Gegužės 15 d. minime šv. Izidorių Artoją (1070–1130).

Jis gimė Madride, Ispanijoje. Visą gyvenimą Izidorius tarnavo pas ūkininkus ir dirbo žemę, kartu pasižymėdamas šventu gyvenimu ir artimo meilės darbais. Mirė 1130 m., o 1170 m. jo kūnas buvo perkeltas į Šv. Andriaus bažnyčią Madride. Popiežius Paulius V 1619 m. leido jį gerbti kaip šventąjį, o popiežius Grigalius XV 1692 m. jį drauge su šv. Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksaveru, Terese ir Pilypu Nėriu iškilmingai kanonizavo. Izidorius yra Madrido miesto ir visų žemdirbių globėjas. 1697 m. popiežius Inocentas XII kanonizavo ir Izidoriaus žmoną Mariją Torribia (mirusią 1135 m.)

Jėzuitai atvykę į Lietuvą išplatino šv. Izidoriaus kultą ir mūsų krašte. Jie įsteigė Šv. Izidoriaus broliją, skirtą kaimo artojams. Tos draugijos nariai, be kitų pareigų, turėjo gerbti ir savo namuose pagarbiai laikyti šventųjų paveikslus. Ši brolija greitai veiklą išplėtė po visą Lietuvą, nes, kaip nurodo M. Valančius, jau 1636 m. Žemaičių vyskupijos sinodas buvo nutaręs, kad visi klebonai įsteigtų „draugystę S. Zidoriaus užtarytoju artoju“. Dar XIX a. šv. Izidoriaus brolijos buvo sutinkamos visame krašte greta šv. Rožančiaus brolijų.

Lietuvių liaudies mene Izidorius yra vienas iš dažniausiai vaizduojamų šventųjų: su lietuvio ūkininko rūbais, skrybėle ir sėtuve. Greta šventojo neretai yra angelas, ariantis 2 jaučiais pakinkyta žagre.

„Šventųjų gyvenimai“