Evgenios Levin nuotrauka

Komentaras skambėjo per LRT „Mažąją studiją“

Sekminės – didžiausia gegužės šventė, o aš taip seniai laukiu progos papasakoti apie savo mėgstamiausią Sekminių stebuklą. Apie tai pradėjau galvoti prieš keletą metų, kai po pertraukos vėl grįžau prie akademinių tekstų.

Mano profesijai labai svarbus pasakojimas apie Babelio bokštą. Jo vardu vadinasi populiariausia kalbų mokymosi programėlė, savo simboliu jį dažnai renkasi įvairios vertėjų organizacijos, taip pat ir Lietuvoje. Tokiuose kontekstuose jis džiaugsmingai, išdidžiai ženklina kalbų ir žmonių įvairovę. Tačiau iš tikrųjų Babelio mitas pasakoja apie baisią tragediją. Kalbų sumaišymas reiškia ne (vien) tai, kad atsirado kinų, arabų ar dar kitų mums nesuprantamų kalbų. „Sumaišytos“ kalbos apskritai neleidžia susikalbėti. Kiekvienas mes gyvename savo galvoje ir kalbame savo kalba. Niekada ir niekaip negalime patikrinti, kad kitas žmogus girdi tą patį, ką mes sakome, supranta taip pat, kaip mes mėginame pasakyti. Visas mūsų bendravimas pagrįstas niekaip nepatikrinamu tikėjimu, viltimi ir pasitikėjimu. Visi šie dalykai gali susvyruoti ir susvyruoja. Mes nuolat nesusikalbame, kartais suprantame, kad nesusikalbame, ir dažniausiai tai būna labai skaudu. Įskaudintiems dar sunkiau tikėti ir pasitikėti, ir kartais ne tik kad nesusikalbame, bet ir apskritai verčiau jau nesikalbame. O nesusikalbėdami negalime kartu pastatyti jokio bokšto – negalime nieko bendrai kurti. 

Ši, drįskime sakyti, pamatinė žmogiškosios būties drama ir tragedija ypač gražiai ir išraiškingai vaizduojama modernizmo literatūroje ir yra ne sykį apmąstyta filosofų, kuriems rūpi kalba. Tačiau vieną kartą didžiausiai savo nuostabai pamačiau, kad po Pasaulio Atpirkimo Babelio prakeiksmas taip pat įveiktas. Kad nors Sekminės daug dažniau vaizduojamos su baltais balandžiais ir ugnies liežuviais, jų paveikslo centre iš tikrųjų net ne stovi, o tiesiog riogso Babelio bokštas – tik aukštyn kojomis. Pastatytas ant smailės. Kad kai apaštalai išeina iš aukštutinio kambario ir ima kalbėti miniai, jie susikalba – ir net metonimija ta pati, lyg apaštalai stebuklingai išmoko naujomis kalbomis kalbėti, lyg minia stebuklingai pradėjo jas suprasti. Ir kai tokį Sekminių paveikslą pamatai, jis atrodo toks akivaizdus, kad nebegali jo nematyti. (Toks akivaizdus, kad tikrai ne aš pirmoji jį pamačiau. Pirmasis, kiek man pavyksta atsekti, apie tai kalbėjo šv. Grigalius Nazianzietis.)

Bet tai būtų tuščios intelektualinės pratybos, jei iš to nieko nesuprastume apie tikrovę ir Dvasios veikimą joje. Sekminių stebuklas vyksta kaskart, kai žmonės susikalba, nors teoriškai tai neįmanoma. Kai kuria šeimas ir valstybes, nors iš prigimties negali nieko daryti kartu.

Man čia kilo dvi mintys – viena šiurpi ir viena guodžianti. Šiurpioji – tai, kad jei aplink vieni stebuklai, šeimos ir valstybės, draugystė ir bendrystė, tai reiškia, jog Šventoji Dvasia ir jos dovanos visada su mumis. O mes nuolat sielojamės ir maldaujame tų dovanų, nes mums vis atrodo, kad jų negauname. Tai kas tuomet būtų, jei iš tikrųjų jų negautume? Kokie blogi būtume patys ir kokiame siaubingame pasaulyje gyventume, ir kaip baisu tai pripažinti net sau, net labai labai giliai. Nuo tokio šiurpo norisi gūžtis, bet turbūt sveikiau būtų matyti ne blogio siaubą, o beribę malonę ir už ją dėkoti.

O guodžiančią atrodo banalu net prisiminti, ypač prasidedant vestuvių sezonui. „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.“ Meilė yra skirtumas tarp prakeiksmo ir stebuklo. Susikalbama, man regis, tada, kai kalbama net ne su meile, o meilės. Tai logiška, nes susikalbama iš Šventosios Dvasios, kuri ir yra meilė. Kantri, maloninga ir visokia kitokia.