pexels.com nuotrauka

Nuo kovo Lenkijoje įsigaliojo įstatymas, ribojantis prekybą sekmadieniais ir švenčių dienomis. Tai nauja praktika kaimyninėje šalyje, tačiau kai kuriose kitose Europos Sąjungos valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, prekybos vietos sekmadieniais nuo seno neveikia.

Naujovė Lenkijoje įgyvendinama palaipsniui: šiemet parduotuvės gali dirbti tik du sekmadienius per mėnesį, kitąmet – vieną, o 2020-aisiais – nė vieno. Išimtys bus daromos sekmadieniais prieš didžiąsias krikščioniškas šventes – Kalėdas ir Velykas – bei paskutiniais sausio, balandžio, birželio ir rugpjūčio sekmadieniais.

Pašventinti sekmadienį

Ekonomine prasme mums aktualūs nauji ribojimai, nes nemaža dalis lietuvių įprato vykti sekmadieniais į kaimyninę šalį pigiau apsipirkti. Tačiau įdomus ir toks klausimas: ar verta būtų sekti šiuo kaimynų pavyzdžiu? Atrodytų, tokiu būdu visuomenėje randasi daugiau solidarumo – nors apribojami vartotojų norai, parduotuvių darbuotojai gauna progą praleisti laiką su šeima, pailsėti. Tai ypač aktualu krikščionims, kuriems ekmadienis – poilsio ir Dievo šlovinimo diena.

Dar XIX a. pabaigoje popiežius Leonas XII enciklikoje „Rerum novarum“ sekmadienio poilsį apibūdino kaip darbininko teisę, kurią privalo garantuoti valstybė. „Natūralu, jog krikščionys siekia, kad ir ypatingomis mūsų laikų aplinkybėmis civilinė įstatymų leidyba atsižvelgtų į jų pareigą pašventinti sekmadienį. Bet kuriuo atveju jų sąžinė įpareigoja taip organizuoti sekmadienio poilsį, kad būtų įmanoma dalyvauti Eucharistijoje, susilaikant nuo tokios veiklos bei darbų, kurie nesuderinami su sekmadienio pašventinimu“, – rašė šv. popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Dies Domini“ 1998 m.

Kieno teisės svarbesnės?

Karolio Wojtyłos tėvynėje didžioji dalis visuomenės ne tik laiko save katalikais, bet ir yra praktikuojantys tikintieji. Visgi sekmadienio prekybos ribojimus jie vertina nevienareikšmiškai. Apklausos rodo, kad juos palaiko 51 proc. gyventojų. Kad visuomenė šiuo klausimu pasidalijusi, patvirtina ir katalikiško savaitinio žurnalo, leidžiamo Krokuvoje nuo 1945 m. „Tygodnik Powszechny“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas, rašytojas Michałas Kuźmińskis. Pasak jo, labiausiai išsiskyrė kairiųjų ir liberalių pažiūrų valdininkų, apžvalgininkų ir nevyriausybininkų nuomonės. Kai socialistų partija „Razem“ teigė teisę prastai apmokamiems darbuotojams pailsėti sekmadieniais esant prasmingesne nei teisė tądien apsipirkti, liberali partija „Nowoczesna“ reikalavo neatimti iš lenkų teisės pasirinkti, kaip leisti savo laiką ir pinigus.

Michałas Kuźmińskis – katalikiško savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Facebook nuotrauka.

Nesama sutarimo ir tarp žmonių, kurių darbo laiką įstatymas pakeitė. Palengvėjimas kasininkams, tarp kurių daugiausia moterų, vertinančių galimybę praleisti daugiau laiko su šeima, tačiau kliūtis jauniems, vaikų neturintiems darbuotojams, mielai dirbdavusiems sekmadieniais dėl didesnio atlygio, ar tiems, kurie tik sekmadienį galėdavo užsiimti namų ruoša ir pirkiniais, nes kitas dienas sunkiai dirba. Priešinosi ir kai kurie verslininkai, teigdami, kad kris jų pelnas ir galiausiai tai neigiamai atsilieps patiems darbuotojams.

Tačiau dažniausias argumentas, kaip pažymi žurnalistas, yra suvaržyta laisvė: „Manau, kad lenkai yra pripratę prie vartojimo laisvės. Jiems patinka leisti laiką prekybos centruose, savaitgaliais jie perpildyti. Po visų tų socializmo ir nelengvos transformacijos metų, pagaliau galima leisti pinigus ir vartoti. Toks gyvenimo stilius tapo prieinamas. Tai būdas parodyti savo socialinį statusą tiek sau, tiek kitiems, būdas mėgautis ir drauge stiprinti šeimos ryšius. Taigi tikrai būta daug nepasitenkinimo dėl to, kad valdžia atima „teisę vartoti, kada norime“. Be to, daugeliui šeimų, ypač miesteliuose, prekybos centras neretai yra vienintelė švari, moderni, prieinama vieta leisti laiką kartu – apsipirkti, nueiti į kiną, pavalgyti. „Prekyba blogai, draudimas dar blogiau“, – taip „Tygodnik Powszechny“ redakcijai rašė viena skaitytoja.

Bianca Lucas nuotrauka

Teorija ir praktika

Nesilaikantiems įstatymo verslininkams bus taikomos baudos nuo vieno iki šimto tūkstančio zlotų. Prekybos draudimai netaikomi interneto, konditerijos, gėlių parduotuvėms, degalinėms, oro uostams, vaistinėms. Internete gausu naujųjų ribojimų išimtis pašiepiančių memų. Viename jų vaizduojama parduotuvės kasininkė ir degalinės vairuotojas. Pirma sekmadieniais nedirbs, antras dirbs. Maža to – apžvalgininkai laukia, kada degalinės pradės pardavinėti mėsą ir pieno produktus. „Daug kas atkreipia dėmesį, kad teoriškai geras sumanymas praktikoje įgyvendinamas nelabai gerai“, – sako M. Kuźmińskis. Ribojimais siekta sudaryti geresnes sąlygas smulkiems vietiniams šeimų verslams – jiems sekmadieniais dirbti leista – tačiau dalis jų – įsikūrę dideliuose prekybos centruose – nuo naujosios tvarkos nukentėjo.

Kaip apibūdina pašnekovas, valdančioji partija „Prawo i Sprawiedliwość“ (liet. Įstatymas ir teisingumas) šių ribojimų kontekste daugelio kaltinta despotišku ir dvasininkijai pataikaujančiu elgesiu. Teigta, kad demokratinė valstybė turi išlikti sekuliari ir gerbti kitų tikėjimų piliečius bei ateistus. Tačiau religiniai motyvai šiuo atveju griežė ne pirmuoju smuiku. Dėl sekmadienio prekybos ribojimų jau dešimtmetį kovojo profsąjunga „Solidarność“. Pasak M. Kuźmińskio, tarp valdančiosios partijos rinkėjų nedaug stambių verslininkų, tuo metu jų darbuotojų balsai jiems svarbūs. Todėl nuolat valdžios akcentuojamą rūpesčio šeimos vertybėmis argumentą lydėjo teiginiai apie darbininkų situacijos gerinimą. Pasak Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistikos, lenkai yra vieni ilgiausias darbo valandas dirbantys Europos Sąjungoje. 

Subalansuota vyskupų pozicija

Įstatymo priėmimą palaikė tarp Lenkijos katalikų reikšmingas „Marijos radijas“. Pasisakė ir šalies vyskupai. Įdomu, kad jie nekalbėjo apie sekmadienio šventumą, o akcentavo naudą šeimoms ir darbininkams, bendruomeniniams ryšiams ir visai tautai. Kaip pažymi žurnalistas, tokia vyskupų pozicija buvo priimtina ir kairiųjų, ir dešiniųjų pažiūrų žmonėms, neatrodė kaip draudimų primetinėjimas. „Tai buvo viena retų progų, kai sutapo Katalikų Bažnyčios ir kairės atstovų nuomonės“, – priduria jis.

Nors apibendrinti, ar katalikai džiaugiasi sekmadienio prekybos ribojimais dėl religinių motyvų, sunku, Kuźmiński pastebi, kad daugybė jų nematė priešpriešos tarp sekmadienio Mišių ir sekmadienio apsipirkimo: „Prieš priimant šį įstatymą galėjome patys pasirinkti susiturėti ar ne nuo ėjimo į parduotuves. Akivaizdu, kad dažniausiai nesusilaikydavome.“

Kai kurie apžvalgininkai, ypač vakariečiai, giria šį Lenkijos valdžios sprendimą už tai, kad tokiu būdu ginamos krikščioniškos šalies šaknys. Paklaustas, kaip reaguoja į tokius komentarus pažangaus ir kritikos dabartinei Lenkijos valdžiai negailinčio katalikiško žurnalo „Tygodnik Powszechny“ redaktorius atsako: „Mano supratimu, krikščionybė neturi priimti įstatymų. Yra daugybė geresnių būdų krikščionims išreikšti savo tapatybę: priimti pabėgėlius galėtų būti vienas iš jų.“