Unsplash.com nuotr.

Knygos vertė labai priklauso nuo redaktoriaus. Tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jis sudeda kablelius, įrašo praleistą raidę, ir tiek. Kokių galių tekstui turi šios profesijos atstovai klausiame Giedrės Kmitienės. Ne viena jos redaguota knyga yra gavusi apdovanojimą už taisyklingą kalbą. Būtų teisinga suskaičiuoti ir „neakivaizdinius“ įvertinimus, kuriuos susirenka puikiai „sutvarkytų“ tekstų autoriai.

Laikydamasi tinklaraščio tradicijų, pirmiausia smalsauju apie nepatogiąją darbo pusę – kokių nemalonių ar net kuriozinių situacijų yra pasitaikę jūsų profesiniame kelyje? Ko iš jų pasimokėte? Gal tos negandos vėliau atnešė netikėtą sėkmę?

Pati pradžia buvo ne itin maloni, teko net iš darbo išeiti. Pasiūlė redaguoti žurnalą (dirbti stiliste, taip buvo vadinami kalbos tvarkytojai, gal ir dabar taip tebėra), sutikau, nors dar nebuvau nieko dorai savarankiškai redagavusi. Turėjau žinių iš universiteto ir kalbos nuojautą (taip maniau). Bet žurnalo maketuotojai pasirodė, kad žinių man neužtenka, ir ėmėsi redaguoti mane. Aš pasipriešinau, žurnalo vyriausioji redaktorė pasitelkė ekspertą. Išvada – neturiu patirties. O kaip tos patirties įgyti, jei nedirbsi? Tai va ir dirbu – jau dvidešimt dveji metai.

Ar studijuodama jau galvojote, kad norėtumėte tapti redaktore? O gal turėjote visai kitokių planų? Kada pajutote, kad jums patinka toks darbas?

Dar mokykloje, svajodama apie ateitį, įsivaizduodavau, kad esu vertėja. Norėjau mokytis japonų kalbos, buvau net į Maskvą nuvažiavusi, į Rytų kalbų institutą, sužinoti, kokios galimybės ten įstoti. Darbuotoja pasakė, kad neverta mėginti, nes iš Pabaltijo priima nenoriai. Gyvenimas taip pasisuko, kad nė nebandžiau. Studijuodama žinojau, kad tikrai neisiu į mokyklą. Gal ir dėl būdo, mieliau dirbu viena nei tarp žmonių.

Ir praktiką atlikau leidykloje, redagavau Algirdo Pociaus knygą.

Gal galite papasakoti apie savo darbą plačiau – kas vyksta su tekstu, kai šis patenka į redaktoriaus rankas? Kiek kartų tenka perskaityti redaguojamą knygą?

Pirmą kartą skaitydamas susipažįsti su tekstu, pajunti stilių, kai ką pakeliui pataisinėji. Antras skaitymas – jau rimtas darbas. Būna, kad pataisęs turi skaityt pastraipą, kaip skamba. Trečią kartą skaitai jau švarų tekstą, tik kur ne kur pataisinėdamas. Ir paskutinis – maketas, arba korektūra. Ir čia dar būna ką pataisinėt.

Ar tiesa, kad redaktoriaus įsikišimas gali net pakoreguoti knygos siužetą? Kokiais atvejais keičiate tekstą? Ar yra tekę tiesiog išbraukti dalį jo?

Taip gali atsitikti tik su lietuvių autorių knygomis. Yra tekę gerokai prašluoti, išmesti net kokį trečdalį. Siužeto koreguoti nesiimu, tai autoriaus valia. Tačiau žodžių pertekliaus siūlau atsisakyti. Turėjau nemažai lietuvių autorių, bet visada su baime laukiu, ką sakys, kai pamatys, ką gražinu. Kol kas visi buvo patenkinti.

Kartais tenka pasakyti, kad kūrinys neišbaigtas, nenušlifuotas, atrodo kaip juodraštis. Žinoma, autorius pasijunta užgautas. Bet vieną gerą rašytoją esu pripratinusi padirbėti. O kartais padirbėti tenka man. Esu turėjusi autorių, kurio visi atsisakė, tekstas atrodė beviltiškas. Žinomas literatūros specialistas juokavo, kad „nė vienas save gerbiantis redaktorius nesiims tokios knygos“. Leidykla buvo patekusi į keblią padėtį, knyga nupirkta, reikia išleisti. Ir aš apsiėmiau sutvarkyt. Ta knyga dabar yra tarp 100 reikšmingiausių vaikų literatūros kūrinių. Žinoma, joje liko tai, kas autoriui buvo svarbiausia, siužetas nepaliestas, tiesiog sutvarkyta. Ir štai koks rezultatas!

Žinoma, rašyti niekas neuždraus, bet ar leidyklos gali išleisti kiekvieno rašančiojo knygas? Tokiais atvejais net pats geriausias redaktorius nepadės.

Redaktorė Giedrė Kmitienė

Kaip pati vertinate – kiek jūsų darbe kūrybos ir kiek smulkmeniško atidumo bei technikos?

Reikia ir to, ir to. Neatidus negali būti šiame darbe, antraip praleisi korektūros klaidas, gramatines ar kitas, kurias turi tiesiog techniškai ištaisyti. Kūrybiškumas atsiskleidžia, manau, kai turi prisitaikyti prie autoriaus stiliaus nesugadindamas jo.

Lietuvių autorių kūrinius redaguojant kūrybiškumo reikia daugiau, žinoma, nei tvarkant vertimą. Nors yra tekę labai kūrybiškai „pažaisti“ su viena puikios vertėjos versta knyga. Vertimas buvo apdovanotas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Jei vertėjas geras, atsakingas, dirbti – vienas malonumas. Bet pasitaiko ir keblių atvejų. Nežinau, kaip tokios knygos atsiduria leidykloje... Žmogus tik įsivaizduoja, kad moka kalbą, bet iš tiesų verčia žodžius iš eilės. Iš kur toks pasitikėjimas?! Va tada tai įstringi. Jei pats gerai nemoki tos kalbos, iš kurios versta, kaip gali suprasti, kas turima omeny, kai matai tik žodžių kratinį? Tokius atvejus turėjau tris per savo gyvenimą. Viena knyga vis dėlto išėjo versta tos pačios vertėjos kitoje leidykloje po daugybės metų. Vertėja buvo mirtinai įsižeidusi dėl kritikos, nors tai buvo objektyvu. Nemaloni patirtis. Kitą knygą tiesiog teko narplioti, kurti, laužti iš piršto. Bijau, kad kada nors ji gali gauti blogiausio vertimo apdovanojimą. O trečioji laukia savo eilės, jos likimas dar neaiškus.

Juokai, žinoma, bet yra dalis tiesos. Aš tai puikiai žinau, kaip buvo. Kartais, tiesa, būna apmaudu, kad esi paraštėj pažymėtas mažom raidelėm...

Kokias knygas sudėtingiau redaguoti – ilgus kūrinius vyresniems vaikams, ar paveikslėlių knygas su trumpais tekstais mažiesiems

Ne tai man svarbu. Svarbu, ar gerai išversta – jei tai vertimas. O jei kūrinys lietuvių autoriaus, – tai jau visai kitoks darbas, – taip pat nesvarbu, net nesusimąsčiau niekada.

Negatyvumo ir taip netrūksta. Be to, teko laimė dirbti tokioje leidykloje, kur parenkamos kokybiškos, vertingos knygos, klasika. Vertėjų taip pat turim puikių. Tiesa, galiu paminėti vieną mano redaguotą knygą suaugusiems, tai G. D. Robertso „Šantaramas“. Ta paliko didžiulį įspūdį, nors skausmo ir mirties ten sočiai, bet ir nebanalios meilės labai daug, ir šviesos. Gal todėl ji tokia populiari.

Pasidalinkite, kokie konkretūs autoriai, vertėjai slepiasi už Jūsų pasakojamų patirčių?

Visų išvardyti tikrai nepavyks, nes jų labai daug. Bet beveik visi tapo mano bičiuliais, jei nebuvom pažįstami prieš imantis redaguoti. Vadinasi, procesas neformalus, labai draugiškas ir geranoriškas, džiugina abi puses. Taigi... mano mielas bičiulis Vytautas V. Landsbergis. Esu prisilietusi beveik prie visų jo knygų. Be galo tuo džiaugiuosi. Kristina Gudonytė. Redagavau jos „Idą iš šešėlių sodo“. Su didžiausiu malonumu prisimenu. Nomeda Marčėnaitė patikėjo man savo „Lėlę“. Puiki patirtis ‒ kelis kartus buvom susitikusios, dirbom kartu, galvojom, ginčijomės, svarstėm. Ji iš tų autorių, kurie brangina kiekvieną savo žodį. Ir tą daro su pagrindu. Neringa Vaitkutė. Susigriebiau beveik visas jos knygas ir mielai dirbsiu toliau, jei tik ji norės. Jurga Lago. Labai patiko jos „Lietaus žemė“. Man ji ‒ tikra rašytoja, tokia sodri, turtinga ir skani jos kalba! Tomas Dirgėla. Turėjau dvi jo knygas ‒ „Apie raganą Šiokątokią“ ir „Kai balandis buvo papūga“. Su ragana buvo juoko, kai gavau iš Kalbos inspekcijos raštą, rado klaidų šnekamojoje kalboje, milicininkas sakė: „Vairuotojas, jūsų teisės...“ Ir dar viena, nepamenu, bet panaši. Ir... deja, bet knygos jau negalima apdovanoti kaip geriausios, nes yra klaidų. Virgis Šidlauskas. „Ulfas ir stebuklinga barzda“ ir dar trys knygelės... Mano mieliausias bičiulis Benas Bėrantas, jo „Riešutortas“ ir vertimai. Ir turbūt dar keli ar keliolika mielų nepamirštamų autorių.

Ir be galo daug nuostabių vertėjų: Vilija Vitkūnienė, Danguolė Žalytė, Viktorija Uzėlaitė, Raimonda Jonkutė, Violeta Palčinskaitė. Tai tikrai ne visi, jų be galo daug puikių! Ir knygos nuostabios, vaikų literatūros klasika. Išvardyti neįstengsiu. Teatleidžia tie, kurių nepaminėjau, visi labai brangūs!

Ar pavyksta mėgautis laisvalaikiu skaitomomis knygomis? O gal „išlenda“ profesiniai įgūdžiai ir norisi pataisyti skaitomą tekstą?

Va čia tai tikra bėda! Visai negaliu skaityti neredaguodama... Ir ne todėl, kad mano kolegos prastai dirba, ne. Tiesiog tai subjektyvu, vis tiek žiūri į sakinį ir matai, kaip čia galėtum jį kitaip pasakyti. Baisiai trukdo tas, siužetas turi labai įtraukti, kad užsimirštum. 

Ir pabaigai – kaip kapstotės iš kūrybinių duobių, jei tokių būna?

Kai dirbi lyg ir sau, atostogų savęs beveik neišleidi – toks esi sau griežtas viršininkas. Taigi kartais įkrenti į nuovargio duobę. Tada darbas sulėtėja, tampi pilkas ir nekūrybiškas. Tenka išleisti save atostogų. Arba pasiimi darbus ir išvažiuoji į pajūrį dirbti!

Dėkoju Jums, Giedre, už pasidalinimą mintimis!

Kalbino Elzė Gerdvilienė