Domenico Loia/Unsplash.com nuotr.

Ar kariuomenė gali padėti imigrantų, įskaitant ir pabėgėlius, integracijai į visuomenę? Kodėl buvęs FTB vadovas Jamesas Comey JAV prezidentą Donaldą Trumpą savo naujoje knygoje lygina su mafijos vadovu? Kodėl Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas tiek dėmesio skiria kultūrai ir ar iš italų pasiskolinta „kultūros paso“ idėja nebūtų prasminga ir čia, Lietuvoje, kur dažnai girdėti skundai, kad jaunoji karta nebeskaito, nebesilanko teatre ar muziejuose? Kokie yra skirtingi ateizmo tipai ir ką apie literatūros gebėjimą moraliai ugdyti žmones pasako Stalino poezija ar Saddamo Husseino romantinė proza? Kaip, anot M. Chodorkovskio, geriausia kovoti su Putino mafija ir kaip vienas iškiliausių mūsų laikų filosofų Leszekas Kolakowskis iš karšto marksisto galiausiai tapo karštu revizionistu ir krikščionišku mąstytoju? Apie visa tai – savaitės skaitinių rekomendacijos, kurios nuo šiol, tikiuosi, bus reguliari „Bernardinai.lt“ rubrika.  

Baltijos fotografijos linijos nuotraukos

Prancūzijos užsienio legionas šalies vyriausybės iniciatyva buvo sukurtas 1831 metais tikintis vienu šūviu nušauti du zuikius – sumažinti gyventojų skaičių imigrantų tankiausiai gyvenamuose rajonuose ir kartu išnaudoti juos tvarkai palaikyti Prancūzijos kolonijose. Praėjusiais metais Prancūzijos vyriausybei nusprendus 11 tūkst. išplėsti šalies karines sausumo pajėgas, trečdalį naujų vietų nuspręsta kurti būtent Užsienio legione, taip padidinant ten tarnaujančiųjų skaičių iki 8,9 tūkst. Nors legione daugiausia tarnauja užsieniečiai (priskaičiuojama 140 skirtingų tautybių karių), tačiau net 90 proc. karininkų yra prancūzai. Legiono kariai dalyvavo Pirmajame Persijos įlankos kare, tarnavo Afganistane, dalyvavo intervencijose į Malį ir Centrinę Afrikos Respubliką. „Foreign Policy“ autorė Elisabethe Braw savo tekste argumentuoja, kad Europos valstybės turėtų pasekti šiuo sėkmingu Prancūzijos pavyzdžiu. Anot jos, ypač tai turėtų būti aktualu toms valstybėms, kurioms dabar dėl smarkiai juntamos demografinės krizės sunkiai sekasi užpildyti visas vietas kariuomenėje ir kurios pasižymi gausiu imigrantų skaičiumi. Štai Vokietija jau dabar svarsto galimybę ne tik mažinti reikalavimus siekiantiems karinės tarnybos, tačiau ir diskutuoja apie galimybę priimti ES piliečius, turinčius reikiamą kvalifikaciją. Dėl suprantamų priežasčių daugelyje valstybių ne piliečių tarnyba kariuomenėje yra negalima arba smarkiai ribojama, tačiau, anot E. Braw, kariuomenėje tarnaujančius imigrantus būtų galima pasitelkti vykdant specifines funkcijas, tarkime, JT taikdarystės misijas, pagalbą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Tarnyba kariuomenėje galėtų tapti veiksminga priemone imigrantų, įskaitant ir pabėgėlius, integracijai, o kartu suteiktų jiems reikalingų įgūdžių. Štai Izraelyje 60 proc. gyventojų atliko karinę tarnybą, tačiau aukštųjų technologijų sektoriuje tarnavusiųjų dalis siekia net 90 proc. Taigi, ar karinė tarnyba iš tiesų gali padėti išspręsti Europos imigrantų integracijos problemą? 

„Viena iš pamatinių šios valstybės vertybių yra ta, kad tiesa yra mūsų kertinis akmuo, ir mes visada savo politikus vertinome pagal tai, kiek jie yra nutolę nuo šio kertinio akmens. Kai George’as W. Bushas kalbėjo apie Iraką, kai Barackas Obama kalbėjo apie Obamacare, mes praleidome marias laiko svarstydami, ar jie sako tiesą. Pavojus yra tas, kad Donaldas Trumpas meluoja taip dažnai, jog rizikuojame prarasti šį kertinį atramos tašką“, – teigia buvęs FTB direktorius Jimas Comey interviu žurnalui „Der Spiegel“. Neseniai knygynų lentynas pasiekė J. Comey knyga „A Higher Loyalty“, kurioje jis negaili kritikos jį iš posto pašalinusiam prezidentui Donaldui Trumpui. Kalbėdamas su „Der Spiegel“ žurnalistais, J. Comey paaiškina, kodėl, jo nuomone, D. Trumpas primena mafijos bosą, kodėl jis nėra moraliai tinkamas eiti prezidento pareigas, kodėl jam derėtų surengti apkaltą ir kodėl jis pats žavisi 1971 metais mirusiu JAV teologu Reinholdu Niehburu, argumentavusiu, kad, nepaisant to, jog žmogus yra pajėgus didžiuliam blogiui, tai neatleidžia jo nuo pareigos siekti teisingumo pasaulyje. Beje, interviu leidžia geriau pažinti ir įvertinti būtent patį J. Comey, kuriam visoje JAV prezidento rinkimų kampanijoje, nors galbūt ir nenoromis, kaip aiškina jis pats, tačiau teko labai svarbus vaidmuo.  

EPA nuotrauka

Pas jau minėtąjį D. Trumpą neseniai su vizitu viešėjo Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas, šiuo metu nepaliekantis abejingų ne tik Prancūzijoje, tačiau ir visoje Europoje. Kai kas jam jau skuba kabinti ir ES lyderio laurus. Eliziejaus laukuose pas Prancūzijos prezidentą lankėsi žurnalo „Vanity Fair“ žurnalistas Tomas Sanctonas. Judviejų pokalbis daugiausia sukasi apie kultūros vaidmenį. E. Macronas ne tik pabrėžia savo išsilavinimą, gerą skonį, tačiau į kultūrą žvelgia kaip į dalį emancipacijos projekto, kuris suvienytų žmones ir į visuomeninį gyvenimą įtrauktų ir tas grupes, kurios, pavyzdžiui, vargingi imigrantų rajonai, šiandien jaučia atskirtį. E. Macrono kultūros demokratizacijos plane yra kalbama apie siekį pailginti viešųjų bibliotekų darbo valandas, inventorizuoti tūkstančius Prancūzijos monumentų, kuriuos reikia sutvarkyti, skatinti prancūzų kalbos vartojimą užsienyje. Smalsiausia yra sulaukti, kada startuos iš Italijos pasiskolintas „kultūros paso“ projektas, kuris kiekvienam, sulaukusiam pilnametystės, per išmaniojo telefono programėlę turėtų suteikti apie 600 eurų teatro, muziejų, koncertų, kino bilietams arba knygoms, muzikai ir gal kompiuteriniams žaidimams.  

Po to, kai E. Macronas pasakė kalbą Bernardinų kolegijoje, buvo tokių, kurie suskubo teigti, kad štai rinkome prezidentą, o išsirinkome kleboną. Atrodo, kad ateistus tiesiog iš proto veda kiekviena užuomina, jog religija gali turėti pozityvų vaidmenį viešojoje erdvėje. Tačiau britų filosofas Johnas Gray, kuris, anot „The Spectator“ autoriaus Stuarto Kelly, į tikinčiųjų ir ateistų ginčus žvelgia kaip netikintis nei tikinčiaisiais, nei netikinčiaisiais, savo naujausioje knygoje „Septyni ateizmo tipai“ ragina neskubėti vertinti ateistų kaip vienos bendros stovyklos. Jis kalba apie septynias ateizmo atmainas. Turime aršųjį Dawkinso stiliaus ateizmą, kurio pats filosofas rimtai kaip galimo intelektualinio oponento nevertina. Turime sekuliąrųjį humanizmą su Johnu Stuartu Milliu ir Ayn Rand. Turime mokslinį ateizmą, apimantį nuo mesmerizmo iki transuhumanizmo, kai mokslas ne tiek paneigia religiją, kiek stengiasi užimti jos vietą kaip tikėjimo šaltinis ir objektas. Turime politines utopijas su Roberspierre’o jakobinais ir Lenino bolševikais. Turime Dievo nekentėjus kaip kad markizas de Sade’as. Pastarieji pagal apibrėžimą nė negali būti laikomi ateistais, nes nekęsti Dievo kartu reiškia pripažinti jo egzistavimą. Turime geruosius ateistus kaip Josephas Conradas ir George’as Santayana, kurie susitaiko su pasauliu be Dievo, tačiau nesusitaiko ir neužmerkia akių prieš žmonijos paklydimus. Ir galiausiai turime „mistinius ateistus“, į kurių gretas J. Gray įrašo Schopenhauerį, Spinozą, Šestovą. S. Kelly apžvalga yra pakankama priežastis paimti į rankas ir pačią J. Gray knygą. 

Patrick Tomasso/unsplash.com nuotr.

Tęsiant knygų temą, „The Spectator“ apžvelgia ir dar vieną dėmesio vertą naujieną – Danielio Kalderio „Diktatorių literatūra: despotų istorija papasakota per jų rašinius“. Šioje modernių laikų diktatorių kūrybos apžvalgoje – nuo Stalino lyrinės poezijos iki Saddamo Husseino romantinės prozos – yra keliamas klausimas, ko yra vertos kalbos apie tai, kad literatūra turi auklėjamąją moralinę galią. „Išmokyti jį skaityti buvo akivaizdi pasaulinės istorijos masto klaida“, – apie Staliną, kuris mėgo skaityti ir diskutuoti apie didžiuosius Rusijos rašytojų kūrinius, rašo D. Kalderis. Anot jo, kartais patys bolševikai panašėdavo į tarpusavyje kovojančius akademikus, tiesa, rizikuojančius žymiai didesniais statymais: „Bloga recenzija ideologiniuose mūšiuose buvo mėgstamiausia Stalino taktika.“ Arba, pavyzdžiui, Mao žymioji „Maža raudona knyga“, kuri nušlavė tūkstantmetę Kinijos istoriją ir pavertė klaustrofobiška kalėjimo kamera su viena vienintele knyga.

EPA nuotrauka

Diktatorių temą pratęsia Michailas Chodorkovskis, kuris savo rašinyje „The Wall Street Journal“ pateikia patarimų, kaip sustabdyti Vladimiro Putino mafiją. Anot jo, ne tik JAV, bet ir Vakarai, užuot stiprindami V. Putino naratyvą, kad visi aplink nekenčia Rusijos, turėtų bausti ne visus rusus, o patį prezidentą ir artimiausią jo žmonių aplinką. „Tikrasis Vakarų, taip pat ir Rusijos žmonių priešas yra grupė maždaug 100 pagrindinių asmenų, besipelnančių iš Putino režimo. Daugelis jų užima postus Federalinėje saugumo tarnyboje ir prezidento administracijoje“, – rašo M. Chodorkovskis. Anot jo, norint suprasti V. Putiną ir jo aplinką, reikia ne politologijos žinių, o suvokti mafijos veikimo principus. Anot M. Chodorkovskio, mafijozai, kurie yra įpratę veikti šešėlyje, bijo viešumo. Taip pat jie bijo netekti to, ką labiausiai vertina – pinigų ir prabangos. „Veiksmingas būdas kovoti su mafijos grupuotėmis jau yra atrastas. Tai nėra diplomatija, nors derybos ir būtinos. Tai nėra plačios ekonominės sankcijos, kurios paliestų eilinius žmones, bet yra neefektyvios kovojant su mafijozais. Geriausias būdas taikytis į V. Putino aplinką yra identifikuoti konkrečius jos narius kartu su jų bendrais ir nupirktais politikais. Tada JAV ir sąjungininkai galėtų veikti tam, kad atkirstų jų įtakos mechanizmus – žmones, pinigus, korporacijas, kurias jie kontroliuoja Vakaruose“, – pabrėžia M. Chodorkovskis. 

Na ir pabaigai – desertas. Tadeuszas Koczanowiczius su Andrezjumi Friszke kalbasi apie vieną iškiliausių mūsų laikų filosofų Leszeką Kolakowskį, kurio lietuviškai, deja, turime, rodosi, tik Alvydo Jokubaičio verstą „Metafizinį siaubą“. Šeštojo dešimtmečio pradžioje L. Kolakowskis buvo gretose studentų, kurie apskundė filosofijos profesorių Wladyslawą Tatarkiewiczių už tai, kad šis savo paskaitose skleidžia nemarksistines pažiūras. Tačiau dar tame pačiame dešimtmetyje karštas marksistas tapo revizionistu. 1965 metais L. Kolakowskis Varšuvoje susitiko su Lenkijoje viešėjusiu Zbigniewu Brzezinskiu. Susitiko parke, kad valdžia neturėtų galimybės įrašyti judviejų pokalbio. L. Kolakowskio butas nuolat buvo sekamas. Po 1968 metų įvykių jis buvo pašalintas iš universiteto. Nors ir išvykęs į emigraciją, L. Kolakowskis išlaikė ryšius su Lenkija – neatsisakė savo lenkiško paso, buvo vienintelis emigrantas, prisijungęs prie svarbų lūžį atnešusio Darbininkų gynimo komiteto. L. Kolakowskio idėjos ir palaikymas buvo labai svarbūs „Solidarumo“ judėjimui. Galiausiai, devintajame dešimtmetyje popiežiaus vasaros rezidencijoje Kastelgandolfe susitikęs su Jonu Pauliumi II, jis pripažino, kad tol, kol mes pozityviai ir atsargiai neapsvarstysime klausimo dėl to, ar amžinosios vertybės kyla iš dieviškojo absoliuto, tol mūsų civilizacija yra pasmerkta. T. Koczanowicziaus ir A. Friszkės pokalbis yra puiki asmens idėjų ir pažiūrų raidos studija.