Bruno Martins/Unsplash.com

Ar žinote, kaip buvo sukurta nervus veikianti itin pavojinga medžiaga „Novičiok“? Ar esate girdėję terminą „polokaustas“? Kaip manote, ar liberali demokratija išgyvens socialinių tinklų erą? Ar Airija panaikins Konstitucijos Aštuntąją pataisą ir žengs abortų liberalizavimo keliu? Ar laikas yra geriausias vaistas išgyvenant netektį? Ir ką apie savo politines pažiūras ir jų kaitą liudija rašytojas Mario Vargas Llosa.

---

Buvęs ginkluotės ekspertas ir aukštas JAV valstybės departamento pareigūnas Andrew Weberis yra vienas tų, kuriam teko apsilankyti Uzbekijos Nukuso mieste sovietmečiu veikusiame kariniame tyrimų institute. Būtent ten buvo kuriama nervus veikianti medžiaga Novičiok, apie kurią milijonai visame pasaulyje išgirdo po Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje. A. Weberis minėtame objekte apsilankė 1992 metais, kai Maskva atsisakė uzbekams suteikti bet kokią informaciją apie ten vykdytus tyrimus, todėl jie nusprendė kreiptis pagalbos į JAV. Darbą suNovičiok Maskva tęsė ir po Sovietų Sąjungos žlugimo. Žurnalas „Der Spiegel“ savo tekste, pasiremdamas JAV dokumentais „WikiLeaks“ platformoje, pokalbiais su buvusiais diplomatais, žvalgybininkais ir cheminio ginklo ekspertais, rekonstravo, kaip buvo kuriamas Novičiok, kaip informacija apie jį pateko į Vakarus ir kodėl Vakarai ilgą laiką nuolaidžiavo Maskvai ir kaip Kremlius ilgą laiką vedžiojo Vakarus už nosies, meluodamas apie Novičiok tyrimus.

--- 

Ar esate girdėję tokį terminą kaip „polokaustas“, savo tekste klausia žurnalistas Konstanty Gebertas. Jis rašo apie valdančiosios Lenkijos Įstatymo ir teisingumo partijos lyderio Jaroslawo Kaczynskio viešųjų ryšių vadovą Mareką Kochaną, kuris apgailestauja, kad Lenkija neturi sukūrusi panašios institucijos kaip Izraelio Jad Vašemmemorialas, kuriame pasakojama Holokausto istorija. M. Kochanas teigia, kad ir Lenkijai reikia panašaus muziejaus pasakojančio apie kančias, kurias Lenkijai ir lenkams teko iškęsti XX amžiuje. Šias kančias jis vadina „polokaustu“. Sutikdamas su tuo, kaip pasaulis menkai išmano ne tik Lenkijos, bet ir kitų Vidurio ir Europos valstybių sudėtingą istoriją, K. Gebertas klausia, ar tokie sprendimai kaip kad šio muziejaus kūrimas ar įstatymai, numatantys kalėjimo bausmę už pareiškimus, kad Lenkija ar lenkų tauta yra atsakingos už nacistinės Vokietijos nusikaltimus, yra pats geriausias būdas supažindinti pasaulį su savąja istorija. Autorius savo tekste apžvelgia ir Gdanske iškilusio Antrojo pasaulinio karo muziejaus istoriją, kurią taip pat lydėjo audringi debatai.

--- 

„Vyriausybiniai smogikai, šaudantys kulkomis, vis dažniau susidurs su pasipriešinimu, kai jauni protestuotojai šaudo „Twitter“ įrašais“, – taip prieš kelerius metus „New York Times“ rašė Nicholas Kristofas. Buvo tikimasi, kad socialiniai tinklai taps demokratijos sąjungininkais įtvirtindami žodžio laisvę tiems, kuriuos ribojo tradicinė žiniasklaida, veikusi kaip filtras, atsijojantis tai, kas skelbtina, nuo to, kas neskelbtina. Kitaip tariant, dar visai neseniai didžiosios kompanijos ir vyriausybės mėgavosi oligopolija žiniasklaidos rinkoje. Jau nebe. Tačiau ir džiaugsmo dabar nebėra tiek daug, nes įsitikinta, kad lazda turi du galus. Todėl Yascha Mounkas savo teksteir klausia, ar liberali demokratija išgyvens socialinių tinklų erą. Ne tik todėl, kad socialiniai tinklai išlaisvino ir tuos, kurie skleidžia neapykantą, melagingas naujienas, dezinformaciją, bet ir todėl, kad jauni žmonės yra linkę rinktis tiesioginę demokratiją nepasitenkindami tradicinėmis institucijomis ir jų lėtoku, procedūriniu bei, negana to, atstovaujamuoju veikimu. Y. Mounkas pabrėžia, kad nereikia pamiršti, jog dauguma šiandienių mūsų politinių institucijų iš tikrųjų buvo sukurtos riboti demokratiją įvedant atstovavimą, jam taikomus įvairius kriterijus. 

--- 

Tuo tarpu „The Spectator“ žurnalistė Melanie McDonagh pažymi, kad Airijoje artėjant referendumui dėl abortų liberalizavimo Bažnyčios balsas yra girdimas labai menkai, nors jos pozicija ir yra aiški. Anot jos, debatai dėl abortų Airijoje šiuo metu yra visiškai sekuliaraus pobūdžio. „Kartais privačiam pasirinkimui reikia viešos paramos“ arba „Man yra devynios savaitės, ir aš galiu žiovauti ir spirti… Nesunaikink manęs.“ Tokių plakatų dabar galima išvysti Airijos miestų gatvėse, kur abortų priešininkai savo plakatais debatuoja su abortų šalininkais. Diskusijos vyksta dėl to, ar reikia panaikinti Konstitucijos Aštuntąją pataisą, kuri saugo negimusią gyvybę kartu įtvirtindama lygią apsaugą ir motinos gyvybei. Tiesa, vienas buvęs Airijos akušerių ir ginekologų sąjungos vadovas išsidavę, kad ši pataisa niekada neapribojo jo galimybės veikti pirmenybę teikiant motinos interesams, įskaitant ir abortą konkrečiu atveju. Dabar siekiama, kad abortai būtų leidžiami iki 23 savaitės, jei du gydytojai pareiškia, kad nėštumas kenkia motinos fizinei ar psichinei sveikatai. Iki 12 savaitės abortai apskritai nebūtų ribojami, tiesiog reikalaujama sprendimą apgalvoti per 72 valandas. „Mes esame vadinami atsilikėliais, kai iš tiesų esame istorijos priešakyje… Vieną dieną istorija ir medicinos mokslas mus išteisins, jei turėsime kantrybės ir atsilaikysime prieš mus puolantį klaidingą progresyvizmą“, – teigia vienas iš abortų liberalizavimo priešininkų Johnas Watersas, buvęs dainininkės Sinead O’Connor partneris. Tiesa, apklausos kol kas rodo, jog daugiau šalininkų turi siekiantieji liberalizuoti abortus (47 proc. prieš 32 proc.). Referendumas vyks gegužės pabaigoje.

--- 

Kitame to paties „The Spectator“ straipsnyje Markas Palmeris rašo apie geriausio savo draugo mirtį. Savo tekstu jis siekia paneigti mitą, kad laikas yra geriausias gydytojas. Dabar, rašo M. Palmeris, savo draugo jis ilgisi dar labiau nei anksčiau – vien todėl, kad įvyko tiek daug, ką su bičiuliu būtų nuostabu aptarti. Kadangi vidutinė gyvenimo trukmė dabar auga, tai susitaikyti su priešlaikine mirtimi tampa vis sunkiau. Tačiau mes vis dėlto neturėtume reikalauti iš kito, kad šis nesielvartautų. M. Palmeris rašo, jog ne kalbėjimas, o sielvartas dažnai yra geriausias gydytojas. 

--- 

Galiausiai žurnale „The Economist“ rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Mario Vargas Llosa pasakoja apie tai, kaip po jaunystės flirto su komunizmu ir egzistencializmu, po žavėjimosi Kubos revoliucija jis galiausiai atsivertė į britišką liberalizmą ir taip tapo savotiška balta varna Lotynų Amerikos intelektualų gretose. Rašytojas pasakoja apie savo susižavėjimą Karlu Popperiu, Isaiahu Berlinu, Raymondu Aronu, Jose Ortega y Gassetu, tačiau kartu negaili jiems ir kritikos. Vis dėlto tuo jis primena – idėjos yra svarbios. Pats M. Vargas Llosa 1990 metais kandidatavo į Peru prezidento postą ir pralaimėjo Alberto Fujimori‘ui, kuris vėliau tapo diktatoriumi.