalba

Jei nesulaukiate paramos ar nedrįstate dalintis jus slegiančiomis naštomis savo bendruomenėje, visuomet galite ieškoti pagalbos dalyvaudami sielovadinėje tarnystėje, kurią siūlo bendruomenės „Kelionė“ (buvusi bendruomenė „Gyvieji vandenys“ Vilniuje) organizuojama programa „Mokinystės kelionė“ (ar kitose programose ar bendruomenėse, t. y. ten, kur galite gauti pagalbą).

Programos metu kuriama saugi erdvė, kurioje krikščionys vyrai ir moterys, kovojantys su vienatvės, baimės, tuštumos, nepaguodos, neramybės, atsitolinimo nuo Dievo jausmais ar menka saviverte, priklausomybėmis, išgyvenantys nesaugumą dėl savo identiteto, lyties ar seksualumo, gautų sielovadinę pagalbą ir dvasinį pastiprinimą. Programa ir tarnavimas „Mokinystės kelionė“ siekia padėti krikščionims ir bažnyčioms (įvairioms denominacijoms) praktiškai pritaikyti perkeičiančią Dievo Evangelijos galią pažeistose sielos srityse.

Keletas klausimų, į kuriuos bandoma atsakyti programos „Mokinystė“ metu:

  • „Ar pasikeitimas tikrai įmanomas, jei aš negaliu išsivaduoti iš savo santykių ir seksualinio sužeistumo? Esu varžomas savo priklausomybės? Sutrikęs dėl savo tapatybės kaip vyras ar moteris? Gėdijuosi savo praeities? Esu įžeistas kitų?“
  • „Ar tikrai Dievas gali perkeisti mano gyvenimą, seksualumą ir skausmą? Ar Jis gali išgydyti mano gyvenimą?“
  • „O kaip mano santuoka? Ar ji gali būti atnaujinta ir perkeista? Kaip mano draugai? Ar Jis gali man atsiųsti saugius žmones mano gijimo kelionėje?“
  • „Aš vis dar vieniša(s). Kaip aš galiu susidraugauti su priešingos lyties asmeniu, jei jaučiuosi taip susipainiojusi(-jęs) savyje?“
  • „Kas čia tokio toji pornografija? Ji niekam nekenkia. Ir ji kontroliuojama. Aš galiu pats su tuo susitvarkyti.“
  • „Aš taip ilgai kovojau su asmeninėmis problemomis – daugybę metų. Kiekvieną kartą, kai paprašau Jėzų patraukti mano bėdas, niekas nesikeičia. Ar Jėzus tikrai gali man padėti? Ar aš kada nors būsiu laisva(s)?“
  • „Kiekvieną kartą, kai pasakoju apie vaikystėje patirtą prievartą žmonėms iš savo bažnyčios, jie nežino, ką pasakyti, arba vengia manęs. Aš visiškai viena(s). Aš nežinau, kur kreiptis. Kodėl Dievas leido, kad tai įvyktų?“
  • „Aš tikrai jaučiuosi nevykėlė(-is). Visiems mano draugams gerai sekasi gyvenime, bet aš tiesiog palikta(s) užnugaryje. Ar Dievui iš tiesų rūpiu? Ar Jis pastebi mane?“

Jei sąžiningai pasisakytume, pasirodytų, kad kai kuriuos iš šių klausimų esame uždavę ar pakomentavę dauguma mūsų. Ar mūsų gyvenimas kada nors bus kitoks, nei yra dabar? Ar mūsų skausmas ir kova per daug galingi, kad juos įveiktume? Puolę į neviltį dėl savo gyvenimo padėties, mes apsisprendžiame niekada niekam nepasakoti apie savo paslaptis ir niekada niekuo nepasitikėti savo kelionėje.

Kai mums prieinama brangiai įgyta (Kristaus auka) malonė ir toks Užtarėjas, neturime nuleisti rankų susidūrę su gluminančiais jausmais, klausimais, potyriais ar griaunančia mūsų gyvenimą nuodėme. Atvirkščiai – galime ir turime naudotis visomis galimybėmis spręsti ir dalintis savo naštomis ten, kur esame, ir tokie, kokie esame. Tikėkime visa perkeičiančia malone.

Publikuota žurnale 2018/01 (81)

Gyvieji šaltiniai