Gegužės 7 d. minime šv. Rožę Venerini.

Rožė Venerini gimė 1656 m. Viterbo mieste, Italijoje, gydytojo šeimoje. Po to, kai mirė jos gerbėjas, ji įstojo į vienuolyną, tačiau po kelių mėnesių grįžo namo padėti našle tapusiai savo motinai.

Rožė suburdavo kaimynystėje gyvenančias merginas ir moteris vakarais kalbėti rožinį. Pamačiusi, kiek nedaug kai kurios iš jų išmano apie savo religiją, ėmė jas mokyti. Jos dvasios vadovas buvo tėvas Ignacijus Martineli, jėzuitas, kuris įtikino ją, kad jos pašaukimas – būti mokytoja pasaulyje, o ne kontempliatyvus gyvenimas vienuolyne, tad 1685 m., dviejų pagalbininkių padedama, Rožė atidarė ikimokyklinio auklėjimo įstaigą mergaitėms, kuri netrukus tapo labai populiari. Rožė turėjo iškalbos dovaną, mokėjo įtikinamai kalbėti bei mokyti, taip pat – ir kitus ruošti mokytojauti. Ji nebijojo sunkumų, kai reikėjo tarnauti Viešpačiui.

Garsas apie ją plačiai sklido ir 1692 m. kardinolas Barbarigo pakvietė ją konsultuoti bei padėti rengti mokytojus ir steigti mokyklas jo vyskupijoje Montefaskone. Čia ji tapo drauge ir patarėja Liucijos Filipini, kuri įkūrė pamaldžiųjų mokytojų bendruomenę ir buvo kanonizuota 1930 m.

Rožė įsteigė nemažai mokyklų įvairiose vietose, kartais puolama priešiškai nusistačiusiųjų – mokytojai buvo apšaudyti iš lankų, o jų namas sudegintas. Jos kantrybė ir pasitikėjimas įveikė visas kliūtis ir 1713 m. ji įsteigė mokyklą Romoje, kurią pagyrė popiežius Klemensas XI. Ji mirė Romoje 1728 m. gegužės 7 d. Praėjus kuriam laikui po jos mirties, jos įkurta pasauliečių mokytojų bendruomenė tapo religine bendruomene – vienuolija buvo įsteigta Amerikoje, Italijoje, o Venerini seserys dirbo su italais emigrantais Amerikoje iki XX a.

Jos šventumas buvo patvirtintas stebuklais, ir 1952 m. ji buvo paskelbta palaimintąja, o 2006 m. spalio 15 d. – šventąja.