„Lituanicon“ organizatorių nuotrauka

Jau daugiau nei šešiasdešimt metų „Žiedų valdovas“ – viena skaitomiausių knygų pasaulyje. Kataliko, Oksfordo profesoriaus, Pirmojo pasaulinio karo veterano sukurtas mitas mėgstamas pačių įvairiausių pažiūrų žmonių, nepaisant ilgų aprašymų ir gausybės išgalvotų vardų bei vietovardžių. Kokia J. R. R. Tolkieno kūrybos paslaptis?

Net kelias jų atskleidė rašytojas, literatūrologas, Londono universiteto dėstytojas ADAMAS ROBERTSAS, tyrinėjantis Tolkieno kūrybą ir jo įkvėptas pats parašęs jau 17 fantastikos knygų. Su juo kalbėjomės dvidešimt devintajame Lietuvos fantastų festivalyje „Lituanicon“. Svečias jo metu skaitė pranešimą apie etiką Terry Pratchetto kūryboje.

Pirmą kartą „Žiedų valdovą“ perskaitėte dešimties ir nuo tada kasmet. Minėjote, kad suaugęs pastebėjote problemas, į kurias neatkreipėte dėmesio vaikystėje. Ką turite omeny?

„Žiedų valdovas“ įkūnija šiems laikams netinkamą požiūrį į rasę ir tautybę. Neatsitiktinai orkų oda – tamsi, o elfai – šviesiaplaukiai ir mėlynakiai. Neteigiu, kad Tolkienas buvo rasistas, tačiau to laiko ir socialinės klasės kūdikis.

Žinau, kad Tolkienas supykdavo kam nors teigiant, kad „Žiedų valdovas“ turi sąsajų su Richardo Wagnerio tetralogija „Nybelungų žiedas“. Man atrodo keista sakyti, jog abu epiniai kūriniai apie magišką žiedą neturi nieko bendra. Tiesa, nemanau, kad įtaka buvo sąmoninga ar tiesioginė.

Mėgstu Wagnerį ir klausau jo, tačiau mano žydė žmona ne: jis buvo nemalonus žmogus su antisemitinėmis idėjomis. Jis sudramino legendas ir mitus, kad išreikštų, ką reiškia būti vokiečiu. Jo idėja – konkreti tauta gyvena konkrečioje teritorijoje. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje ši ideologija pasiekė katastrofišką kulminaciją, kuri išvirto į Antrąjį pasaulinį karą, Holokaustą ir kitas baisybes. Po to nebegalėjai galvoti, kad tavo rasė geriausia.

„Žiedų valdovas“ daugeliui priimtinas, nes nekalba apie konkrečią šalį, neturi ir politinio ir ideologinio konkretumo nuodų

Wagnerį lydėjo sėkmė, nes jis su didele emocine jėga išreiškė legendų ir mitų turinį. Jo muzika prakalbino daugelį, tačiau po Hitlerio nebegalėjai šitaip tapatintis su jo muzika. Tolkieno mitologija irgi byloja apie namus, tėvynę, priklausymą grupei, tačiau ji pranašesnė, nes nėra jokių sąsajų su konkrečia tauta. Ji nekalba apie tai, ką reiškia būti anglu, vokiečiu ar lietuviu, tačiau leidžia didžiuotis ir tapatintis su savo tauta. Tai žmonėms svarbu. „Žiedų valdovas“ daugeliui priimtinas, nes nekalba apie konkrečią šalį, neturi ir politinio ir ideologinio konkretumo nuodų. Jei knyga būtų išėjusi ne po Antrojo pasaulinio karo, o dešimtmečiu anksčiau, manau, ji nebūtų sulaukusi tokios sėkmės.

Ją rašydamas Tolkienas norėjo užpildyti plyšį anglų kultūros istorijoje. XVII a. tarpuvaldžio laikotarpiu – nuo Karolio I nukirsdinimo iki jo sūnaus Karolio II atvykimo į Londoną – puritonai kiek galėjo naikino liaudies meną ir kultūrą. Manė, kad tai pagoniška. Panašiai kaip „Islamo valstybė“, šiandien naikinanti kultūrinį paveldą Afganistane. Daugumoje šalių liaudies kultūros tradicija nebuvo nutrūkusi, tačiau Anglijoje po tokio vandalizmo mums mažai kas liko – fragmentai, kurių prasmė nebeaiški. Tolkienas sakė kuriąs Anglijai mitologiją, kuri galėtų užimti to, ką sunaikino puritonai, vietą. Jei jam būtų pasisekę, „Žiedų valdovą“ skaitytų tik anglai. Pavyko padaryti daugiau, nei norėjo.

J. R. R. Tolkienas (1892-1973)

Jūs esate skaitęs paskaitą ir parašęs skyrių „Tolkienas ir moterys“ knygai apie jo kūrybą, kartais feminisčių puolamą dėl to, kad tarp pagrindinių veikėjų nėra moterų. Kokius argumentus dėstote šioje diskusijoje?  

„Žiedų valdove“ yra įvairių šalutinių veikėjų moterų, tačiau tik trys ryškesnės. Kiekviena jų atspindi tam tikrą stereotipą. Nuostabi elfų karalienė Galadrielė ant pjedestalo, jos negali sutikti, tik žavėtis iš tolo. Kovingoji Eovyna – moteris, prilygstanti vyrui. Ir dar milžiniška vorė Šeloba – pabaisiškas moteriškumas: išsipūtusi, vaisinga, tamsoje ryjanti vyrus. 

Tradiciškai vyrai turėdavo aktyvų vaidmenį eiti į platųjį pasaulį, moterys – pasyvų, likti namie, rūpintis vaikais. Šių laikų feminizmas tokią tvarką siekia sugriauti. Teisingai – moterų ir vyrų galimybės lygios, XXI a. tai nieko nestebina. Visgi nemanau, kad šis momentas, analizuojant Tolkieno kūrybą, įdomiausias.

Pasaulis išgelbėjamas pasirengusių kentėti, likti pasyviais personažų

Man atrodo – ir tai galioja ne tik šiai, bet ir kitoms Tolkieno kūrybos temoms – kad neįmanoma atskirti jo religinių įsitikinimų nuo vaizduotės. Jis buvo išmintingas ir uolus katalikas. Senovės Anglijoje pasyvumui nusakyti buvo vartojami du žodžiai: passivity ir passsion. Kristaus kančia angliškai – Passion of Christ. Moderniais laikais žodis passion reiškia aistrą, tačiau krikščioniškame kontekste jis nurodo Kristaus romumą būti nukryžiuotam. Niekas negalėjo Dievo priversti to daryti. Tokioje siaubingoje situacijoje Jėzus pasirinko būti nuolankus. Tolkienas tikrai tikėjo, kad per Jo pasyvumą pasaulis atpirktas.

Mano galva, čia raktas į jo kūrybą. Tolkienas nenorėjo pasakyti, kad moterys turi nesikišti į pasakojimo veiksmą. Visiems veikėjams, kurie imasi aktyvaus veiksmo dėl žiedo, baigiasi blogai. Prisiminkite Boromirą. Pasaulis išgelbėjamas pasirengusių kentėti, likti pasyviais personažų. Galiausiai Frodas juk negali pats atsisakyti žiedo. Tolkieno gebėjimas derinti aktyvaus ir pasyvaus veikimo modelius – dar viena iš „Žiedų valdovo“ sėkmės priežasčių.

Adamas Robertsas (g. 1965 m.). „Lituanicon“ organizatorių nuotrauka

Tolkieno – uolaus kataliko, Pirmojo pasaulinio karo veterano, Oksfordo profesoriaus, galima sakyti, konservatyvaus žmogaus kūryba žavėjo hipius, feministes, pacifistus, septintojo dešimtmečio jaunimo kartą, kuri priešinosi bet kokiems autoritetams. Kaip tai paaiškinti?

Ši mįslė iš tiesų dar sudėtingesnė, nes jo knygos neprarado populiarumo ir šiandien. Tolkienas yra rimtas krikščionių mąstytojas, o tarp jo skaitytojų visame pasaulyje daugybė ateistų, materialistų.

Londono universitete dėstau kūrybinį rašymą. Viską, ko mokau savo studentus niekada nedaryti, galima rasti pas Tolkieną. Teigiu, kad istorijos pradžioje būtina pagauti skaitytojo dėmesį, o Tolkienas pradeda nuo ilgos raizgios įžangos apie gimtadienio šventę. Sakau, kad negalima įvesti veikėją ir po to jį pamesti, o Tolkienas tą daro nuolat: štai Tomas Bombadilas, susipažinote, daugiau prie jo nebegrįšime. Tolkieno knygose rasime viską, kas turėtų nuskandinti jo populiarumą, tačiau kažkokiu nepaprastu būdu nenuskandina.

Ar visgi turite atsakymą į šią Tolkieno kūrybos populiarumo mįslę?

Atsakymą apibūdinčiau žodžiu „užkerėjimas“, tą daro visas fantasy literatūros žanras, sekantis Tolkieno pavyzdžiu.

Pats tai išgyvenau. Augau vidurinės klasės anglų šeimoje, sublokuotame name, priemiestyje. Mano gyvenimas buvo visiškai normalus – tėvai ėjo į darbą, aš – į mokyklą. Nenoriu pasakyti nieko bloga, tai svarbu ir tai vertinu, nes dabar pats turiu vaikų. Tačiau kažko stigo ir tą kažką radau skaitydamas Tolkieną.

Iš vaikystės skaitymų prisimenu, kad labai stipriai troškau nukeliauti į Viduržemį. Tame pasaulyje buvo tai, ko stigo manajame. Tolkieno sukurtas pasaulis iš lėto pakeri. Daugumai jo epigonų nepasiseka – knygos su dar didesniais drakonais, smarkesniais mūšiais yra šlamštas. „Žiedų valdovas“ – magiška knyga. Ne dėl to, kad joje veikia burtininkai, o dėl to, jog prisiliečia prie transcendentinio matmens – gėrio ir grožio, ko stinga kasdieniame gyvenime.

Pasaulis atkerėtas, kaip teigė sociologas Maxas Weberis.

Mano galva, kuo visuomenė labiau ateistinė ir materialististinė, tuo didesnį rezonansą sukelia Tolkieno žinia. Nustodami tikėti žmonės praranda ir kažko didesnio, gražesnio, prasmingesnio už juos pačius jausmą. Manau, tai pagrindinė Tolkieno populiarumo priežastis. Skaitydami jį žmonės iš naujo užkeri savo egzistenciją kapitalistiniame pasaulyje.

Oksfordo profesorius, filologas, rašytojas J. R. R. Tolkienas.

„Žiedų valdovas“, kaip ir visa fantastinė literatūra, kritikuojamas dėl eskapizmo, sąmoningo atitrūkimo nuo tikrovės. Tačiau, kaip rašo profesorius Peteris Kreeftas knygoje „The Philosophy of Tolkien”, perskaičius šį epą sava tikrovė pasidaro dar tikresnė.

Tai sudėtinga. Viena vertus, manau, kad eskapizmas kritikuojamas be reikalo. Vieninteliai turintys teisę neigiamai jį vertinti – kalėjimo prižiūrėtojai. Jie suinteresuoti, kad kaliniai nepabėgtų. Apskritai noras pabėgti nuo savo gyvenimo žmogui natūralus. Kita vertus, jei eskapizmas tampa atsakomybės stokos sinonimu – tai jau moralinė problema. Mano galva, eskapizmas yra simptomas ir visada verta klausti, kieno. Kodėl milijonai vaikų skaito fantastinę literatūrą? Nuo ko jie nori pabėgti? Kodėl aš to norėjau? Mano gyvenimas tikrai nebuvo baisus, šiek tiek nuobodokas, bet vaikams taip dažnai atrodo. 

Žymus poetas W. H. Audenas yra sakęs, kad negali pasitikėti žmonių, kurie nemėgsta „Žiedų valdovo“, literatūriniu skoniu. Tačiau akivaizdu, kad yra žmonių, kurių šis kūrinys konkrečiai ir fantastinė literatūra apskritai nė kiek netraukia.

Vargšeliai.

Pavyzdžiui, mano bičiulė negali skaityti „Žiedų valdovo“, nes kiekvienąkart paėmusi knygą vietoje Bilbo Bagginso ji mato Bobą Dylaną.

Nemanau, kad yra žmonių, gyvenančių be fantastikos. Jei fantazuoji apie tvarką ir įstatymus, kuriuos nuo visuomenėje prasiveržusio chaoso išgelbsti gudrus seklys – skaitai detektyvus. Jei fantazuoji, kaip atsiplėši nuo žemės sutikusi gražuolį tamsiaplaukį gydytoją – skaitai romanus. Mokslinė fantastika ar fantasy – tiesiog literatūros žanrai. 

Londono universiteto dėstytojas, rašytojas, literatūrologas Adamas Robertsas. „Lituanicon“ organizatorių nuotrauka

Esate parašęs dvi parodijas – „Hobito“ ir „Silmariljono“. Kas Jus paskatino tuo užsiimti?

Yra du atsakymai. Pirmas – leidykla užsakė. 1969 m. pasirodė pirmoji dviejų amerikiečių parašyta parodija „Bored of the rings“, kupina ano laiko studentiškų juokelių. Mano leidėjai ją perleido ir knyga tapo bestseleriu. Pamatę, kaip gerai ji perkama, manęs paprašė parašyti daugiau tokių. Tikriausiai skamba ciniškai, bet aš rašytojas, iš to gyvenu.

Su antru atsakymu rizikuoju nuskambėti dar ir pompastiškai, bet pastišas ir parodija, mano galva, nėra nepagarbios meno formos. Tiesą sakant, dalis didžiųjų Vakarų kultūros šedevrų – parodijos.

Pavyzdžiui „Don Kichotas“?

Taip, šis romanas nebūtų toks puikus, jei jo autorius nebūtų tikrai mylėjęs parodijuojamos medžiagos. Taip pat yra ir man su Tolkieno kūryba, nors su „Don Kichotui“, žinoma, nesilyginu. Aristofanas, Jamesas Joyce‘as – jie imitavo ir parodijavo. Apskritai nemanau, kad koks nors menas gali išvengti intertekstualumo – nuorodų, jungčių, aliuzijų. Literatūra – kaip didysis barjerinis rifas aplink Australiją. Vienas milžiniškas organizmas, kur visi koralai susiję tarpusavyje. Tai tolkiniškas požiūris.

Be to, man patinka humoras, komedija ir juokas. Mėgaujuosi juokdamasis ir prajuokindamas kitus. Gal tai angliška savybė. Žinote, esame uždari, drovūs, nelaimingi. Juokas leidžia mums išlaisvinti dalį savo neigiamos energijos.

J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“ buvo išleistas 1954 m.

Esate sakęs, kad Tolkienas Jus patį įkvėpė rašyti.

Turime daug draugų, tačiau įsimylime tik vieną. Taip man nutiko su „Žiedų valdovu“. Skaičiau daug knygų, tačiau Tolkienas atskleidė, kokia galinga gali būti literatūra. Užsimaniau ir aš rašyti tokius pasakojimus. Visi žino, kad svarbiausia Tolkienui buvo kurti kalbas ir pasaulius, kuriuose jos funkcionuotų. Jam neatrodė, kad kalba tik raidžių sąrašas ir taisyklės, kaip jas sujungti. Kalbos – socialinis ir kultūrinis reiškinys. Kiekviena kalba aprėpia visą pasaulį. Manau, kad jis teisus. Nėra prasmės stengtis tapti rašytoju, jei nemėgsti žodžių. Kai kurie mano studentai užaugo žiūrėdami televiziją ir žaisdami kompiuterinius žaidimus. Jų vaizduotė suformuota vizualumo. Tai nieko blogo, bet raktas į rašymą – suprasti, kad pasakojimai susideda ne iš vaizdų, idėjų ar jausmų, o iš žodžių.