Vaikystės vartuose tarp dviejų medžių (autoriaus asmeninio archyvo nuotr.)

Tekstas skelbtas Panevėžį pristatančioje knygoje „Panevėžys. Jausmai“. Panevėžys: Amalkeros leidykla, 2018 m. 

Panevėžys atrodė niekur neskubantis miestas. Ta pati „sasyska“, tas pats už stadiono išdygęs devynaukštis, šalia kurio vis dar tie patys vaikystės futbolo vartai – du medžiai pievoje. Tas pats „Garsas“, ta pati ledainė Laisvės aikštėje. Ta pati Senvagė, aplink kurią suki ratus, simboliškai vis sugrįždamas į nesikeičiantį pradžios tašką. Ta pati Raudonoji bažnyčia, gyvenanti liturginių metų cikliškumu. Tas pats prisikėlimo tebelaukiantis konservų fabrikas, ta pati nudrengta autobusų stotis ir tas pats savyje užsisklendęs viešbučio monolitas… Rodos, čia pat nuo dviračio turėtų nušokti senelis, parmynęs po vakarinių pamaldų. Namuose jau turėtų garuoti bobutės sausainiai. Tačiau tai tik mano atsiminimai, tik praeinančiojo pastanga neleisti laiko tėkmei nusinešti brangiausių prisiminimų, tik bandymas sugrįžti į tą gilius pėdsakus širdyje palikusį laiką. Nebeįbrisiu į tą vandenį.

Besimokydamas Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje vis sustodavau laiptų aikštelėje, vedančioje į antrą aukštą. Skaiydavau garbės lentoje įamžintas žymių čia dirbusių ar besimokiusių žmonių pavardes: Adolfas Šapoka, Balys Sruoga, Julijonas Lindė-Dobilas, Juozas Zikaras, Juozas Balčikonis… Didžiavausi. Atrodė, kad kartu su jais ir aš esu šios didingos bendruomenės dalis. Šiandien suvokiu, kad ne tik tai mane sustabdydavo pusiaukelėje į kitą pamoką. Visi mes einame, kol galiausiai praeiname – gimnaziją, universitetą, darbus, šeimą, patį gyvenimą. Klausimas, kokį pėdsaką po savęs paliekame?

Miestas yra tų, kurie aiškiai suvokia savo laikinumą ir pastangą palikti pėdsaką – ne tik fiziniame kraštovaizdyje, bet ir žmonių dvasioje. Gyvename ne tik dėl savęs, bet ir tų, kuriuos mylim, kurie yra dabar, ir tų, kurie buvo ir bus. O be atminties miestas yra plytų ir asfalto rinkinys, be atminties žmonės yra tik pakrikę benamiai… Praeinantieji, siekime amžinybės.