Baltijos fotografijos linijos nuotrauka

Praėjusių metų pabaigoje išleista knyga „Kertinė paraštė. Literatūros ir kultūros kritika“ atskleidžia menkiau pažįstamą poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kazio Bradūno pusę. Jis dvidešimt metų (1962–1982) redagavo seniausio JAV leidžiamo lietuvių dienraščio „Draugas“ kultūrinį priedą. Į rinktinę pateko apie 170 tekstų – redaktoriaus vedamųjų iš beveik tūkstančio. Ši knyga ne tik atskleidžia K. Bradūno kultūrinę-tautinę programą, bet ir atverčia svarbius išeivijos kultūrinio gyvenimo puslapius.

Kiek gali vienas žmogus

Knygą iš beveik kas savaitę du dešimtmečius rašytų K. Bradūno vedamųjų sudarė buvęs „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorius dr. Gediminas Mikelaitis. Jis teigia atrinkęs aktualiausius šiandienai tekstus – literatūros ir dailės kritiką, kultūros reiškinių analizę, okupuotos Lietuvos kultūros vertinimus. Pasak sudarytojo, įspūdinga, kiek daug galėjo sukurti vienas žmogus. Pavyzdžiui, K. Bradūnas trumpai anonsuodavo būsimas parodas, likus savaitei iki atidarymo paskelbdavo išsamų pokalbį su dailininku, klausimai būdavo ne šabloniški, o saviti, užduodami išmanant kūrybą. Po parodos pasirodydavo apibendrinantis rašinys su įspūdžiais, dailės kritikų vertinimais. „Keturi straipsneliai apie vieną parodą – sukuriamas visas sklaidos laikas. Jis darydavo tai vienas arba pasirašydamas slapyvardžiais. Čia tokia pamoka, kiek gali vienas žmogus sukurti“, – teigia G. Mikelaitis.

K. Bradūnas apskritai buvo ne tik redaktorius, publicistas, kritikas, kultūros renginių organizatorius, bet ir jaunosios kartos ugdytojas. Apibendrinant – kultūrinio gyvenimo plotų puoselėtojas. Negailint savęs dirbti dėl Lietuvos kultūros K. Bradūną motyvavo meilė tėvynei, pagarba kūrusiems Lietuvą ir pareiga tąsą išlaikyti. „Aš klausdavau, kaip tu, tėte, gali tiek daug rašyti, net vidurnaktį. Jis atsakydavo, kad užnugary stovi žuvę draugai – Vytautas Mačernis, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas“, – prisimena šiuo metu Lietuvoje gyvenanti Elena Bradūnaitė-Aglinskienė. Pasak jos, šiandien Lietuvoje aktualiausias tėvelio supratimas apie kultūros tęstinumą: „Kai dabar važinėju po mokyklas matau, kad mokytojai labai apkrauti ir neturi laiko su jaunimu išanalizuoti, kuo kūrėjas rėmėsi.“

Ant milžinų pečių

Pasak kultūrologo doc. dr. Dariaus Kuolio, ši K. Bradūno tekstų rinktinė aktualizuoja išeivijos intelektualinę, ateitininkišką, žemininkų patirtį, atveria platų išeivijos kultūrinio gyvenimo spektrą. „Santara-šviesa“ į Lietuvą grįžo triukšmingai, tuo metu dešiniosios minties intelektualų ratas liko uždaresnis. „Kazys Bradūnas atkuria pusiausvyrą. Matome diskusiją, kuri vyko tarp liberaliojo ir katalikiškojo sparno. Sykiu diskusija, bendradarbiavimas ir aistringas ginčas. Pavyzdžiui, K. Bradūnas diskutuoja su jaunu Vytautu Kavoliu dėl nužemintųjų arba bežemių – tos jaunimo kartos, kuri atėjo po žemininkų. Bradūnas sako, kad ji nuo žemininkų skiriasi ne tiek daug, kaip Kavoliui atrodo. Tas ginčas mums šiandien parodo, kokia vis dėlto visavertė ta mūsų lietuvybė buvo“, – sako jis. 

K. Bradūnas, anot D. Kuolio – jungianti, telkianti asmenybė. Jis geranoriškai žvelgė į jaunąją kartą, pavyzdžiui, teigiamai atsiliepė apie Antaną Škėmą, kuris buvo vertinamas tikrai nevienareikšmiškai. Jis buvo atviras moderniems tekstams – Henriko Nagio, Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos, moderniai dailei.

Iš kairės: B. Brazdžionis, K. ir K. Bradūnai, A. Brazdžionienė. Vilnius, 2000 m.

„Vis dėlto tai tradicijos žmogus, jai įsipareigojęs. Jo tekstai pratęsia lietuviškąjį kalbėjimą apie lietuviškus reikalus moderniajame pasaulyje, XX a. antrojoje pusėje. K. Bradūnas brėžia fundamentalias atramas. Už jo – ir Donelaitis, ir Mažvydas, ir Daukantas, ir kitos istorinės figūros, – apibūdina kultūrologas. – Jo laikysena daugeliu atžvilgiu taip pat tradicinė. Jis kalba apie kovą už kultūrą. Lietuviai pagaliau turi suprasti, kad nieko svarbiau už kovą dėl kultūros būti negali, nes jeigu šitą kovą pralaimėsim, tai viskas, ką paliksim – daugiau ar mažiau gražus paminklas tautų kapinyne.“

E. Aglinskienė antrina pasakodama apie K. Bradūno rūpestį, kad Amerikos lietuvių susivienijimai, bendruomenės, fondai ir kita veikla neliktų vien politinė: „Aišku, kad reikėjo sukti galvas, kaip Lietuvos pavergimą Amerikoje pristatyti, bet jis vis sakydavo, kad patys turime būti kultūringi, didžiuotis savo kultūra. Jis sakydavo, jog mūsų kultūros tėkmė dar nėra tokia gili. Tikrai galiu tą paliudyti, nes namie prie virtuvės stalo labai daug apie šią temą girdėdavom.“

Kazys Bradūnas redagavo „Draugo“ kultūrinį priedą 1962-1982 metais.

Pasak G. Mikelaičio, Bradūnas tęsė dar Stasio Šalkauskio ir kitų filosofų tarpukariu pradėtus svarstymus, kaip sujungti tautinę kultūrą su moderniąja, naujomis išraiškos priemonėmis: „Tai vienas pagrindinių jo rūpesčių, kad ir apie ką rašytų – literatūrą, dailę ar kitas kultūros sritis.“

Pliusas ir minusas

Kazio Bradūno dukra Elena pasakoja, kad tėveliui rūpėjo palaikyti išeivių kūrybos lygį, taip pat ir neužsidaryti vien lietuvių bendruomenėje, domėtis Amerikos kultūriniu gyvenimu. Jis pats, kaip prisimena dukra, domėjosi naujausiomis parodomis, knygomis, žurnalais. O didžiausias jo rūpestis buvo, kad išeivijoje atsirastų kuriančio lietuvių jaunimo.

K. Bradūnui buvo svarbu, kad skirtingų pažiūrų išeivijos intelektualai neignoruotų vieni kitų, bendrautų. „Važiavome ir į santariečių stovyklas. Jis jų nė kiek nenurašė, tik sakė, jog reikia, kad nei vieni, nei kiti nepasidarytume davatkos. Gali būti ir liberalas davatka, ir kraštutinis katalikas davatka. Labai svarbu mokėti išklausyti kitus, suprasti. Gali nesutikti, bet galima gražias diskusijas rengti. Atsimenu, kartą jis sakė, kad etninė grupė kaip akumuliatorius, kur yra ir pliusas, ir minusas. Jei yra energijos tarp priešpriešų, jis juda. O jei visi vienodai galvoja, galima užmigti“, – prisimenana poeto ir redaktoriaus dukra E. Aglinskienė.

Kazys Bradūnas (1917-2009). LR Seimo archyvo nuotrauka

„Iš K. Bradūno skolinčiausi takto, išminties ir mokėjimo sutelkti tą pliusą ir minusą, kad gimtų iš to energija. Tai nepaprastai geras ir kiekvienam redaktoriui reikalingas bruožas – įkrauti akumuliatorių. Man truputį ir pavydu to ramaus sutelktumo, išmanymo“, – sako dabartinė „Draugo“ kultūrinio priedo redaktorė, rašytoja Renata Šerelytė.

Kodėl kertinė paraštė?

K. Bradūnas savo vedamųjų rubriką pavadino oksimoronu – kertine parašte. Kertinė – pagrindinė, o paraštė – tai, kas mažiau reikšminga, subjektyvu. „Bradūno provokacija rimta, išliekanti aktuali šiandien. Ar nėra tai bendras lituanistikos įvardijimas Lietuvos gyvenime? Esi paraštėje, bet sykiu joje būdamas supranti, kad be lituanistinio darbo, paraštėje atsidūrusių kultūros leidinių, nieko nebūtų. Šita bendruomenė neturėtų atramų, neturėtų savo gyvybės ženklų. Man atrodo, kad Kazys Bradūnas išeivijoje suprato tai greičiau. Šiandien Lietuvoje tai pradedam suprasti. Net ir savoje valstybėje šiais postmoderniais pokolonijiniais laikais esame stumiami agresyvaus verslininkiško proto, kuris yra užėmęs mūsų politikos lauką. Nacionalinės kultūros matmens nebelieka centre, lieka tos gynybinės paraštės“, – kalba doc. dr. Darius Kuolys.

Pasak D. Kuolio, šiandien ypač svarbi K. Bradūno laikysena – ne egocentriška, o dialogiška, demonstruojanti kultūrinį atidumą, moralinį jautrumą: „Viskas įdomu, viskam turime būti atviri, su visomis kūrybingomis asmenybėmis turime užmegzti pokalbį, jų kūrybą kitiems atverti. Tokių laikysenų vis mažiau mūsų kultūroje.“

Ar ši knyga bus skaitoma, recenzuojama aktualizuojama? Ne tik Bradūnui, bet ir kitiems išeivijos mąstytojams buvo būdingas apsisprendimas kurti lietuvišką kultūrą. Donelaitis galėjo pasirinkti vokišką kultūrą, Maironis – rusišką, Čiurlionis – lenkišką. Pasak knygos sudarytojo dr. G. Mikelaičio, nuo tokio apsisprendimo priklauso ir šios knygos likimas.

Kazimiera ir Kazys Bradūnai su dukra Elena ir vaikaite Vaiva prie šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje. Sauliaus Sasnausko nuotrauka.

Apie Kazio Bradūno rinktinę „Kertinė paraštė. Literatūros ir kultūros kritika“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje balandžio 23 d. diskutavo  poeto duktė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, knygos sudarytojas dr. Gediminas Mikelaitis, dabartinė „Draugo“ kultūros priedo redaktorė Renata Šerelytė, kultūrologas doc. dr. Darius Kuolys, renginį vedė dr. Dalia Cidzikaitė.