Kultūros savaitraščio „7md – Septynios meno dienos“ vyriausioji redaktorė Monika Krikštopaitytė ir istorikas Emilis Jakštys. Monikos Jasevičiūtės nuotrauka.

„Korp!Tilia“ ir „Filomatai“ kartu su Vilniaus universiteto biblioteka balandžio 26 dieną pakvietė į ketvirtą renginį, skirtą susitikimams su Lietuvos kultūrinių leidinių redaktoriais. Meno kritikę ir kultūros savaitraščio „7md – Septynios meno dienos“ vyriausiąją redaktorę Moniką Krikštopaitytę kalbino korporacijos senbuvis, istorikas Emilis Jakštys. Kalba sukosi ne tik apie kultūrinės spaudos, savaitraščio „7md“ reikalus, finansavimo problemas, autorių ir publikacijų atranką, bet ir apie pačios Monikos veiklą ir darbus, redaktoriaus profesiją ir kasdienybę, kūrybinius interesus. 

Pokalbis prasidėjo nuo klausimo, kuo gyvena redaktorė, kokiomis nuotaikomis, nes šiuo metu svarstomas labai aktualus kultūrinės spaudos finansavimo klausimas. M. Krikštopaitytės manymu, visi supranta, kad reikia keisti finansavimo modelį, bet neaišku, ar pakeitus bus geriau. Steigiama kultūrinės spaudos asociacija, kurios pirmininkė ji bus, nes daugiau niekas nesutiko.

Tikimasi, kad asociacija padės geriau pasirūpinti deramu kultūrinės spaudos atstovavimu, jos interesais. Redaktorė prisiminė, kad pirmas žingsnis buvo žengtas per Knygų mugę, kai visa kultūrinė spauda turėjo bendrą stendą. Jos manymu, ankstesnės kartos daugiau konkuravo, dabar lyg suvokiama, kad visi skirtingi, ir tai yra gerai: „Tai brandžios visuomenės požymis. Visi anksčiau buvo labai pavargę nuo vienos nuomonės, todėl atgavus nepriklausomybę atsirado tiek daug naujų skirtingų kultūros leidinių, jie suklestėjo, tiražai buvo dideli, visi juos skaitė. Po to nuotaikos keitėsi, atsirado internetas, gal nebuvo ir kultūros politikos, todėl kultūrinė spauda nuėjo į mažą nišą, kas šiaip jau yra normalu.“

„7md“, kaip ir kitiems kultūros leidiniams, Spaudos fondo finansavimas sumažėjo. Savaitraštis vertinamas kaip verslo objektas, kuris gali turėti pelno, todėl gaunamas tik dalinis finansavimas. O į tokį leidinį dėti reklamą neapsimoka: „Kritiniais atvejais mecenatų atsiranda, bet jiems mes nesame naudingi, nieko negalime pasiūlyti. Iš kitos pusės, jei mus kas pirktų, nebūtume nepriklausoma spauda. Tai kam tada šito reikia?“

Paklausta, ar autoriai rašo ir be atlygio, redaktorė patvirtino, kad tokių pasitaiko, bet jai atrodo garbės reikalas sumokėti. Jei gerbi darbą, turi sumokėti, kiek gali, net jei tai labai menkas atlygis. Tai tarsi garbės kodeksas.

M. Krikštopaitytė mokyklos laikais norėjo būti psichologe, bet prastai sekėsi chemija ir matematika. Nutarė, kad menotyra artima psichologijai, nes menotyrininkas įvardindamas padeda paaiškinti, atskleisti kūrinį. Kaip tik tuo metu atsirado įvairių instaliacijų, ir toks menas jai labai patiko. Suprato, kad menininke būti nesugebės, bet menas labai traukė. Tada pradėjo skaityti Alfonso Andriuškevičiaus straipsnius „Šiaurės Atėnuose“ ir mano, jog A. Andriuškevičius išugdė visą kartą, kuri jo dėka suprato, jog menotyra – taip pat lyg meno kūrinys, o ne paveikslo aprašymas. 

Kelionės – maistas kūrybai

Vienas intriguojantis redaktorės biografijos faktas, kurį pastebėjo E. Jakštys, kad 2003 metais ji dalyvavo Jungtinių Arabų Emyratų skrydžių palydovų mokymuose ir dirbo skrydžių palydove. M. Krikštopaitytė prisipažino, kad pradėjusi studijuoti magistrantūroje buvo nusivylusi studijomis, todėl jas nutraukė ir nutarė užsidirbti, pakeliauti, rasti naujų pažinčių. Pasirinko tokią laikino uždarbiavimo versiją.

Nors sutartį pasirašė dvejiems metams, pakako pusmečio. Redaktorės nuomone, kiekvienam svarbu kurį laiką pakeliauti, įgyti patirties, pamatyti skirtumus: „Būdamas vienoje vietoje gali tapti labai ribotas. Kelionės gali net ir nepatikti, bet pakeliavęs įvertini, koks Vilnius saugus miestas, kokie europietiški mūsų vyrai, palyginti su Bangladešu ar arabų kraštais, kur vyrai į moterį žiūri kaip į žirgą. Nors Vilnius tarsi mažas Europos užkampio miestas, bet jis prisotintas kultūros. Čia vaikštinėjo ir Josifas Brodskis, kuris man labai didelis autoritetas, ir daug kitų. Pasijunti turtingas, supranti, kad laikas labai reliatyvus, kai kuriose šalyse gali sugrįžti į praeitį, ir tai yra maistas kūrybai.“

Kaip tapo „7md“ vyriausiąja redaktore? Prisipažįsta, kad anksčiau karjera nerūpėjo, bet vėliau suprato, jog norint ką nors svarbaus nuveikti, tenka daryti karjerą. O jai viskas susiklostė gan atsitiktinai. Dailės skyriaus redaktorę Laimą Kreivytę pakvietė dirbti Europos kultūros sostinės projekte, ir ji ėmė ieškoti pakaitalo.

„Po Emyratų dar kelerius metus dirbau reklamos agentūroje. Po darbo reklamoje, kur dideli pinigai ir keisti rūpesčiai dėl alaus atspalvių, grįžus į kultūros aplinką baigti magistrantūros studijų džiaugiausi kiekviena diena, kai visi tave gerbia, dirbti smagu, įdomu. Visai kita aplinka. Redaktore taip pat tapau gana atsitiktinai, nes svarsčiau, ką daryti. Tai pusiau visuomeninė veikla, nes alga labai maža, visi redakcijoje dirbantys žmonės turi kitus darbus. Kai paskyrė vyriausiąja redaktore, alga labai nepasikeitė, bet buvau įpareigota likti. Pareigomis dalinamės su labai patyrusiu redaktorium Linu Vildžiūnu (jis baigęs VU Istorijos fakultetą, jame kurį laiką dirbo), esu jam daug už ką dėkinga. Jis turi daug išminties, patirties, o mano patirtis kitokia – reklamos sritis ir naujos technologijos. Manau, kad mes esame puiki komanda, vienas kitą papildome“, – sako M. Krikštopaitytė.

Redaktorė pripažįsta, kad dirbant kultūrinėje spaudoje algos nedidelės, bet rašydamas gali užsiauginti vardą, tave pradeda pastebėti. Knyga „Atidarymai“ atsirado iš dalies dėl antro darbo poreikio, paprašius stipendijos išleisti savo straipsnių rinkinį ir dėl kolegos pastabos, kad jei kritikuoji, kas negerai, kaip redaktorė pati jau turi galios teigti, pateikti savo nuomonę. Gavusi stipendiją kryptingai rinkosi parodas ir menininkus. Iš to gimė knyga.

Apie meno Paslaptį

M. Krikštopaitytė susidomėjo vaikų menu, kai pati susilaukė vaikelio. Daug kalbama apie vaikų edukaciją, bet trūksta medžiagos, kaip vaikams pateikti kultūros pasaulį. Rinkdama vaikiškas knygeles ji suprato, kad yra labai daug informacijos apie policininko, gydytojo profesijas net ir nemokantiems skaityti. O menininkai dažniausiai vaizduojami su berete ir teptuku. Ji norėjo, kad vaikai atsidurtų tose erdvėse: galerijose, muziejuose, bet kad menas nebūtų brukamas. Taip ir atsirado knyga „Kultūringa pelė Stasė“.

Kodėl knygelės herojė pelė? Pelės pavojingos, gali nugraužti laidus, sugraužti meno kūrinius. Kodėl Stasė? Todėl, kad kartais į kultūrą žiūrima kaip į nertą servetėlę, kurios gal ir nereikia.

„Norėjosi ją reabilituoti. Kūrinį galima išgyventi tik asmeniškai. Knygoje kritikuoju kraštutines pažiūras, nes viskas keičiasi, nieko negali kategoriškai teigti. Man patinka įvairovė, patinka skirtingi žmonės, o knygoje – daug personažų, norėjosi pabrėžti nuomonių, pažiūrų įvairovę. Kai kurie menininkai tikisi, kad meno kritikai – tarsi meno tarnaitės turi padėti žiūrovui suprasti kūrinį, jį paaiškinti. Gal toks supratimas atėjo dar iš sovietmečio. Reikalaujama patetikos. Bet meno kūrinio pristatymas, anonsavimas – tik viena iš funkcijų“, – teigia M. Krikštopaitytė.

Knygoje rašoma, kad menas turi Paslaptį. Triušė Mirabelė sako, kad menas yra kaip meilė. Autorė mano, kad lietuviai, kaip potrauminė visuomenė, moka elgtis sunkiose, sudėtingose situacijose, bet sutrinka, kai viskas yra gerai. Daugelis laukia meilės, bet kai ji atsiranda – nebežino, ką daryti, kaip elgtis. Visi stiprūs jausmai taip veikia, o menas taip pat sukelia stiprių jausmų kaip gera knyga, ir jie nėra atskirti nuo gyvenimo.

„Menas yra priemonė, padedanti išgyventi jausmus, juos geriau suprasti. Vaizdai padeda išgyventi tai, ko žodžiais negali įvardinti. Menas praturtina gyvenimą. Kiekvienas kūrinys – atskiras pasaulis. Kelionės per kūrinius, kaip ir geografinės kelionės, suteikia naujos patirties. Vaikų pasakose, sakmėse kelionės, persikėlimo motyvas labai dažnas, o aš norėjau sukurti natūralią meno aplinką, kad žodyne atsirastų žodžiai „skulptūra“, „paveikslas“, „performansas“, „paroda“. Jei pati kritikuočiau savo knygą, tai sakyčiau, kad ji daugiau suaugusiesiems“, – prisipažįsta „7md“ redaktorė.

Paklausta, kaip pavyksta suderinti, sustyguoti tokio plataus meno sričių spektro leidinį, M. Krikštopaitytė teigia, kad pagrindinis tikslas – kokybiška refleksija. Kiekvienos meno skilties – dailės, muzikos, teatro, kino – redaktoriai yra savo srities specialistai, užsitarnavę reputaciją. Profesionalumas jiems labai svarbus. Jos manymu, redakcijos darbo sėkmė – komanda, kai žmonės savarankiškai dirba savo srityse, kartais pasitardami, kažką pasiūlydami.

Leidinys yra toks, kokie yra jame rašantys kritikai, kas jiems rūpi, apie ką norisi rašyti, kas įdomu. Juokiasi, jog gal tai priklauso nuo mėnulio fazių, bet kartais atsidaro labai daug gerų parodų, visi nori rašyti, o kartais – ne, tada pačiai tenka pasėdėti per naktį. Reikia taikytis prie aplinkybių.

„Norėčiau, kad į kiekvieną numerį rašytų aukščiausio lygio menotyrininkės – L. Laučkaitė, J. Mulevičiūtė, G. Jankevičiūtė, bet žinau, kad jos rašys tada, kai ateis laikas, kai joms bus įdomu. Taigi, vienų lauki, kitus organizuoji, ir jei nepavyksta rašai pats“, – sėkmės receptą atskleidžia redaktorė. 

logo