Povilas Aleksandravičius

Dr. Povilo Aleksandravičiaus, MRU Humanitarinių mokslų instituto docento, komentaras skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“

Velykų laikotarpiu siūlau susimąstyti apie Tradiciją – itin reikšmingą sąvoką krikščioniui. Tradicija gali būti gyva (išgyvenama kaip pati siela, kaip gyvas Kristus) ir mirusi (kai žmogus funkcionuoja tarsi automatas), taip pat ir pavojinga (kai jos vardu pateisinami nusikaltimai). Mirusi ir pavojinga tampa tradicija, kai ją suvokiame tik kaip praeities kartotę. Visi užaugome su šios dainelės leitmotyvu: „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro!“ Yra daugybė žmonių, kurie tradiciją suvokia tik šitaip.

Šį supratimą dažniausiai lydi keistas vaizdinys, kurį galima išreikšti vienu bendru visų tautų pasakų motyvu: kadaise žmonės gyveno laimingai ir gražiai, po to atėjo priešas ir viską sugadino, todėl dabar privalome surasti priešą, jį sunaikinti, o tada vėl gyvensime laimingai ir gražiai. Tai – archetipinis vaizdinys (svaja grįžti į saugias motinos įsčias, sakytų psichoanalitikai?) Tarsi miražas jis reiškiasi tokiais fragmentais: „Mūsų laikais taip nebuvo“, „kadaise žmonės buvo geresni“, „tada buvo vertybės ir moralė“, „kadaise visi mylėjo tautą“, „buvo tvarka“. Viskas paprasta – tereikia identifikuoti priešą, sugriovusį mūsų rojų, jį sunaikinti, ir vėl bus tvarka.

Šis kreipimasis į praeitį tarsi į prarastą rojų, kaltininko dėl dabartinių nelaimių paieška ir jo sunaikinimo troškimas – tai baisus mūsų mąstymo mechanizmas, vadinamas atpirkimo ožio mechanizmu. Aprašytas jau senųjų civilizacijų tekstuose, taip pat ir Biblijoje, mūsų laikais analizuotas psichologiškai ir filosofiškai, šis mechanizmas įsuka visuomenę į prievartos ratą, veda ją į baisias ir beprasmiškas kančias. Atpirkimo ožiu gali tapti bet kas: imigrantai, čigonai, žydai, indėnai, gėjai, oponentai, krikščionys musulmonų kraštuose, lietuviai Anglijoje, lenkai Lietuvoje, komunistai, kapitalistai, elitas, netgi Sorošo fondas ir Europos Sąjunga – svarbu tik, kad būtų galima sukurpti kokią nors sąmokslo teoriją (prisiminkime: „Pasaulį valdo žydai ir gėjai“ ir t. t.). Ir kaip dažnai šis pavojingas požiūris į susifantazuotą praeitį ir kaltojo dėl dabarties nesėkmių paieška yra pateisinami „meile tradicijai“!

tik Kristus, Velykų avinėlis, mus išvadavo iš šio klaikaus atpirkimo ožio mechanizmo

Prancūzų filosofo René Girard‘o nuomonė subtilesnė: atpirkimo ožio mechanizmas esą leidžia piktiems žmonėms bent laikinai pasijusti atsiteisusiems (nes už visą tautos blogį sumokėjo įsivaizduojamas kaltasis) ir kurį laiką, taip nusikalstamai nuleidus garą, pagyventi taikiai. Bet visa tai – tik didėjantis žmonijos nusikaltimų kraitis, jos prakeiksmas (gimtoji nuodėmė?) Pasak Girard‘o, tik Kristus, Velykų avinėlis, mus išvadavo iš šio klaikaus atpirkimo ožio mechanizmo. Susijungdami su Kristaus asmeniu ir jo mokymu-meile, mes blogio problemą išsprendžiame iš esmės – taikiai ir racionaliai, be konvulsinio poreikio surasti kaltąjį. Deja, kai tik prarandame ryšį su gyvuoju Kristumi, atpirkimo ožio mechanizmas tuoj atsinaujina ir kruvina prievarta vėl ima plisti.

Kadangi tokiais mūsų mąstymo mechanizmais kaip poreikis surasti kaltąjį naudojasi įvairaus plauko manipuliatoriai, svaiginantys tautą iliuzijomis (praeities atgaivinimas), dirginantys jos emocijas (priešas, klanas, sąmokslas!), nukreipiantys jos energiją nuo tikrų nūdienos klausimų ir taip sau užsidirbantys politinių ar finansinių dividendų, privalu priminti esminį krikščioniškosios teologijos teiginį apie tradiciją: tikra Tradicija niekada nėra grįžimas į praeitį. Niekada – praeities schemų kartotė! Praeitis yra turtinga prasmių, pamokų, idėjų, bet visa tai turi tapti šaltiniu, kuris mums padėtų suvokti dabarties momentą, o ne mus fiktyviai grąžinti į praeitį ir paversti lavonais dabartyje.

Dievas nenustoja kūręs pasaulio nė vieną akimirką, į dabarties momentą įpūsdamas vis naujos tikrovės. O Velykų paslaptis – tai dar vienas čia ir dabar vykstančio pasaulio atnaujinimo vardas: prisiėmęs visas mūsų piktadarybes, kančias ir mirtis, Kristus keliasi, teikdamas naujų gyvybinių impulsų mūsų dabarties pasauliui. Būti krikščioniu – tai stengtis atpažinti pasaulį atnaujinantį Kūrėjo darbą bei realų Kristaus kančios ir prisikėlimo procesą, vykstantį dabar. Štai kodėl krikščioniška Tradicija istorine prasme yra persipildžiusi vis naujai atsirandančių dalykų – naujų mokymų ir interpretacijų, dvasingumų ir mokyklų, reformų ir liturgijų, tvarkų ir perspektyvų.

negalime pasiduoti tai gundančiai ir primityviai mąstymo schemai – kaltųjų paieškoms

Iš pat pradžių, reaguodami į antikos laikų iššūkius, konkuruodami ir maišydamiesi su stoikais, gnostikais, neoplatonikais ir daugybe kitų, krikščionys pakeitė antikinio pasaulio veidą; vėliau, tautų kraustymosi metu, Bažnyčia tapo tarpininke tarp tautų, formuodama jų tapatybes, o popiežiai formulavo radikaliai naujo socialinio gyvenimo principus, pvz., politikos ir religijos atskyrimo būtinybę; brandžiais viduramžiais Bažnyčia vėl keitė pasaulio veidą, skelbdama, kad jau šioje žemėje, o ne tik danguje, žmogus turi siekti savo laimės ir visuomenės gerovės – taip radosi ligoninės ir universitetai, gotika ir miestų laisvėjimas, novatoriškos ekonominės ir politinės teorijos, ką jau kalbėti apie daugybę dvasinių reformų ir pluoštą naujų vienuolijų. Pranciškonai, dominikonai, karmelitai ir visi kontempliatyvieji vienuolių ordinai buvo didieji novatoriai, o ne kokie nors praeities apologetai. Moderniųjų ir mūsų laikų reformos ir judėjimai – nuo Liuterio iki Tridento, nuo jansenistų iki II Vatikano susirinkimo – buvo gyvos reakcijos į kintančią pasaulio būklę ir istorišką žmogaus prigimties dinamiką.

Šiandien gyvename virsmo laikotarpiu. Prieš mūsų akis – milžiniški iššūkiai: globalizacija, technologinė gyvenimo transformacija, žmogaus sąmonės pokyčiai, ekologinė pasaulio padėtis. Turime juos priimti, remdamiesi Tradicijoje sukaupta išmintimi, ieškodami Dievo siunčiamų laiko ženklų ir Kristaus prisikėlimo tikrovės. Negalime, išsigandę pasaulio kaitos, šūkauti apie grįžimą į praeitį. Ir ypač negalime pasiduoti tai gundančiai ir primityviai mąstymo schemai – kaltųjų paieškoms, manant, kad juos nubaudus viskas susitvarkys. Globalizuoto pasaulio sąlygomis kraujo praliejimas gali tapti visuotinis, apokaliptinis ir... paskutinis.