Jurbarko krašto partizanai

„Bernardinai.lt“ puslapiuose pasirodęs pašnekesių ciklas su partizanų kovas atmintyse išlaikiusiais arba patiems savo kailiu patyrusiais žiaurųjį pokario laikotarpį kartos lietuviais sužadina daugeliui labai brangių prisiminimų. Atgyja žmonių – tikrų tautos piliečių – atmintis ir jausmai visai kitokių vizijų formomis, išgyvenimais ir viltimis, negu girdime ir matome šiandien savo akimis: kuo gyvename ir kokia šiandienos atmosfera alsuojame.

Dar yra gyvų kalnujiškių, su kuriais galiu prisiminti pasakymą: dainavome už uždangstytų langų...

„Dainavo vyrai taip, kad geso lempos.

Dainavo, kad gyvenimas sudužo“ (M. Martinaitis)

Jautriai patriotiškos partizanų dainuojamos Tėvynės meilės ir ilgesio dainos... Jas dainuodavo mūsų seneliai ir tėvai kartu su į sodybas užėjusiais sušilti ir pavalgyti partizanais: tyliai, graudžiai, aklinai užsidangstę langus, kad nedora akis nepastebėtų ir nepraneštų Tėvynės priešams. Dainos dar tebeguli mūsų protėvių užrašytos atminčių sąsiuviniuose. Tai mūsų visų meilės ir ištikimybės Tėvynei intonacijos, kurių didžiausia vertybė –skaidrūs tarsi kūdikio ašara jausmai. Tos savitos lietuviškos retorikos už širdies griebiančios verksmingos liaudiškos intonacijos buvo lietuvio savastis... Tikros ištikimybės Tėvynei, vienas kito ilgesys, laukimas ir šauksmas. Prikeliantis, gaivinantis, neleidžiantis nieko falsifikuoti, meluoti ar ką nors apgauti... Toks paties Dievo palaimintas buvo troškimas, idant nepamirštume, kad amžiams brangių žmonių vardai liktų širdy, kad liktume ištikimi savo priesaikoms ir idėjoms. Jausmas, kai visų likimai, neviltys, džiaugsmai ir nelaimės tapdavo bendri, atrodo, iš širdies niekada nedings. Tokio jausmo jau seniai nėra, jis nuskendo sovietinio purvo arimuose ir jau nebeprisikelia...

Prieš vakarienę ir po jos sodybos šeimininkai ir partizanai kartu pasimelsdavo. Pradžioje buvo kalbamos tik tradicinės katalikų maldos: „Tėve mūsų“ ir „Tikiu į Dievą Tėvą“, o vėliau įsitvirtino ir partizanų sukurtos maldos, prašančios Dievą apsaugoti Tautą nuo pavergimo, meldžiančios sėkmės kovoje už laisvę. Šias maldas išmoko ir kalbėjo visi Lietuvos patriotai.

Lietuviškų knygų puslapiai tebesaugo Lietuvoje žinomų ir nežinomų poetų eilėraščius, virtusius patriotinėmis dainomis, išmoktomis atmintinai ir pritaikius melodijas. Partizaninių dainų laikai buvo labai sunkūs. Aplink siautėjo enkavėdistai, stribai, vyravo baimė, išdavystės ir neturtas. Kartą su poetu Marcelijumi Martinaičiu įsikalbėję, tuose laikuose atradome neįtikėtiną dalyką – aiškumą, kuris tada buvo reikšmingai brangus žinoti: kas kam priklauso? Tada nė kiek nesuabejoję Lietuvos žmonės galėjo pasakyti, kas Tėvynės priešas, o kas kovotojas už jos laisvę. Griežtas piliečių suskirstymas buvo gyvasis mūsų tikslų, vilčių ir siekių pagrindas! „Lietuvos Žemė buvo sudraskyta, kaip Kristaus rūbas, o Evangeliją riteriai įbruko tam, kad būtų atnaujinta auka...“ – kažkada aimanavo Oskaras Milašius, save laikantis lietuvių poetu, tačiau rašantis prancūziškai. „Dviem Tėvynėm reikia dviejų širdžių“, – sakė jis, vis sielvartaudamas, kad visą gyvenimą likęs užsienyje seniausios iš europietiškų idiomų, lietuvių kalbos, taip ir nemoka...

Pokariu vyravo nepajudinama žūtbūtinės kovos už laisvę strategija. Jaunus Lietuvos vyrus į miškus traukė aukojimasis savo Tėvynei, siekis išlaisvinti ją nuo priešų, kad visi galėtume turėti savo valstybę. „Ar galėtumėte įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, neturėdamas savo vastybės?“ – kartą paklausė Šveicarijos jaunųjų emigrantų profesorius kunigas Jonas Juraitis, pradėdamas savo pamokslą Ciuricho katalikų bažnyčioje.

Mano kartos širdyse Lietuvos partizanai buvo ir liko didvyriai. Tuo metu net mintis negalėjo ateiti, jog po trisdešimties atgimimo metų viskas apsivers, kad buvę didžiausi Lietuvos priešai ir sovietinio režimo stiprintojai, jų vaikai ir anūkai persikrikštys į tautos didvyrius, nustumdami tikruosius patriotus ir partizanus sulygindami su žudikais stribais ir enkavedistais, nesigėdydami teigdami, kad abi pusės vienodai kovojo...

Visą dešimtmetį teko keliauti po Lietuvą Poezijos pavasarių dienomis. Apie tai nemažai rašiau Lietuvos spaudoje. 2008–2017-ųjų metų poezijos vainikas nusiraitė ne tik per visą Lietuvą, bet ir už jos ribų, palikdamas kiekvieno širdyje nepamirštamų aidų skambesius. Poezija – įvairiabalsio, įvairiaspalvio, įvairiajausmo gyvenimo planeta, todėl Lietuva teisėtai džiaugiasi, kad dainuojančių, čiulbančių, suokiančių paukštelių daug! Lietuviškos Poezijos pavasario šventės patvirtina ir liūdnus dalykus: kaip sunku šiandien išlikti maironiškam!..

...ten už upių plačių žiba mūsų pulkai;

Jie mylimą Lietuvą gina;

Kam nusviro galva, tam dangaus angelai

Vainiką iš deimantų pina...

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kalvų.

Kai duobę kareiviai ten kasė

Ir paguldė daug brolių greta milžinų,

O Viešpats jų priglaudė dvasią.“ (Maironis )

Tai dabartinis Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos, kuriai visada priklausys ir mano šeima, himnas. Kai tik išgirstu (o būna retai) šias Maironio eiles dainuojant, ausyse suskamba mano kaimo partizanų, gražių, sveikų, politiškai tvirtų, balsingų vyrų: Apolinaro Tverkaus, gyvenusio prie pat Piliakalnio, ir Antano Lauryno, gyvenusio kiek toliau, balsai. Kaip gražiai jie dainuodavo mūsų poetų dainas! „Už Maironio sukurtas gražesnių dainų nėra“, – sakydavo jie ir vis naują poeto dainą užplėšdavo... Jie abu su savo bendraminčiais miško broliais ateidavo naktimis pas mus arba pas senelį Bakutį, kai slapstydavomės nuo išvežimų į Sibirą su mama Pakalnupyje, šalia poeto Marcelijaus Martinaičio gimtosios sodybos.

Lietuvos partizanai. Iš kairės: Vytauto rinktinės vadas Vytautas Gavėnas-Vampyras (žuvo 1950 03 09), partizanų pasiuntiniai Juozas Lukša-Skirmantas ir Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Vytauto rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Albinas Ratkelis-Oželis (žuvo 1947 10 25)

Apolinaras nešiojo mamos jam padovanotą gražią naują mano tautininko tėvo mokytojo Jono Survilos šaulio uniformą, o mama vis man primindavo, koks jis nuostabus su šia uniforma – visai panašus į tavo tėvelį, kurio tu neturėjai laimės pamatyti. Nė pati nepajusdavau, kaip mano rankelės tiesdavosi į aukštąjį Polių... Jis iškeldavo mane aukštai, pamėtydavo kelis kartus iki lubų ir sakydavo:

„Na, ir gražiai augi, Pupuliuk, žiūrėk, jau greitai galėsiu tau ir į vyrus pasipiršti... Ar sutiksi būti mano žmona? Kaip gražiai mudu gyvensime laisvoje Lietuvoje!

Svaigau iš laimės, nieko daugiau nenorėdama, kaip kuo greičiau užaugti, ir tapti Poliaus žmona, ir su juo gyventi laisvoje Lietuvoje...

Už mėnesio po paskutinio jo apsilankymo mūsų namuose, kalnujiškiai pasakojo matę nužudyto Poliaus išniekintą kūną, paguldytą prie Raseinių stribynės. Ant jo veido, sakė, šlapinosi juodas stribo šuo...

Lietuvos partizanų iškentėto skausmo pamokos atveria mums pažinimo versmes. „Lietuva – tai Motina, durklu perverta širdimi“, – rašė poetas. 

Mums, okupantų nužudytų tautos mokytojų našlaičiams, patinka skausmas, – jis gražus ir vaisingas... Todėl pasakymas, kad tik džiaugsmas gali būti pašventintas,– mums lyg ir nesuprantama sąvoka...