Gegužės 22 d. minime šv. Ritą.

Rita (1381–1457) gimė Rokaporenoje, netoli Spolento, Italijoje. Nors ištekėjo už žiauraus ir amoralaus vyro, ji visą laiką troško būti augustinijonių vienuole. Po 18 metų Rita tapo našle, nes vyras žuvo muštynėse. Du jų sūnūs siekė vendetos (kraujo keršto), bet Rita įtikino juos, kad šio sumanymo atsisakytų. Rita įstojo į augustinijonių vienuolyną Kašijoje, Italijoje, ir 1413 m. priėmė įžadus. Ji pasišventė bedalių globai ir stropiai meldėsi už žmones, kurie apleido savo religines pareigas. Būdama vienuole, ji buvo visoms seserims pavyzdys: visas ji pralenkė apsimarinimais ir buvo plačiai žinoma, kad Dievas išklauso jos maldą. Ją vargino nuolatinės ligos, bet savo kantrybe, dvasios skaidrumu ir nuolatine malda ji jungėsi su Kristaus skausmais ir su Dievu.

Nepaisydama sunkios ligos, ji iki pat mirties neatsisakė labai asketiško gyvenimo būdo. Mirė Kaskijoje. Kanonizuota 1900 m. Visame ispaniškai kalbančiame pasaulyje Rita vadinama „patekusių į beviltišką padėtį šventąja“.

Ji buvo ypač pamaldi Nukryžiuotajam Jėzui. Pasakojama, kad kartą melsdamasi ji prašė Kristaus pasidalyti su ja savo skausmu. Vienas spyglys iš jo erškėčių vainiko įsmigo į jos kaktą, o žaizda niekada nebeužgijo.

Šv. Rita vaizduojama laikanti rankose rožių, su žaizda kaktoje.