Festivalio organizatorių nuotrauka.

XXI savitos muzikos ir šiuolaikinės baltų kultūros festivalis „Mėnuo Juodaragis“ kaip įprasta suburs savo gentį paskutinį vasaros savaitgalį, rugpjūčio 24–26 dienomis. Dovana šiųmečio festivalio auditorijai – kad jis vyks unikalioje Lietuvos vietovėje, kurią žadama atskleisti jau visai netrukus, ir bus glaustasis, mažesnės apimties, bet tuo ir ypatingas. Ir skirtas burtų temai.

Festivalio „Mėnuo Juodaragis“ organizatorius UGNIUS LIOGĖ, pasakodamas apie glaustųjų, arba mažųjų, „Juodaragių“ radimosi idėją, sako, kad šiemet toks per visą festivalio istoriją bus ketvirtas. Kadangi festivalis glaustas, norėjosi pokyčių ir paeksperimentuoti, tikina jis. Vienas eksperimentų – sprendimas neskelbti iki festivalio pradžios atvykstančių grupių pavadinimų. „Šiemet festivalis – žaidimas, erdvė eksperimentuoti, daryti atvirkščiai“, – teigia U. Liogė.

Glaustųjų „Juodaragių“ pradžia – Kernavėje

„Glaustųjų „Juodaragių“ idėja kilo, tiesą sakant, ne iš gero gyvenimo. Kaip ir visos geros idėjos. Kai 2005-aisiais rengėme festivalį Kernavėje, išsiskyrė mūsų ir vietos šeimininkų nuomonės. Staigiai pakeisti vietovės nebebuvo kaip, tačiau netikėtai atsirado toks nuostabus žmogus Amritas, jau amžinatilsį, ir jis mums pasiūlė festivalį surengti savo sodyboje, visai netoli Kernavės“, – apie tai, kaip spontaniškai gimė mažųjų „Juodaragių“ koncepcija, pasakoja festivalio organizatorius U. Liogė.

Kadangi sodyba buvusi visai nedidelė, ir kilo mintis surengti mažesnės apimties festivalį – apie pusei tūkstančio žmonių. „Ir po šio festivalio, – jis buvo skirtas Sovijaus mitui ir Vydūnui, minimalios programos, sulaukėme pačių geriausių atsiliepimų“, – prisimena festivalio rengėjas.

Antrasis glaustasis „Juodaragis“ surengtas 2010-aisiais prie Velnio duobės, ir tais metais, pasakoja U. Liogė, jau įsitvirtino idėja kas ketverius metus rengti mažesnio formato festivalius vis kitoje ypatingoje Lietuvos vietovėje. Trečiasis mažasis „Juodaragis“ 2014-aisiais nukeliavo į Kęstučio Kaltenio įkurtą Skinderiškio dendrologinį parką. Ketvirtasis – organizuojamas šiemet.

„Ir man, ir kitiems ši idėja pasirodė žavi. Aš visada už kuo daugiau pokyčių, tik, žinoma, svarbu neatitrūkti nuo festivalio idėjos, nepadaryti jo tokio skirtingo, kad reikėtų keisti pavadinimą, – sako U. Liogė. – Kitas dalykas – visuose Lietuvos kraštuose sutinki daug nuostabių žmonių, kurie turi savo vietovės turtų ir nori juos parodyti. Tikiu, kad kiekvienas Lietuvą pažįsta, bet nė vienas nėra jos apkeliavęs visos.“

Festivalio organizatorių nuotrauka.

Valdininkų požiūris šiemet pasikeitė

Kalbėdamas apie tai, kaip festivalio rengėjams pavyksta pelnyti už tam tikrą Lietuvos vietovę, ypač saugomą, atsakingų asmenų pasitikėjimą, U. Liogė mini, kad tai ilgametis įdirbis.

„Pasitikėjimas mūsų publika dabar tapęs labai stiprus, galima sakyti – net aklas. Bet iš pradžių problemų buvo. Tarkime, organizuodami festivalį Velnio duobėje, iki renginio likus mėnesiui, sulaukėme Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Mums buvo tiesiog pasakyta: neleisime, ir viskas, nes čia yra saugomų varlių, drugių. Bet šiaip ne taip pavyko su jais susitarti. Prisimenu, Aukštadvario regioninio parko direktorius Vaclovas Plegevičius po visko sakė: „Jūs sunešiojote geležines klumpes.“ Kai festivalis pasibaigė, visi mūsų publiką gyrė ir sakė: na, jei dar kartą reikės rengti saugomose teritorijose, tai jau tikrai nebebus kliūčių“, – pasakoja U. Liogė.

Rengiant festivalį Skinderiškio dendrologiniame parke, pasak jo, irgi neišvengta įvairių pusių interesų karo.

„Parko šeimininkas iš pradžių buvo labai „prieš“, bet po to – labai „už“. Prisimenu, kai baigėsi festivalis, jis priėjo prie manęs su svečių knyga, atvertė lapą, ir aš pasirašiau šalia Valdo Adamkaus. Vos ne iki ašarų sujaudino. Šiam žmogui iš tikro patiko festivalis, nors iš pradžių gal ir atrodė, kad čia niekas daugiau nieko neveiks, tik laužys medžius, skins gėles, bet kai po festivalio neliko nė vienos šiukšlės, nebuvo nieko sulaužyta, nuomonė pasikeitė. Tokia publika – geriausia vizitinė kortelė. Girdėjau per radiją kalbant: skauto pareiga po savęs palikti vietą gražesnę, tai mūsų festivalio pareiga irgi tokia“, – tikina festivalio „Mėnuo Juodaragis“ rengėjas.

Jis sako šiemet pajutęs pasikeitusį valdininkų požiūrį, ir tai džiugina.

„Anksčiau valdininkų požiūris buvo toks: atvažiuos festivalis, vadinasi, bus bėdų, bus girtų žmonių, jie ką nors niokos. O jeigu tai dar draustinis ar saugoma teritorija, tai išvis jokios kalbos negali būti. Geriausia – kai nieko nevyksta. Kad valdininkai gyventų ir dirbtų ramiai, trauktų iki pensijos, nes tokiems geriausia – kai niekas išvis neatvažiuoja į jokią teritoriją, – ironizuoja festivalio organizatorius. – Bet šiemet pajutau, kad atsiranda žmonių, kurie norėdami populiarinti kokią nors vietą siūlo mums joje rengti festivalį. Pajutau, kad jie daug žino apie mūsų festivalį, teigiamai jį priima. Jau savivaldybių darbuotojai priima mūsų pasiūlymą kaip tam tikrą garbę ir įsipareigojimą. Man labai džiugu, kad, viena vertus, festivalis tiek pasiekė, kita vertus – kad pačioje Lietuvoje keičiasi požiūris į juos.“

Festivalio organizatorių nuotrauka.

Šiųmetis „Juodaragis“ – ko laukti?

Viena priežasčių, kodėl nuspręsta neskelbti į šiųmetį festivalį atvykstančių grupių, tikina U. Liogė, yra tai, kad žmonės į „Mėnesį Juodaragį“ jau nebevažiuoja dėl konkrečių grupių – jiems tiesiog svarbi gera muzika. Kitas motyvas – surengti festivalį su staigmena.

„Šiemet festivalis – žaidimas, erdvė eksperimentuoti, daryti atvirkščiai, išeiti už standartinio modelio ribų, nes kai kasmet darai tą patį, tai pasidaro rutina. Kadangi mūsų publikos branduolys susiformavęs, žinome, kad auditoriją surinksime nepriklausomai nuo to, kokia bus programa. Galime sau leisti tokius dalykus, – apie būsimąjį festivalį kalba U. Liogė. – Žinoma, atvykstančioms grupėms pasiūlysime pačioms paskelbti savo gerbėjams apie pasirodymus, bet likusi programa liks paslapty.“ 

Vis dėlto jis žada, kad festivalio programa, skirta burtų temai, bus ne mažesnė nei paprastai, išskyrus muzikinę dalį – vietoj keturių scenų bus dvi, nes toje vietoje, kur vyks „Mėnuo Juodaragis“, nėra galimybės pastatyti daug scenų.

„Ir paskaitų, ir menų programa išliks tokia pat, o Amatų kiemas bus dar didesnis negu pernai, nes jis tapo ypač svarbia festivalio dalimi. Toks festivalis festivalyje“, – teigia U. Liogė.

Paklaustas, ar festivalyje bus atspindėta valstybės šimtmečio tema, organizatorius sako, kad atskiros programos šimtmečiui dar nėra numatyta, nes jos ir taip visur daug. Šimtmečio data, jo manymu, jau smarkiai išeksploatuota ir išgyventa.

„Viena vertus, šimtmečio minėjimas – labai daug formalumų, kita vertus – labai mažai kūrybos ir visuotinio susitelkimo. Mes kaip visuomenė turbūt labai individualėjame, ir mieste šimtmečio šventimas virsta tiesiog projektų, biudžeto eilutės įgyvendinimu ir atrakcijų surengimu, – svarsto U. Liogė. – Norėtųsi, kad šimtmetis pas žmones eitų iš širdies. Mane nuliūdino, kad mūsų valstybėje nebuvo pasirūpinta visuomenę telkiančiais dalykais – ar opera sukurta, ar koks svarbus pastatas pastatytas, ar pagaliau Jono Basanavičiaus paminklas atidengtas. Matau tik visuotines bevaises diskusijas, didžiulį egoizmą ir nieko nebevienijamus žmones. Tokia ta liūdnoji šimtmečio dalis.“