Felipe Lima Rizo/Unsplash.com nuotr.

Translyčiai asmenys Lietuvoje susiduria su reikalingos medicininės ir psichologinės pagalbos stoka patirdami diskriminaciją, atstūmimą, tapdami smurto ir patyčių aukomis, dažnai vedančiomis iki savižudybės. Lietuvoje tokiems žmonėms teikiama medicininė ir psichologinė pagalba kol kas nėra tinkamai reglamentuota. Nors Civiliniame kodekse yra įtvirtinta nuostata dėl asmens teisės pasikeisti lytį, specialus įstatymas šią nuostatą įgyvendinti nėra parengtas.

2007 m. rugsėjo 11 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), priėmęs sprendimą prieš Lietuvą, įpareigojo priimti specialų įstatymą dėl transseksualų lyties pakeitimo. Dėl ilgai užtrukusio EŽTT sprendimo neįvykdymo Europos Tarybos Ministrų komitetas nusprendė taikyti bylai L. prieš Lietuvą sustiprintą priežiūrą ir paragino Lietuvos institucijas pabaigti teisės aktų projektų teisėkūros procesą, pašalinant teisės spragą. Lietuvoje nuo 2010 m. teismų praktika leido pakeisti asmens dokumentus, jei lytis chirurgiškai pakeista, bei priteisti užsienyje patirtas lyties keitimo medicinines išlaidas. Nuo 2017 m. teismų nutartimis translyčiams keičiami asmens dokumentai remiantis vien psichiatro diagnoze (be privalomų chirurginio pobūdžio reikalavimų). Pagal šią praktiką pakeisti asmens dokumentai keliems translyčiams. 

2017 m. LRS narių grupė parengė LR Civilinio kodekso 2.27 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą NR. XIIIP- 1327, kuriuo siekiama ištaisyti CK įtvirtintą, bet neveikiančią nuostatą dėl asmens teisės pasikeisti lytį. Kadangi iki šiol nebuvo parengtas įstatymas, numatantis lyties keitimo sąlygas ir tvarką, Seimo nariai šią spragą pasiūlė taisyti uždraudžiant farmakologines, chirurgines procedūras ar psichiatrinę, psichologinę terapiją, kuria būtų siekiama pakeisti asmens lytį. 

Į tai sureagavo Lietuvos psichologų, Jaunųjų psichiatrų asociacijos bei kitos organizacijos, tokią iniciatyvą vertindamos kaip pažeidžiančią žmogaus teises (http://www.psichologusajunga.lt/index.php?p=867&lng=lt). Lietuvos psichologų asociacija kovo 20 d. rašte LRS Seimui ir Vyriausybei teigia, kad įstatymo projektas nedera su naujausių psichikos sveikatos srities mokslinių tyrimų duomenimis ir psichologų parengtomis psichologinės praktikos gairėmis. 

Paskaičius Lietuvos psichologų raštą ne vienam galėtų kilti klausimas: nuo kada ligų sąrašai pradėti formuoti pagal politinius debatus? 

Įstatymo projekte siūlomo 2.27 straipsnio I dalies pakeitimo teiginius „Asmens lytis yra genetiškai nulemta žmogaus prigimtinė savybė. Asmens lyties (vyriškos arba moteriškos) nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta asmens lytis“ LPS laiko moksliškai negrįstais. Savo poziciją LPS grindžia Pasaulio sveikatos organizacijos Genomikos išteklių centro teiginiais (World Health Organisation Genomic resource centre, 2018), kad lytis (angl. „gender"), paprastai įvardijama kaip vyriška ar moteriška, yra socialinis konstruktas, kuris įvairuoja skirtingose kultūrose ir laikmečiuose. 

Toliau rašte rašoma, kad pagal šiuo metu galiojantį Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikacijos 10-ąjį pataisytą ir papildytą leidimą, Australijos modifikaciją TLK-10-AM (Australijos klasifikacijos kūrimo konsorciumas, 2011) lyties tapatumo neatitikimas lyčiai, kuri buvo nustatyta gimimo metu, yra laikomas lyties tapatumo sutrikimu, tačiau Pasaulio sveikatos organizacija, remdamasi mokslo pažanga ir politiniais debatais, rengia naują 11-ąją TLK versiją (World Health Organization, 2018), kurią planuojama patvirtinti 2018- ųjų metų viduryje. TLK-I l nebebus lyties tapatumo sutrikimo diagnozes, rankraštyje minimas tik lyties neatitikimas. 

Paskaičius Lietuvos psichologų raštą ne vienam galėtų kilti klausimas: nuo kada ligų sąrašai pradėti formuoti pagal politinius debatus? Vieniems politikams balsuojant vienaip, kitiems – kitaip, gal netrukus sulauksime, kad ir kitokio pobūdžio sveikatos sutrikimai nebus laikomi gydymo reikalaujančiomis ligomis? Jei lytinės tapatybės sutrikimas nebūtų laikomas liga, kodėl tuomet tokiems asmenims reikėtų teikti medicinines paslaugas, apmokamas mokesčių mokėtojų pinigais? 

Jaunųjų psichiatrų asociacijos rašte teigiama, kad nuostata, jog lytinis tapatumas yra įgimtas ir išimtinai nulemtas XX ir XY chromosomų, yra nepagrįsta. Taip pat teigiama, jog LRS narių parengto Civilinio kodekso straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte bandoma suformuoti klaidingą nuostatą, kad lyties pajautimą galima pakeisti psichoterapinėmis ar psichiatrinėmis intervencijomis. 

Jaunųjų psichiatrų asociacijos (JPA) Etikos komisijos narė psichiatrė-psichoterapeutė GABRIELĖ SUBAČIŪTĖ sutiko atsakyti į klausimus apie asociacijos rašte pateiktus teiginius.

Gabrielė Subačiūtė. Kristinos Aleksynaitės nuotrauka.

Jūsų asociacijos parengtame rašte rašoma: „Pataisomosios terapijos, kuriomis būtų bandoma pakeisti asmens seksualinę orientaciją ar lytinį tapatumą, iš esmės yra prievartinės ir neatitinkančios dabartinės medicinos standartų.“ Ar tai reikštų, kad asmenys, jaučiantys didžiulį diskomfortą ir kančią dėl savo lyties tapatybės, negalėtų kreiptis į medikus, kad jiems būtų suteikta psichoterapinė ir psichiatrinė pagalba? Tačiau kitoje vietoje rašte teigiate, kad daliai translyčių asmenų psichoterapija gali padėti atrasti savo lyties tapatumo raiškos būdus, o kitiems tokia pagalba nėra pakankama. Tad kaip čia yra? 

Rašte kalbame apie du skirtingus psichoterapijos naudojimo būdus. Vienas psichoterapijos naudojimo būdas, kuris turėtų būti ir vienintelis, yra padėti žmogui, kai jis pats to nori, kai įsiklausoma į žmogaus poreikius ir, bendradarbiaujant pacientui ir psichoterapeutui, nusprendžiama, ką psichoterapijoje pasiekti realu ir kas naudinga paciento gerovei. Taip taikoma psichoterapija gali padėti žmogui tiek atrasti savo lyties tapatumo raiškos būdus, tiek labiau priimti save, tiek sumažinti nerimą, depresijos simptomus ir daug kitų dalykų, priklausomai nuo konkrečios situacijos.

Psichoterapija visada turi būti orientuota į žmogų ir į jo individualų vidinį patyrimą, o ne vadovautis išankstinėmis tėvų, visuomenės, politikų ar kt. asmenų nuostatomis ir vertybėmis, kas iš esmės prieštarautų pačiai psichoterapijos esmei.

Tai, ką rašte įvardijome „pataisomosiomis terapijomis“ (jos kaip teigiama praktika minimos 2017-11-14 registruoto įstatymo projekto „Dėl Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.27 straipsnio pakeitimo“ Nr. XIII P-1327 projekto aiškinamajame rašte), atspindi psichoterapijos naudojimą ne pagal paskirtį, o siekiant pakeisti žmogų pagal kai kurių asmenų subjektyvius įsitikinimus. Tokia terapija nėra orientuota į žmogaus vidinį patyrimą, jo tyrinėjimą, geresnį supratimą ir priėmimą, priešingai – jį menkina ir patologizuoja, kas yra neetiška ir netgi žalinga, nes asmeniui gali sukelti dar didesnį stresą. Dar vienas svarbus aspektas, kad tokių terapijų efektyvumas nėra moksliškai pagrįstas, priešingai – yra pastebėta jų žala.

Prieš tokių terapijų taikymą ir apie jų nepagrįstumą pasisako ir tarptautinės psichologų ir psichiatrų bendruomenės.

Pavyzdys – žmogus save suvokia kaip kitos lyties ir norėtų sulaukti pagalbos priimti save su tokiu suvokimu. Galbūt jis dėl to jaučiasi atstumtas savo artimiausių žmonių, dėl to patiria stresą, išgyvena, ir dėl šių priežasčių jam gali būti reikalinga psichoterapinė pagalba. Tačiau psichoterapeutas, kuris pagal savo pažiūras bandytų pakeisti tokio kliento savo lyties suvokimą, elgtųsi neetiškai ir neatliktų savo svarbiausios užduoties – padėti žmogui. 

Teigiate, kad daliai translyčių asmenų reikėtų chirurginės ir hormoninės intervencijos. Kaip nustatoma, kokia būtent pagalba reikalinga asmeniui, turinčiam lytinės tapatybės sutrikimą? Ar remiamasi mokslinių tyrimų duomenimis? Ar yra mokslinių tyrimų apie asmenis, kurie, pakeitę lytinę tapatybę, vėliau norėtų grįžti prie ankstesnės tapatybės? Ar yra žinoma, kaip įvairios ligos, kuriomis mes visi sergame savo gyvenime, gali paveikti žmones, nuolat vartojančius hormonus?

Kokia konkreti pagalba reikalinga konkrečiam asmeniui, gali būti nustatyta tik klientui bendradarbiaujant su specialistu arba specialistų komanda. Tam reikalingas pasitikėjimu grįstas santykis su klientu ir profesionalus jo situacijos įvertinimas. Tam, kad specialistai galėtų atlikti profesionalų įvertinimą, jie turi turėti specifinių, mokslinį pagrindą turinčių žinių. Lietuvoje nėra skiriama pakankamai dėmesio specialistų kvalifikacijai kelti šioje srityje ir reikalinga pagalba translyčiams asmenims yra praktiškai neprieinama. Jaunųjų psichiatrų asociacija pasisako už tai, kad  asmenys, susiduriantys su tokio pobūdžio sunkumais, gautų jiems reikalingą, mokslu grįstą ir reglamentuotą pagalbą ir jos prieinamumas didėtų.

Taip, kai kurie asmenys, pasikeitę lytį gali persigalvoti. Pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas tarp kliento ir specialistų  bei profesionalus kliento įvertinimas  mažina tokių situacijų tikimybę, tačiau visiškai jos nepanaikina. Tačiau tai jokiu būdu negali būti  lyties keitimo draudimo priežastimi. Žmonės gali persigalvoti įvairiose asmeninio gyvenimo srityse – su kuo praleisti gyvenimą, kurioje šalyje gyventi ir pan. Laisvos visuomenės gyvavimo  neišvengiama rizika – suklysti pasirenkant. Nei psichiatrai, nei politikai neturi teisės riboti savo piliečių pasirinkimo laisvės, žiūrėti į juos paternalistiškai, kaip į negalinčius savarankiškai nuspręsti, kas jiems geriausia, ir kartais suklysti.

Kitas aspektas – pasitaiko, kad žmonėms gali būti sunku visavertiškai save priimti. Iš vienos pusės, didelė tikimybė, kad jie savęs nepriims ir pasikeitę lytį, iš kitos pusės, nepamirškime, kad ir iki lyties keitimo jie jautėsi blogai. Galbūt tai jų būdas suprasti, ko reikia jų gerovei. Žinoma, lyties keitimas nėra panacėja nuo visų žmogaus problemų, jis tikrai neužtikrina, kad žmogus po lyties keitimo nebepatirs jokių neigiamų emocinių išgyvenimų.

Hormoniniai preparatai gali būti taikomi įvairioms ligoms gydyti, jie nėra skirti išimtinai tik lytiškumo požymiams modifikuoti. Apie juos prikaupta pakankamai žinių, taip pat ir apie jų poveikį organizmui, įtaką įvairių ligų eigai, taigi juos saugu vartoti specialistams prižiūrint. Deja, kol toks gydymas Lietuvoje nėra aiškiai reglamentuotas, žmonės randa būtų hormonus vartoti savarankiškai, be specialistų priežiūros, kas iš tiesų gali kelti grėsmę jų sveikatai.