Šią kalbą filosofas Alvydas Jokubaitis pasakė atsiimdamas Stasio Šalkauskio vardo premiją.

Dėkoju už apdovanojimą.

Internetinio mąstymo laikais sunku pasakyti ką nors nuoširdaus, kas nebūtų narcicizmas, egoistinė savimeilė ir gudriai apgalvota autoportretinė nuotrauka, vadinama selfie

Facebookas yra veidmainiavimas. Žmogaus gyvenimas nėra toks, kaip apie jį pasakojame ar rašome. Šventajame Rašte pasakyta, kad žmonės yra veidmainiai. Tai dabar rodo veidaknygės.

Nuoširdžiai, jeigu tai dar įmanoma, noriu pasakyti, kad jaučiu didelę pagarbą Šalkauskiui. Jis po 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo daugiausia prisidėjo prie lietuvių filosofijos, kuri niekada rimtai negyvena mūsų krašte. Šalkauskio kūrybos užteko tam, kad lietuviai sovietmečiu atsilaikytų prieš sovietiją. Šiandien šiam autoriui gali būti pasakyta daug gražių žodžių, tačiau jis iš tikrųjų yra patrauktas į šalį. Šalkauskis dėl to nesupyktų. Jis pats pasitrauktų į šalį nuo mūsų Lietuvos.

Kol kas mažai pastebėta, kad Šalkauskis yra vienas talentingiausių Lietuvos politinės filosofijos autorių. Jo vardą dažniausiai įprasta tapatinti su kultūros filosofija. Tačiau jo kultūros filosofija buvo tik Vakarų filosofijos pritaikymas jaunos, ant kojų besistojančios, lietuvių tautos kultūrai. Siūlydamas kultūros filosofiją, Šalkauskis siūlė lietuvių tautos ugdymo pedagogiką. Kol kas mažai pastebėta, kad niekas iš tarpukario Lietuvos filosofų nebuvo toks nuoseklus demokratas kaip Šalkauskis. Jis turėjo talentą politinei filosofijai. Šiuo atžvilgiu su juo gali lygintis nebent tik Mykolas Römeris. Tačiau dabar Šalkauskiui nepadeda net tai, kad jis buvo demokratas. Nes jis dar buvo katalikas. Socialinės inžinerijos suklestėjimo laikais į katalikus žiūrima kreivai. Sovietinėje Lietuvoje ateizmo muziejus buvo įrengtas bažnyčioje. Gali būti, jog tai vienas iš mūsų nutylėtų rekordų, neįrašytų į Guinesso knygą.  

Lietuviai šiandien tapo tokie laikini, kad lietuviais lieka tik todėl, kad artėja Lietuvos pabaiga. Jie nebesijaučia nesutraukomais ryšiais surišti su tėvyne. Beveik milijonas lietuvių šiandien yra ne piliečiai, o tik užsienyje uždarbiaujantys žmonės. Visuomenė jiems pasidarė tokia pat išorinė kaip kalnai, jūra ir medžiai. Sociologai pasakytų, kad dabartiniai lietuviai domisi politiniais reikalais. Tačiau tai toks pat paviršutiniškas domėjimasis, kaip namo grįžtančio pavargusio Šiaulių taksisto atsibodusių gatvių stebėjimas. Lietuvis šiandien daugiau yra ne politikos veikėjas, o stebėtojas. Jis politikos neįtraukia į savo asmeninio gyvenimo, įsipareigojimų ir sentimentų apžvalgą. To bijojo Šalkauskis. Mes esame iš kito pasaulio negu jis. Mes galvojame padarę didelę pažangą, tačiau tik telefonais, o ne dvasia.   

Dabartinis Lietuvos pertvarkymas būtinai reiškia vidinio žmogaus pavertimą išoriniu žmogumi. Tai, kas krikščionims atrodė kaip paini ir iki galo nesuprantama asmens mįslė, modernusis žmogus atidavė jo sukurtam mokslinio pažinimo tribunolui. Visuomenės pertvarkymas šiandien suprantamas kaip vidinio žmogaus pavertimas iš išorės valdomu žmogumi. Vidinis žmogus vis giliau traukiasi į pogrindį. Aristotelio mintis apie žmogaus buvimą politiniu gyvūnu įgauna naują prasmę. Dabar žmogus suvokiamas kaip socialinio konstruktoriaus elementas. Lietuviai kalba apie politiką, tačiau tai daro ne savo paties, bet iš kitų pasiskolintais žodžiais. Klausydamas mūsų aukštųjų politikų pasisakymų visada bijai, kad nepasakytų, ką galvoja. Iš moralės ir politikos vis sparčiau traukiasi savo žodžiais mąstantis žmogus, kurį keičia įvairiausių ekspertų skaičiavimai, matavimai ir komentarai. 

Dabartinei politikai nereikia asmens. Jai nereikia blaivaus požiūrio į žmogaus prigimtį. Turime gerą santvarką, tačiau negalime paaiškinti, kodėl nemažėja blogai ir žiauriai besielgiančių žmonių. Machiavellis buvo įsitikinęs, kad krikščionybė tinka tik vienuolynui, o ne politikai. Šalkaukis su tuo nesutiktų. Jis nenorėjo, kad Dievas, siela, dorybės, sąžinė, moralinis tobulėjimas, meilė, gailestingumas, pasiaukojimas, išmintis ir atleidimas būtų išstumti iš žmogaus savivokos. 

Šiandien Šalkauskis mums yra priekaištas. Jo asmenybės gelmė neišnykdavo susidūrusi su politika. Mūsų politikai yra tik pavidalas tų, kuriais tikėta. Dabartinės Lietuvos politikos lėkštumas sukuria ryškų kontrastą Šalkauskio asmenybei. Tarp žmonių „aš“ ir politikos atsirado praraja. Šalkauskis manė, kad politika prasideda nuo pirmojo vaiko pasakyto žodžio, pirmos perskaitytos knygos, pagarbos mokytojui, sutvarkytos namo laiptinės, pasiaukojimo už draugą, meilės tėvams ir ištikimybės, kuri politikoje vadinama patriotizmu. Prie šių dalykų verta sugrįžti, net jeigu apie tai pradėjus kalbėti, pusė Lietuvos žmonių tuoj pat interneto portaluose pradėtų rašyti keiksmažodžiais. Šalkauskis juokiasi iš mūsų. Kvailių keiksmažodžiai nepadaro išmintingais. Šalkauskio knygos ir straipsniai laukia kitos Lietuvos. 

Ačiū už dėmesį.

Dėkoju Šiauliams, kurie kelias dienas tapo Lietuvos intelektualine sostine.