Šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė Gintarė Masteikaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Šiandien prasideda tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – didžiausias Lietuvoje scenos menų festivalis, gyvuojantis ilgiau kaip dvidešimtmetį. Su jo vadove GINTARE MASTEIKAITE – Jurgitos Jačėnaitės pokalbis apie tai, kaip keičiasi festivalio veidas, auditorija, scenos menų tendencijos pasaulyje ir Lietuvoje. 

Aš visą laiką galvoju apie vieną žmogų, kuris eis į festivalio spektaklius kiekvieną dieną, nuo pradžios iki galo, aš jam konstruoju festivalį. Ir galvoju, ką jis išsineš iš jo, jeigu spektakliai tarpusavyje susigros arba ne. Kas bus, jeigu jis pirma pažiūrės vieną spektaklį, po to – kitą, arba kas bus, jeigu jis pirma pažiūrės antrąjį, po to – tą pirmąjį“, – kalba G. Masteikaitė. 

Scenos menų srityse jūsų labai daug. Vadovaujate ir Lietuvos šokio informacijos centrui, ir šiuolaikinio šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“, ir šiuolaikinio cirko festivaliui „Naujasis cirko savaitgalis“. Dirbate ir šokio teatre „Dansema“, kuruojate kitus projektus, daug keliaujate. Viena vertus, kaip spėjate suderinti tiek daug pareigų, kita vertus – kaip jums vadovaujant keičiasi šiuolaikinių scenos menų festivalių veidas? 

Oficialios mano pareigos – Lietuvos šokio informacijos centro vadovė, ir „Naujasis Baltijos šokis“, didžiausias Lietuvoje scenos menų festivalis – vienas šio centro įgyvendinamų projektų. Kuo toliau, tuo mažiau „Baltijos šokį“ vadinu šiuolaikinio šokio festivaliu, nes natūraliai jo ribos plečiasi. Bet mano tikslas ir yra pristatyti kuo įvairesnę programą, – šiųmečio festivalio irgi tokia, – o idėja, tema susidėlioja natūraliai. 

Šiuolaikinio cirko festivalis – mano tokia lyg užklasinė veikla, Menų spaustuvė mane samdo šiam projektui. Iš tiesų esu toks žmogus, kuris visa galva paneria į veiklą, kuri jam patinka. Esu darboholikė. Šiuolaikinio šokio srityje sukuosi jau dvylika metų, pradėjusi nuo Kauno šokio teatro „Aura“, ir man ši sritis vis dar labai įdomi. Išsikeliu daug ambicingų tikslų, kurių galbūt garsiai ir nepasakau niekam, bet esu tikra, kad Lietuvoje galime turėti kultūrinių darinių, lygiaverčių egzistuojantiems išsivysčiusiose Vakarų Europos valstybėse, turintiems normalius finansinius modelius. Mano svajonė, ir ji reali – turėti tokio kalibro festivalių, į kuriuos važiuotų užsieniečiai pamatyti naujų vardų, įdomių darbų, kurių galbūt nepristato Vokietija, Belgija, Prancūzija. 

Žingsnis po žingsnio tai dariau cirko festivalyje, ir per trejus metus jo veidas pasikeitė, praplėtėme auditoriją, nes asmeniškai labai daug dirbu su jos plėtra, ir man patinka gilintis į žmonių pomėgius, suprasti, ko jie nori. 

„Dansemos“ šokio teatre, kuriame kuruoju tarptautinius ryšius, esame nuveikę neįtikėtinų dalykų. Pradėjusi ten dirbti turėjau slaptą mintį, kad per penkerius metus šis teatras taps vienu iš dešimties žinomiausių pasaulio teatrų, kuriančių šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams. „Dansemos“ vardas jau skamba nepriklausomai nuo mūsų pačių – jeigu per metus jis sugeba parodyti šimtą spektaklių nuo 10 iki 15 užsienio šalių dvejus metus iš eilės, manau, tai labai geri rodikliai. Vadinasi, kuriame kokybišką, konkurencingą kultūros produktą. 

Kokio reikia įdarbio norint į Lietuvą prisikviesti visame pasaulyje garsių šokio menininkų, kokių atvyksta ir šiemet į „Naująjį Baltijos šokį“? 

Organizuoti festivalį nėra mėnesio ar pusės metų darbas – tai ilgalaikis nenutrūkstamas procesas. Tarkime, jau žinau, kokia maždaug bus festivalio programa 2019 metais. Ir dabar keliaudama, kalbėdama su trupėmis jau galvoju apie 2020-uosius. Festivaliai planuojami keletą metų į priekį, ir norint atsivežti garsų vardą, norint turėti sėkmingą projektą, pasikviesti labai sėkmingų menininkų, reikia su jais pradėti kalbėtis prieš kelerius metus. Pavyzdžiui, šiemet festivalyje pasirodys kylanti Europoje nauja choreografijos žvaigždė – Oona Doherty iš Airijos. Jau dabar pradedu kalbėtis su ja, kad rastų laiko pas mus atvykti ir po dvejų trejų metų. Žinoma, viskas išryškės po festivalio, po to, kaip ją priimsime, kaip ji jausis.

Airė choreografė Oona Doherty. Graham nuotrauka.

Įsivaizdavimas, kad kas nors važiuoja pas mus pažiūrėti Vilniaus, buvo kadaise, atsivėrus sienoms, o dabar būdami visaverte ES nare turime pateikti pasaulio menininkams normalias sąlygas. Žinoma, visų festivalių Lietuvoje biudžetai labai riboti, stengiamasi išspausti maksimumą, prašoma nuolaidų, ir mano uždavinys šiuo atveju – kad mes tai turime kompensuoti kuo nors kitu: tuo, kaip menininkus sutinkame, kur juos apgyvendiname, kaip jais rūpinamės.

Šiuo atžvilgiu festivalis edukuoja visą komandą. Sakau festivalio savanoriams: jūs esate veidas, visi žmonės, kurie prie jo prisideda, yra veidas. Kalbu: nesvarbu, kad esi atsakingas už trupės pasitikimą, tu būsi pirmas žmogus, kurį svečiai sutiks atskridę į Vilnių. Ir tavo šypsena, draugiškumas gali būti tai, kas atidarys duris. Arba atvirkščiai – tu gali jas uždaryti.

Man patinka asmeniškai prieiti prie žmonių, labai nemėgstu pompastikos, pjedestalų, sienelių – viso to, dėl ko galima pasijusti nepatogiai, nes, tarkime, ko nors nepažįsti ar kam nors nepriklausai, ar nesi iš tam tikros srities. Nenorėčiau, kad taip jaustųsi žmonės nė viename mūsų festivalyje. Prisimenu, man pats didžiausias komplimentas buvo vieno vaikino komentaras feisbuke po praėjusių metų cirko festivalio: „Tai pirmas festivalis Lietuvoje, į kurį nuėjau ir jaučiausi labai laukiamas.“

Norisi, kad festivaliai būtų paprasti. Ir nepaprasti tuo pat metu. O tikslas – Lietuvai pristatyti pačios aukščiausios kokybės programą už tai, ką galime įpirkti.

Gintarė Masteikaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Galvojant apie festivalio dramaturgiją, ji turi banguoti, žmogus pavargtų žiūrėti, tarkime, ekstazę kiekvieną dieną. Festivalio ritmas turi tai užkelti, tai nuraminti, suteikti labai skirtingų emocijų.

Jums svarbiausia išgryninta kokybė? 

Visiškai išgryninta programos kokybė. Bet kartu noriu ir rizikuoti – pasinaudoti savo jaunyste, entuziazmu ir galbūt padaryti klaidų. Bet tuo pat metu ir atverti kitokius vartus. Šių metų „Baltijos šokis“ man sudėtingas psichologiškai, nes tai festivalis, turintis didžiulę istoriją, labai daug ką pakeitęs. Suteikęs pripažinimą šiuolaikiniam šokiui, praplėtęs auditoriją, pristatęs pasaulinio garso žvaigždžių. Nieko nebenustebinsi pristatydamas ką nors, ko festivalis nebuvo pristatęs.

Viena vertus, rizikinga ateiti į tokį festivalį ir pradėti ką nors keisti arba ne, griauti arba kurti iš naujo. Vis dėlto manau, kad „Baltijos šokiui“ po daugiau nei dvidešimties metų reikia atsinaujinti, nes užsisėdime ir mes, ir žiūrovai, norisi naujų dalykų. Be to, keičiasi kartos, atsiranda naujas žiūrovas, kuris, galbūt nesilankęs „Baltijos šokyje“, galėtų atrasti kelią dabar į jį. Keičiasi ir formos, ir komunikacija. Pavyzdžiui, šiemet padarėme didžiulį žingsnį į priekį pirmuosius festivalio programos kontūrus paskelbdami praėjusių metų lapkričio viduryje, o visą programą – sausio gale. Dvidešimt vienus metus festivalis skelbdavo ją likus mėnesiui iki jo pradžios. Tai buvo vienas esminių dalykų, kuriuos norėjau pakeisti. 

Manau, turiu nuojautą dėl tam tikrų projektų, menininkų. Kartais, vos pradėdama kalbėtis su kai kuriomis trupėmis, pajuntu, kad nieko nebus, kad jos netinka bendrai programai. Man svarbiausia pajausti.

Aš visą laiką galvoju apie festivalių dramaturgiją: kaip sudėlioti vieną trupę po kitos, ką jos gali parodyti, kokiose salėse, koks techninis atlikimas. Kitas dalykas – visą laiką galvoju apie vieną žmogų, kuris eis į festivalio spektaklius kiekvieną dieną, nuo pradžios iki galo, aš jam konstruoju festivalį. Ir galvoju, ką jis išsineš iš jo, jeigu spektakliai tarpusavyje susigros arba ne. Kas bus, jeigu jis pirma pažiūrės vieną spektaklį, po to – kitą, arba kas bus, jeigu jis pirma pažiūrės antrąjį, po to – tą pirmąjį. 

Pernai cirko festivalis labai pasisekė, nes viskas pavyko taip, kaip ir turėjo būti: vieni spektakliai patvirtino kitus, vieni palaikė kitus, stipresnieji pastiprino silpnesniuosius, menininkai susigrojo tarpusavyje. Ir ši graži bendra atmosfera – labai svarbus sėkmės momentas.

Kalbate, kad „Naujasis Baltijos šokis“ tarsi neturi konkrečios vyraujančios temos, kad spektakliai natūraliai susidėlioja vienas šalia kito. O kaip Ivo Dimchevas, provokuojantis lytinę tapatybę nagrinėjančiais performansais – kaip jis atrodo bendroje programoje? 

I. Dimchevas puikiai įsilieja į kontekstą, nes noriu festivalyje ir muzikinio takelio, kad šiuolaikinio šokio festivalyje atsirastų ir koncertų. I. Dimchevo spektaklis labai gražiai dera su Pere Fauros spektakliu, kuris uždarys festivalį. Ir netgi su jį atidarančiu Omaro Rajeh muzikaliuoju „Beytna“. I. Dimchevo darbas atvilios kitokią publiką, bet garantuoju, kad ta pati ateis ir kitą dieną. Galbūt tik žiūrint programą atrodo, kad I. Dimchevas iškrinta iš konteksto, bet, mano manymu, ne – jis puikiai įsikomponuoja. 

Galvojant apie festivalio dramaturgiją, ji turi banguoti, žmogus pavargtų žiūrėti, tarkime, ekstazę kiekvieną dieną. Festivalio ritmas turi tai pakylėti, tai nuraminti, suteikti labai skirtingų emocijų. 

Šiemet daugiau kaip pagrindinė linija susidėliojo belgų choreografo Alaino Platelio projektas „nicht schlafen“ – jis pats brangiausias, kurį esame atsivežę į festivalį. Ir ta linija eina per kūrėjus, per žmones, kuriuos pamatysime, jie vienaip ar kitaip susiję su A. Plateliu. 

Šiųmečiame „Naujajame Baltijos šokyje“ skiriate daug dėmesio ir jauniems šokio kūrėjams Lietuvoje. Kaip jų kūryba diktuojamos tendencijos atrodo pasaulinių žvaigždžių programos kontekste?

Nesakau, kad pristatome geriausius lietuvių kūrėjų darbus, nes noriu visų pirma paremti jaunąją šokėjų kartą, padėti menininkams, pradedantiems savo kelią, skirti dėmesį tiems, kurie mokėsi, gyveno užsienyje ir grįžo čia parodyti savo darbų. Norisi naujos energijos – ir šiemet turime dvi premjeras, tai sveikintina. Tikiuosi, kad premjerų, eksperimentinių darbų, kurie būtų parodyti būtent Lietuvoje, bus vis daugiau. Ir ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių.

Lygindama lietuvių kūrėjus su užsienio, manau, turime neblogą situaciją, palyginti su sąlygomis, kokias turi užsieniečiai. Neturime normalios edukacinės sistemos, pas mus tik dabar pradėti rengti profesionalūs šiuolaikinio šokio šokėjai, mums trūksta erdvių, kur jie galėtų repetuoti, šokio teatrų, kurie gali pasirodyti, stinga finansavimo. Vis dėlto mes turime labai konkurencingą, ambicingą jauną bendruomenę. Ir, – tai mane labai žavi, – šie menininkai yra labai tarptautiški.

Mūsų šokio laukas kuo toliau, tuo labiau turtingėja, atsiranda vis daugiau kūrėjų, vis įvairesnių: nuo grynojo šokio, neoklasikos iki performanso.

Scena iš trupės „Les Ballets C de la B“ spektaklio „nicht schlafen“. Chriso Van der Burghto nuotrauka.

Vėlgi grįžtu prie Alaino Platelio „nicht schlafen“. Manau, tai labai svarbus kūrėjas, skatinantis daug pamąstymų, susijusių su tuo, kas darosi mūsų visuomenėje. Atliepiantis į visus žmonių skaudulius – kas mes tokie, kokie mes. Ant scenos pamatysime visą Babelio bokštą, visas kultūras, kurių atstovai iš skirtingų perspektyvų kovoja už tuos pačius dalykus, tik kitomis kalbomis, kitais kūno ženklais.

Užsiminėte, kad šiuolaikinio šokio festivalio ribos plečiasi, kad jis apima vis daugiau scenos menų. Galbūt ateityje galėsime kalbėti apie keleto festivalių susijungimą? 

Jau seniai turėtume išaugti iš apibrėžimų dėliojimo į atskirus stalčiukus: čia – teatras, čia – šokis, čia – cirkas, čia – muzika, čia – opera. O kaip pavadinsime tai, kas yra jų tarpuose? Kuo toliau, tuo labiau meno sritys susilieja. Ir tai vyksta dėl daugybės priežasčių. Žmonės keliauja, internetas atviras pamatyti įvairiausių dalykų. Gali mokytis vaikystėje ir šokti, ir muzikuoti, ir dainuoti, ir būti aktorius. Taip atsiranda įvairiausių įdomių dalykų. Universalumas – naujas kelias, kuriuo visi eina ir eis.

Labai norėčiau, kad „Baltijos šokis“ taptų scenos menų festivaliu. Nekalbu apie tai, kad turėtume pristatyti grynąjį teatrą – tiesiog yra tiek daug naujų formų, kurias apibrėžti pavadinimu, sugalvotu prieš dvidešimt dvejus metus – juokinga. Performing arts, arba scenos menų, apibrėžimas, manau, labai tikslus. Be to, Lietuvoje tokį festivalį ir norisi naudoti kaip platformą šalia šiuolaikinio šokio atverti duris naujiems, kitokiems dalykams.

Rekomenduokite porą šiųmečio „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklių dvasiniais dalykais besidomintiems žmonėms.

Festivalio atidarymo spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). Galbūt mes bijome Libano pavadinimo, bet... aš žiūrėdama šį spektaklį verkiau. Ir dėl to, kad šį projektą sekiau nuo pat pradžių, ir dėl to, kad čia – tautų draugystė aplink vieną didelį stalą, kur mama gamina maistą ir visus nepriklausomai nuo kalbos, įsitikinimų, tikėjimo kviečia prie jo. Tai esmė – pasikalbėjimas, išsisakymas, tik taip galime palaikyti taiką pasaulyje ir siekti gėrio.

Vėlgi grįžtu prie Alaino Platelio „nicht schlafen“. Manau, tai labai svarbus kūrėjas, skatinantis daug pamąstymų, susijusių su tuo, kas darosi mūsų visuomenėje. Atliepiantis į visus žmonių skaudulius – kas mes tokie, kokie mes. Ant scenos pamatysime visą Babelio bokštą, visas kultūras, kurių atstovai iš skirtingų perspektyvų kovoja už tuos pačius dalykus, tik kitomis kalbomis, kitais kūno ženklais.

Kalbame apie tai, kaip scenos menai trina vieni kitų ribas. O ką pasakytumėte apie profesionalaus šokėjo karjerą? Ar vis dar vyrauja įsitikinimas, kad jo karjera ant scenos trumpa, ar ir čia trinamos ribos?

Ir čia ribos prasitrynusios. Vis labiau pasaulyje ant scenos, – ir asmeniškai man, – tampa įdomesnis vyresnis žmogus. Yra daug profesionalų, šokusių daug metų, kūrusių spektaklius, ir jų kūnas savaime labai daug ką gali papasakoti. Kai žiūri į jaunučius šokėjus profesionalus – matai nuostabią techniką. Bet kai žvelgi į žmogų, kuriam per šešiasdešimt, septyniasdešimt, – žinoma, jis kadaise būdamas 18-metis irgi garsėjo nuostabia technika, – dabar matai ant scenos patirtį. Džiugu, kad scenos menuose nėra to keisto jaunystės kulto. Ir kad dabar yra toks didžiulis bumas vyresnės kartos kūrėjams grįžti ant jos. 

Festivalio atidarymo spektaklyje būtent šoks subrendę vyrai, turintys šeimą, vaikų, daugybę metų praleidę ant scenos. Ir nebūtinai jų figūros atrodo kaip nulietos. Be to, manau, ir pačiam žiūrovui smagu žiūrėti į žmogų, su kuriuo gali susitapatinti.

Bet ką matome Lietuvoje? Kad nemažai naujų kultūros darinių šluosto nosį tradicinėms struktūroms, tik dar niekas to garsiai negali pripažinti. Nes tam reikia esminių kultūros politikos pokyčių.

Pakalbėkime apie šiuolaikinio šokio situaciją Lietuvoje. Jam vis dar neskiriama užtektinai dėmesio. Kaip manote, kodėl?

Tai socialinės problemos. Vis dar bijoma kūrybinių eksperimentų ir žodžio „šiuolaikinis“. Visi vis dar įsikabinę į klasiką. Žinoma, niekas ir nesako, kad jos nereikia. Reikia visko. Tiesiog laikomės įsikibę į senas struktūras ir bijome. Jos blokuoja naujų darinių atsiradimą. Kodėl taip yra? Viskas susiveda į galią ir finansus: jeigu randasi vis daugiau naujų reiškinių, vadinasi, juos reikia išlaikyti, jie ims kelti konkurenciją seniesiems. Bet ką matome Lietuvoje? Kad nemažai naujų kultūros darinių šluosto nosį tradicinėms struktūroms, tik dar niekas to garsiai negali pripažinti. Nes tam reikia esminių kultūros politikos pokyčių.

Kaip visuomenė mes neišsireikalaujame erdvės naujiems dalykams. Atrodo, lyg ir „Baltijos šokiui“ po dvidešimt dvejų metų nebereikėtų atsakinėti į klausimą, kas yra šiuolaikinis šokis. O vis dar tenka. Lyg ir per tuos metus turėtų būti pasikeitusi sistema, mokykloje dėstomi visi menai, vaikai turėtų būti lankę visokių būrelių... 

Turi gyvenime paskanauti visko, kad žinotum, kas tau skaniausia. Juk negali žiūrėti, tarkime, vien teatrą, nes vienas dalykas tavęs ilgai nestimuliuos, turi eiti ir kitur, kad vėl kiltų bangos.