Geležinkeliu per taigą. Krasnojarsko kr., apie 1950 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus fotografija

1948 m. gegužės 22-ąją, šeštadienį, karinės-operatyvinės grupės į gyventojų butus miestuose ėmė belstis vidurnaktį, į sodybas kaimuose – 4 valandą ryto. Daiktams susikrauti buvo skiriamos viena dvi valandos. Trėmėjai, kaip ir per ankstesnes akcijas, skubindavo, kai kurie neleisdavo krautis daug vietos užimančių daiktų; retas kuris išgąsdintiems, sutrikusiems žmonėms duodavo praktiškų patarimų. Nors Lietuvos žmonės jau turėjo nemenką trėmimų patirtį, ne kiekvienas galėjo ramiai ir apgalvotai rengtis prievartinei kelionei, kurios maršrutas ir ištrėmimo terminas nebuvo žinomi.

Didžiausias XX a. vidurio trėmimas užklupo Lietuvą 1948 m. gegužės 22 d. Jis surengtas remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu, kuriuo vadovaudamasi Lietuvos SSR Ministrų Taryba ir Lietuvos KP(b) Centro komitetas 1948 m. gegužės 18 d. priėmė savo visiškai slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“.

Akcijai jau buvo iš anksto ir labai slaptai rengiamasi. Bendru sutarimu buvo suplanuota iš Lietuvos ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų. Į tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir rezervinį (toks pradėtas rengti nuo 1948-ųjų) – pirmiausia buvo įrašomos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, vengusių stoti į kolektyvinius ūkius ar kitaip „nusikaltusių“ sovietų valdžiai, šeimos. Taip siekta palaužti ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą, pašalinti kliūtis žemės ūkio kolektyvizavimui, įbauginti tautą, priversti ją susitaikyti su nepriklausomybės netekimu ir krašto sovietizavimu. Be to, tremtiniai buvo pigi darbo jėga, kurios nuošaliose Sibiro vietovėse labai trūko.

1948 m. gegužės trėmimo akcijai, represinių struktūrų susirašinėjime užkoduotai nieko grėsmingo nežadančiu „Vesna“ (Pavasaris) pavadinimu, sutelkta per 41 tūkst. baudėjų: MGB kariuomenės kareivių ir karininkų, stribų, operatyvinių darbuotojų (2,5 tūkst. jų atsiųsta iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų ir sričių), milicininkų, partinių ir sovietinių aktyvistų. Visai operacijai vadovavo SSRS valstybės saugumo ministro pavaduotojas generolas leitenantas Sergejus Ogolcovas.

Šamanka, 9-asis Kilometras. Irkutsko sr., 1950–1956 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus fotografija

Gegužės 22–23 d. buvo išvežti 40 002 Lietuvos žmonės – 11 365 šeimos, iš jų beveik 12 tūkst. vaikų, apie 5 tūkst. asmenų, vyresnių nei 60 metų. Nors apie 1200 šeimų ir nemažai pavienių asmenų nuo trėmėjų pasislėpė, trūkumo išvengta ištremiant šeimas iš rezervinio sąrašo. Dauguma tremtinių apgyvendinta Krasnojarsko krašte – per 22 tūkst., apie 11,5 tūkst. – Irkutsko srityje, per 4 tūkst. – Buriatijos-Mongolijos ASSR. Kaip ir ankstesniais metais, tremtiniai įkurdinti senuose barakuose, klubuose, sandėliuose ar kitose gyventi netinkamose patalpose.

Iš Lietuvos už poliaračio ar į Sibiro taigą atvežtiems žmonėms nebuvo lengva prisitaikyti prie gamtos ir klimato, neįprastų gyvenimo sąlygų. Daug fizinių jėgų ir pastangų reikėjo apsirūpinant malkomis, geriamuoju vandeniu. Žiemą – šaltis, pūgos, užpustyti keliai ir namai. Sibiro taigoje, beveik atkirsti nuo pasaulio, tremtiniai laiku negaudavo medicinos pagalbos, vaikams bekele, per pusnynus tekdavo įveikti dešimtis kilometrų iki mokyklos.

Tremtiniams trūko maisto, drabužių, būtiniausių namų apyvokos daiktų. Nors oficialiai per 1948 m. gegužės trėmimą buvo leidžiama pasiimti iki 1000 kg (1949 m. ir vėliau – iki 1500 kg svorio daiktų), iš tikrųjų retas tiek pasiėmė. Trėmėjai skubindavo, neleisdavo pasiimti vertingesnių ar daug vietos užimančių daiktų: vieni tikėjosi iš jų pasipelnyti, kiti – iš priešiškumo tremiamiesiems ar noro pademonstruoti savo valdžią. Kita vertus, per keletą sovietinės valdžios metų net ir stipresnieji ūkininkai buvo nuskurdinti.

Dauguma 1948 metų Lietuvos tremtinių buvo įdarbinti miško pramonės ūkiuose. Ir vyrams, ir moterims, net vyresniems vaikams teko kirsti medžius, vasarą plukdyti rąstus upėmis, rišti sielius, lydėti sielių karavanus, valyti upes nuo rąstų sangrūdų, tiesti kelius. Nors 1947 m. pabaigoje kortelių sistema Sovietų Sąjungoje buvo panaikinta, produktai ir toliau buvo normuojami, nes jų trūko. Gyvenimas vis dar priminė žūtbūtinę kovą už išlikimą. Jos baigtis priklausė nuo daugelio dalykų: šeimos narių amžiaus, darbingumo, tremties vietos, nuo to, ką ir kiek suspėta pasiimti iš Lietuvos, būdo savybių, nuo šalia esančiųjų ir Lietuvoje likusių artimųjų paramos, kartais – tiesiog nuo sėkmės. Pokario metais tremiamos šeimos nebebuvo išskiriamos, tačiau ir tuomet Sibiro taigoje ar Užpoliarėje už savo ir vaikų gyvenimus dažnai grūmėsi vienos moterys, nes jų vyrai jau anksčiau buvo suimti, įkalinti ar žuvę. Šeimos, kuriose buvo daugiau vaikų ar dėl senatvės negalinčių dirbti, tiesiog badavo. Dėl sekinančio darbo, sunkių gyvenimo sąlygų, prasto ir menko maisto, ligų per 5 tūkst. 1948 metų tremtinių, iš jų beveik tūkstantis vaikų, mirė tremtyje.

Lietuvos nacionalinio muziejaus informacija

Kviečiame pažiūrėti anksčiau muziejaus parengtą virtualią parodą apie trėmimo operaciją „Vesna“