Žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ 
    O Jėzus jiems kalbėjo: 
    „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. 
    Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, o aš jame. 
    Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. 
    Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje. 
 

Apd 9, 1–20: Jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms

Ps 117, 1. 2. P.: Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją. / Aleliuja.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Ramūnas Mizgiris OFM

Toliau skaitome Evangelijos pagal Joną 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per šv. Mišias virsta jo krauju, dovana (Jn 6, 54–56). Tokia ištarme mokymas apie Eucharistiją pasiekia savo pilnatvę. Kodėl Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną? Ką reiškia žmonėms vynas?

Duona nurodo paprasto kasdienio gyvenimo kuklumą, o vynas – džiaugsmo šventę. Vynas skirtas ne vien gerti, bet ir pasakyti tostą. Duona – būtinybė, Jėzus padaugina duonos alkstančiai miniai (Jn 6, 11–13), o vynas yra malonumas, todėl Kanoje jis padaugina vyno, kad vestuvių svečiai nepristigtų džiaugsmo (Jn 2, 6–10). Biblija sako, kad vynas linksmina žmogaus širdį, o duona stiprina gyvastį (Ps 104, 15).

Jei Jėzus būtų pasirinkęs Eucharistijai duoną ir vandenį, tai būtų įkūnijęs vien tik skausmo, kasdienės rutinos pašventinimą (išties duona ir vanduo yra pasninko ir atgailos sinonimai). Pasirinkdamas vyną, jis norėjo parodyti džiaugsmo, už kurį dėkojama (gr. „eucharistia“) Dievui, svarbą žmogaus gyvenime. Dievo buvimas ir žvilgsnis neaptemdo mūsų dorų pasilinksminimų, bet priešingai – sustiprina.

Be to, vynas leidžia šiek tiek nujausti galutinę Dievo ir žmonijos šventę, į kurią krypsta Izraelio lūkesčiai: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne [Sionas, arba Jeruzalė, dangiškosios Jeruzalės simbolis] visoms tautoms [...] puotą su rinktiniais vynais, [...] grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6); „Tikrai ateis dienos, [...] kai kalnai lašės saldžiu vynu ir visoms tautoms jis tekės“ (Am 9, 13).

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai