Jordan Ladikos/Unsplash.com nuotr.

1919 metais, studijuodamas filosofijos doktorantūroje Šveicarijoje, S. Šalkauskis publikavo beveik 300 puslapių apimties monografiją „Tarp dviejų pasaulių: Lietuvos nacionalinės civilizacijos klausimo sintezė“. Knygos tikslas – pristatyti tik ką politinę nepriklausomybę paskelbusios lietuvių tautos esmę ir ypatingumą kitoms Europos ir pasaulio tautoms. Prancūzų kalba parašyta knyga pasižymi išskirtiniu stiliumi – gyvumu, spalvingumu, aiškumu, susižavėjimą keliančiu sugebėjimu derinti subtilų humorą su beveik iki mistinių gelmių nusileidžiančiomis įžvalgomis. Reikia pripažinti, kad šis S. Šalkauskio jaunystės tekstas konstrastuoja su vėliau jo parašytais veikalais – perdėm sistemiškais ir neretai sunkiai skaitomais. Tiesiog kitoks, nepažintas mūsų S. Šalkauskis! 

Ypač svarbus yra knygos įvadas, kuriame S. Šalkauskis išdėsto savo požiūrį į tautos tapatumą apskritai. Atsispyręs nuo gana migloto A. Mickevičiaus tautos apibrėžimo („Nacionalumas yra ne kas kita, kaip individualumo didžiąja prasme plėtotė“, p. 13), bet griežtai atsiribojęs nuo šiam poetui būdingos „siauros nacionalinio mesianizmo idėjos“ (p. 13), S. Šalkauskis akcentuoja dvi esmines mintis, kurios, galima teigti, sudaro tautos dvasinės sveikatos laidą.

Pirmoji mintis – apie būtinybę suderinti tautos, kaip kolektyvo, ir atskiro tautos nario, individo, išsipildymą. Nė vienas iš šių sandų negali nuskriausti kito.

Pirmoji mintis – apie būtinybę suderinti tautos, kaip kolektyvo, ir atskiro tautos nario, individo, išsipildymą. Nė vienas iš šių sandų negali nuskriausti kito. „Bet kokios viešos instancijos galutinis tikslas turi būti visiškas žmogiškos asmenybės išsipildymas. Visos socialinio gyvenimo formos turi vienaip ar kitaip tarnauti individo integralumui (...) Nacija yra ta natūraliai ir spontaniškai susiorganizavusi socialinio gyvenimo forma, kuri sukuria betarpiškas sąlygas, būtinas integralaus individo realizacijai“ (p. 14). Čia jau glūdi viso vėlesnio S. Šalkauskio mąstymo konstanta, išsiplėtojusi į „pilnutinės demokratijos“ koncepciją – neabejotinai vieną iš svarbiausių lietuviškosios politinės minties viršūnių. Čia galima pamatyti sąsają ir su tuo metu energingai besikristalizuojančiu Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu, kurio vieną iš apogėjų nedvejodami turėtume laikyti subsidiarumo principą, suformuluotą popiežiaus Pijaus XI enciklikoje Quadragesimo Anno (1931). Užbėgdami už akių pasakysime, kad šį principą turime laikyti esminiu politiškai besivienijančios Europos organizavimosi principu.

Antroji mintis – apie tai, kad tauta pajėgia realizuoti savo vidinį potencialą tik tada, kai yra atsivėrusi visam pasauliui bei kitoms tautoms.

Antroji mintis – apie tai, kad tauta pajėgia realizuoti savo vidinį potencialą tik tada, kai yra atsivėrusi visam pasauliui bei kitoms tautoms. Šią tautos atsivėrimo misiją pasauliui, universaliam visą žmoniją apimančiam dvasiniam gyvenimui S. Šalkauskis patiki tautos intelektualams. Šie turi puoselėti savo tautos savitumą ir juo didžiuotis, bet taip pat – sugebėti integruoti jį į viso pasaulio paveldą, į „universalią civilizaciją“ (p. 18–24). Mūsų filosofas kritikuoja kai kurių tautų polinkį užsidaryti savyje ir remtis tik savimi – ši tendencija reiškia tautos amoralumą, kuri anksčiau ar vėliau pasireikš ne tik per išorinę agresiją, bet ir savo pačios vidinę destrukciją. 

Povilas Aleksandravičius

Ši antroji mintis S. Šalkauskį veda prie pačios esmingiausios tautos charakteristikos formuluotės, nuo kurios atsispyręs jis ir pradės plėtoti lietuvių nacijos koncepciją: tauta negali būti savimi, neįėmusi kitų tautų į savo vidų, bent jau troškimo būdu, kaip ilgesio, kaip suvokimo tos būtinybės, kad tik kitos tautos galės užpildyti trūkumą, kuris yra nuo užgimimo atsivėręs manosios tautos prigimtyje. Veikalo egzergu S. Šalkauskis yra pasirinkęs savo mokytojo E. Hello žodžius: „Atsiskyrę, Rytai ir Vakarai ilgisi vieni kitų.“ Tauta save kuria ir grindžia tik įimdama į save kitas tautas. Skaitant S. Šalkauskio tekstą, neįmanoma negalvoti apie vieno žymiausių mūsų laikų filosofo P. Ricoeur (1913–2005) mąstymą apie žmogaus individualią ir socialinę tapatybę veikale Aš pats kaip kitas, prasidedantį tokiais žodžiais: „Veikalas Aš pats kaip kitas nuo pat pradžių teigia, kad mano paties tapatybė įima kitą nei aš, įima taip intymiai, kad vieno be kito net negalima pradėti apmąstyti, kad vienas tuoj pat pereina į kitą“ (Soi-même comme un autre,1990, p. 14).

Tauta negali būti savimi, neįėmusi kitų tautų į savo vidų, bent jau troškimo būdu, kaip ilgesio, kaip suvokimo tos būtinybės, kad tik kitos tautos galės užpildyti trūkumą, kuris yra nuo užgimimo atsivėręs manosios tautos prigimtyje.

P. Ricoeur citata tobulai išreiškia S. Šalkauskio prieigą prie lietuvių tautos esmės ir pašaukimo – pagrindinės veikalo „Tarp dviejų pasaulių“ temos. „Lietuvių tautos uždavinys, skirtas jai paties likimo, – rašo S. Šalkauskis, – yra savo nacionalinėje civilizacijoje sintetizuoti įvairius elementus, ateinančius iš Rytų ir Vakarų“ (p. 27). Kruopščiai pristatydamas lietuvių tautos istoriją nuo pagonybės laikų iki 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto paskelbimo, talentingai analizuodamas lietuvių kalbą, folklorą, mitologiją ir religinius nusiteikimus, poeziją, mentalitetą, asmenybes, S. Šalkauskis interpretuoja moderniosios lietuvių tautos susidarymo procesą kaip sintezę tarp Rytų (Indijos, Rusijos) ir Vakarų (kurių priešakinėje linijoje – Lenkija ir Vokietija). Pirmojoje knygos dalyje („Tezė“) parodoma, kaip lietuvių tauta savyje nešioja rytietišką pradą, linksantį į Vakarus – aukščiausia šio tapatybės sando išraiška esanti XVI a. Lietuvos statutai. Antroji dalis („Antitezė“) demonstruoja Vakarų įtaką, subtiliai susipinančią su rytietiškuoju elementu – Adomo Mickevičiaus genijus čia tampa tobulu pavyzdžiu. Pagaliau trečia dalis („Sintezė“) dėsto moderniosios lietuvių tautos radimąsi, sutampantį su rytietiškų ir vakarietiškų įtakų jungtimi, iš kurios gimsta savita, originali, autentiška tautinė tapatybė. Šią jungtį ir originalumą S. Šalkauskis atskleidžia pristatydamas trijų amžininkų – Vydūno, Čiurlionio ir Jakšto-Dambrausko – kūrybą. Nors civilizacijų sintezė dažnai realizavosi konfliktiniu būdu, S. Šalkauskis siekia išryškinti fundamentalią mintį: skirtingos įtakos ne tik nesunaikino lietuvių tautos tapatybės, bet, užmezgusios vaisingą tarpusavio dialogą ir pasikeitimą patirtimi, mūsų tautą pažadino, subrandino, išryškino jos savitumą, suteikė originalią vertę. Šiuo procesu, S. Šalkauskio akimis, susiformavo ir ypatinga Lietuvos misija viso pasaulio akivaizdoje – būti „tarpininke“, konkrečiu sąlyčiu ir vienybe tarp Vakarų ir Rytų, kurie, kaip citavome, nuo seniausių laikų „ilgisi vieni kitų“. 

Nors civilizacijų sintezė dažnai realizavosi konfliktiniu būdu, S. Šalkauskis siekia išryškinti fundamentalią mintį: skirtingos įtakos ne tik nesunaikino lietuvių tautos tapatybės, bet, užmezgusios vaisingą tarpusavio dialogą ir pasikeitimą patirtimi, mūsų tautą pažadino, subrandino, išryškino jos savitumą, suteikė originalią vertę.

Skaitant S. Šalkauskio knygą, kyla klausimas, ar lietuvių tautos atliekamo „tarpininkavimo“ tarp skirtingų civilizacijų funkcija priklauso tik jai. Nors tiesioginio atsakymo autorius nepateikia, bendra veikalo logika leidžia suprasti, kad tokių tarpininkų gali būti ir daugiau. Ir netgi – kad tai nėra esminis klausimas. Esminė veikalo mintis gali būti reiškiama per dvejopą įsitikinimą: 1) visos pasaulio „civilizacijos“ (tautos) turi jungtis tarpusavyje, 2) ši jungtis nenaikina, o išryškina kiekvienos iš jų tapatumą. 1921 m. jau Lietuvoje Romuvos 1-ojo numerio, pristatančio pagrindines veikalo „Tarp dviejų pasaulių“ tezes, „Pratartyje“ (p. 6) S. Šalkauskis išreiškia šį įsitikinimą be jokių dviprasmybių: „Mūsų laikais tautų gyvenimas vyksta dviem priešingomis linkmėmis: mes matom, iš vienos pusės, atskirų valstybių tautinimą, arba tautų įsivalstybinimą, o iš antros – vienatinį žmonijos susitelkimą. Tai parodo, jog tautų individualizacija ir žmonijos integracija yra suderinamos viena su kita“ (kalba taisyta). Lietuvių tauta taip, kaip ją pristato S. Šalkauskis, yra civilizacijų dialogo pavyzdys, į kurį orientuotis galėtų visos tautos, siekiančios tarpusavio taikos, tapatybių harmonijos, aljanso, vaisingumo.

Mūsų laikais tautų gyvenimas vyksta dviem priešingomis linkmėmis: mes matom, iš vienos pusės, atskirų valstybių tautinimą, arba tautų įsivalstybinimą, o iš antros – vienatinį žmonijos susitelkimą. Tai parodo, jog tautų individualizacija ir žmonijos integracija yra suderinamos viena su kita.

Toks idėjinis S. Šalkauskio nusiteikimas natūraliai reiškiasi atitinkamomis geopolitinėmis nuotaikomis, pavyzdžiui, entuziastingu prezidento Wilsono politikos palaikymu (p. 10–11). Tačiau palikime laiko kontekstą nuošalyje. S. Šalkauskio knyga yra aktuali tuo, kad atliepia ir į šiandienius mūsų iššūkius, kuriuos mes, Lietuvos ir Europos piliečiai, galėtume suformuluoti trimis imperatyvais: 1) kaip išvengti kruvinų konfliktų tarp Europos tautų, 2) kaip filosofiškai, kultūriškai ir politiškai suvienyti Europos tautas, nenaikinant jų tapatybių, bet dar labiau jas subrandinant, 3) koks turėtų būti Europos vaidmuo, sprendžiant globalizuotame pasaulyje kylančias problemas.  

Nors S. Šalkauskio koncepcija, dėstoma 1919 m. veikale, nėra išbaigta, ją galima laikyti kai kurių svarbiausių šiuolaikinių teorijų, grindžiančių tautų sugyvenimo modelį, prefigūracija. Turiu omenyje pirmiausia P. Ricoeur pasiūlytą „naująją etiką“, kurią prancūzų filosofas siūlė taikyti šiandienei Europai. Suprasdamas, kad po Mastrichto sutarties įsigaliojimo ES ims plėtotis grynai ekonomine ir ryškiai technokratine kryptimi bei įvertindamas ES tikslingumą, prasmę, filosofinį pagrindimą apskritai, 1992 m. P. Ricoeur pasiūlė europiečiams dvasinio ir kultūrinio, psichologinio ir etinio tarpusavio sugyvenimo principą, kuris, iš vienos pusės, būtų veiksmingas vaistas Europos tautoms išsigydyti praeityje vienų kitoms padarytas žaizdas (taigi išvengti naujų konfliktų ateityje), o iš kitos pusės, neleistų Europos tautoms įkristi į ekonomizmo bei technokratizmo pančius. P. Ricoeur siūlomas Europos tautų sugyvenimo modelis – tai konkretūs veiksmai, kuriais Europos tautos tarpusavyje keistųsi dvasine, kultūrine, psichologine patirtimi ir keistųsi taip, kad viena kitai atvertų naują potencialą, stiprinantį kiekvienos iš jų tapatybę. P. Ricoeur pasiūlymas remiasi trimis mąstymo ir elgsenos modeliais: 1) tekstų vertimo praktika, 2) atminčių kaitos praktika, 3) atleidimo praktika. Be abejo, ši Europos koncepcija yra P. Ricoeur naratyvinės tapatybės variantas, siūlymas Europai kurti unikalų naratyvą, sudarytą iš atskirų Europos tautų naratyvų etiškai atnaujinamo tarpusavio santykio. Šiame kontekste galima būtų prisiminti ir ypač įtakingą mūsų laikais kito prancūzų mąstytojo J. M. Ferry „rekonstruktyvinės tapatybės“ koncepciją. Apsiribosime tik nuorodomis, tikėdamiesi sužadinti sveiką skaitytojų smalsumą: Europoje yra realiai mąstoma ir apie tautų tapatybių plėtotę, ir apie jų vienybę, išvengiant užsidarymo paradigmos, vedančios tautas į pragaištį. 

S. Šalkauskio lietuvių civilizacijos, kaip kitų civilizacijų sintezės, koncepcija gali būti traktuojama kaip santykio tarp Europos tautų modelio kūrimo pradžia. Jo teigiama lietuvių tautos misija pasaulyje – vienyti Rytų ir Vakarų civilizacijas – atspindi visų tautų giliausią vidinį polėkį – vienytis tarpusavyje, nesugriaunant, bet vis labiau brandinant savąsias tapatybes. Pabrėžkime dar vieną šios misijos aspektą – harmonijos, taikos uždavinį. Per visą knygą driekiasi apgailestavimas, kad civilizacijos ir tautos, kurios savo gelmėse ilgisi viena kitos, kurios yra skirtos viena kitą realizuoti, istorijoje kruvinai konfliktavo. Mūsų amžius, tiki S. Šalkauskis, yra tendencijų pasikeitimo amžius: iš konfliktinės situacijos bus pereita prie tarpusavio papildomumo, tarpusavio simbiozės logikos, taigi taikos situacijos. Kiek pagrįstas šis S. Šalkauskio tikėjimas ir ką mes galime padaryti, kad jo mintys realizuotųsi šiandien – tebūnie tai medžiaga tolesniam mūsų, puoselėjančių S. Šalkauskio palikimą, mąstymui.

Povilas Aleksandravičius yra Mykolo Romerio universiteto Humanitarinių mokslų instituto docentas