A. Solženycinas (1994). Mikhailo Evstafievo nuotrauka.

Yra tokių žaizdų, kurios neužgyja per visą gyvenimą. Nuo jų sukelto skausmo žmogus išprotėja, puola į rezignacija, depresiją, svaiginasi, nusižudo. Rečiau išmoksta gyventi su kančia, ir tai jau galima pavadinti žygdarbiu. Ne kartą tai fiksavo menas (Frederick Pohl „Gateway“; Kennetch Lonnergan „Manchester by the Sea“)ir dar ne kartą fiksuos – kaip ir pridera. 

Taip pat yra žaizdų, kurios neužgyja per daugybę gyvenimų. Jos atsiranda per katastrofas, eina iš kartos į kartą ir dažnai keičia ištisų kultūrų ar bendruomenių raidą. Apie jas pasakoti sunku, nes vien individualios patirties tam nepakanka – pasakotojas turi susipažinti su istorija, perprasti svetimų žmonių likimus, dažnai palaidoti išankstines nuostatas ar interpretacijas. 

Ši žaizda prasiveria kiekvieną kartą (ir kiekvieną kartą pagilėja), kai nepaisydami sielos šūkavimų, proto protesto ar sąžinės graužaties pasielgiame neteisingai.

Dar sunkiau kalbėti apie trečią žaizdą. Ji gimė daug kartų ir dar daug kartų gims, ir galbūt todėl yra tokia skausminga – nes belaikė. Ji yra žmogaus prigimties dalis, su kuria kiekvienas susiduria skirtingai ir skirtingu metu. Tikriausiai svarbiausias žodis ją apibūdinant yra „pasirinkimas“. Pasirinkimas tarp drąsaus ir bailaus poelgio, kilnaus ir žiauraus, tarp melo ir tiesos, tarp gėrio ir tarp blogio. Ši žaizda prasiveria kiekvieną kartą (ir kiekvieną kartą pagilėja), kai nepaisydami sielos šūkavimų, proto protesto ar sąžinės graužaties pasielgiame neteisingai. Čia menas vėl skuba į pagalbą – parodo, kaip už kiekvieno mūsų nuosmukio slypi labai gili tamsa (Robert Eggers „The VVitch“; Jennifer Kent „The Babadook“). Tačiau istorija šiuo atveju yra dar negailestingesnė. Ji atveria duris į išties baisią tiesą: mes esame jos kūrėjai – teoretikai ir vykdytojai. Istorijos negalima skaityti nusišalinus, per atstumą, apsiriboti tik faktų paieška. Kur kas svarbiau į ją pažvelgti asmeniškai. Dažnai į esminius aktorius ir įvykius žvelgiame kaip į pasaką, fikciją. Tai klaidinga ir – pavojinga. 

Istoriją varo ne abstraktūs dėsniai, ne mirusiųjų vardai, ne aplinkybės. Ją varome mes, žmonės, savo sprendimais. Šiais sprendimais dvidešimtojo amžiaus pradžioje privarėme prie pragaro vartų; nesustoję juos atidarėme.

Tas istorinis asmuo, kurio rankose kito likimas – tai kiekvienas iš mūsų – žmogus, kuriam reikia rinktis. Todėl skaitydami apie Aušvico dujininką, kuriam tereikia patraukti svirtelę, skaitykime apie save ir pateikime tą patį argumentą, kurį jis pateikia sau: visgi patogiau, visgi ramiau, saugiau, visgi – ne nuo manęs visa tai priklauso – ir mintyse patraukime svirtelę. Istoriją varo ne abstraktūs dėsniai, ne mirusiųjų vardai, ne aplinkybės. Ją varome mes, žmonės, savo sprendimais. Šiais sprendimais dvidešimtojo amžiaus pradžioje privarėme prie pragaro vartų; nesustoję juos atidarėme. Tai, kas išsirito – Sovietų Sąjunga, priverstinio darbo lageriai – į pasaulį įvedė dar neregėto mąsto blogį ir jame pasiglemžė milijonus. Tokiu būdu mes, kūrėjai, tapome savo kūrinio aukomis, o dabar kaip tauta (kartu su rusais, ukrainiečiais, visais kitais slavais, latviais, estais, suomiais, vokiečiais, vengrais, totoriais, gruzinais, armėnais, čečėnais, jakutais, mongolais, korėjiečiais ir daugeliu kitų) kenčiame papildomai – sudraskyti, atryti, bet išgyvenę. Kyla klausimas – kaip judėti toliau, kai žioji šitokios žaizdos? Ogi renkantis teisingai – išgirstant sąžinės balsą, proto argumentus, paklūstant sielos gairėms. Deja, tai nėra lengva. Mums trūksta kelių labai svarbių dalykų: mes netikime savo pasirinkimų ir gyvenimų svarba, netikime, kad dvidešimtasis amžius  – visąlaik čia pat (kitaip tariant netikime, kad blogis – virš laiko, amžinas), netikime arba bijome patikėti, kad esame už jį (ir už viską, kas analogiška) atsakingi. Susumavus: mes nejaučiame būtinybės elgtis teisingai, o be būtinybės jausmo– nesimokome ir neieškome būdų, kaip tai daryti. Taip gyvenant, žaizda gali tik gilėti. 

Mes netikime savo pasirinkimų ir gyvenimų svarba, netikime, kad dvidešimtasis amžius  – visąlaik čia pat (kitaip tariant netikime, kad blogis – virš laiko, amžinas), netikime arba bijome patikėti, kad esame už jį (ir už viską, kas analogiška) atsakingi.

Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“ – tam tikra prasme yra priešnuodis. Kartu ir vaistas. Priešnuodis apatijai, tendencijai nusisukti, negalvoti, numoti ranka, paskęsti kasdienybėje. Atsivertus knygą šie atstumo mechanizmai žlunga, išyra. Kaip kruopštus chirurgas Solženicynas juos išoperuoja, prirakina vokus ir prašo, net šaukia: žiūrėk! Ir mes žiūrime, ir – pamatome; ir prisikelia būtinybės jausmas. Negana to, kai pagaliau pamatome savo žaizdą, pagaliau pasiryžtame rimtai pažvelgti į savo veiksmus, patikime ryšiu tarp jų ir absoliutaus blogio, versdami puslapius randame ir atsakymą į tai, kaip reikia siekti gėrio, nesuklysti – arba bent jau atsakymo pradžią. O tai – jau kelias pagijimo link.

wikipedia.com nuotr.

Panirti į archipelago vandenis – neišvengiama: Solženicynas sudaro likimų katalogą, jį skaito ir taip mus įtraukia. Šis katalogas labai ilgas ir šiurpus. Jis supažindina su archipelago kontūrais, detalėmis, dėsniais ir istorija. Iš pradžių tai besileidžianti laisvė, jos išnaikinimas. Tada – belaisviai, nežinioje ir nesupratę, tveriantys nepelnytą skausmą. Nesustabdomai artėjantis archipelagas: šaltis, badas, tas pats skausmas (jo tik daugiau, tik daugiau), priešai ir vienatvė (draugas – nebent kaip išimtis), amžina kelionė – per neišbaigiančias dykynes – mirties link. O kur dar – kerštas, pagieža, garbėtroška, nepaaiškinamas žiaurumas ir ideologinės iliuzijos – vėliavos, plevėsuojančios virš plačiojo salyno? Viskas išguldyta puslapiuose – pažinimui... Ir koks jis skausmingas, koks nelengvas tas pažinimas. Juk viskas tikra – taip buvo, buvo ir yra. Todėl norisi nusisukti, negirdėti, kad tik niekas neknibinėtų jau apdulkėjusių žaizdų, o tuo labiau – ir dabartinių. 

Vis dėlto Archipelago istorija – tai ne vieno, ne dviejų, o tūkstančių gyvenimų šauksmas ir nuo jos ausų užsidengti neįmanoma. Solženicynas ją išgirdo tiesiogiai ir užrašė apnuogintais žodžiais, kurių prasmė ne tarp eilučių, ne interpretacijoje. Ji čia pat – ją šaukia. Tik klausyk. Istorijos nepaliaujamai pilasi ir nepaleidžia, ir darosi vis sunkiau – neklausyti. Jos kiekviename puslapyje ir iš jų gimsta visi platesni Archipelago vaizdai, ir ilgainiui pasidaro aišku – neišgirsti istorijų, neišgirsti šauksmo – tas pat, kaip neišgirsti nieko. Vėlgi – pasirinkimas...

Vis dėlto Archipelago istorija – tai ne vieno, ne dviejų, o tūkstančių gyvenimų šauksmas ir nuo jos ausų užsidengti neįmanoma. Solženicynas ją išgirdo tiesiogiai ir užrašė apnuogintais žodžiais, kurių prasmė ne tarp eilučių, ne interpretacijoje. Ji čia pat – ją šaukia. Tik klausyk.

Į likimų katalogą Solženicynas įdeda ir savo istoriją – ne visą, bet tai, kas svarbiausia – mintis ir jų gimimo aplinkybes. Jis papasakoja, kaip ir kodėl krito, kėlėsi, vėl smuko. Jis atsiveria ir tampa draugu. Ir nors patirtis šiam draugui dovanojo milžinišką išmintį, jis nenusišalina, o visą laiką lieka čia pat, žvelgia į tas pačias scenas, linksi – ir aš taip pat jaučiausi, ir aš toks pat buvau, aš irgi prisidėjau. Buvau žiaurus, labiau norėjau išgyventi, nei išlikti žmogumi, laikiausi įsitvėręs beprasmiškų dalykų, nesupratau ir nenorėjau suprasti, nemačiau ir negirdėjau. Taip Solženicynas reflektuoja ir išveda lygybės ženklą tarp savo tamsos ir Archipelago – draugo išpažintis įsilieja į tūkstantinį šauksmą – ir galutinai įrodo individualaus likimo jėgą. 

Nors aprašomi įvykiai jau savaime pasako labai daug, Solženicynas ištraukia jų prasmes iš intuicijos lauko ir konkretizuoja. Jausmais sugaudyta informacija staiga įgauną aiškią ir apčiuopiamą formą. Tai – išmintis, bet jau paruošta ir palikta mums. Pragaro liepsnas kentėję ir išgyvenę žmonės ją atskyrė nuo tiesioginės patirties, Solženicynas įformino. Tai reiškia, kad ją galime pasiimti neperėję to paties kelio, nekartoję istorijos klaidų ir neantrinę jau sudėtų aukų. Užtenka ištiesti ranką į šį palikimą, kad tamsa pradėtų trauktis ar kad bent jau plėstųsi lėčiau. Tad argi tai daryti nėra pareiga? Bet kuriuo atveju išmintis, kurią Solženicynas iškelia į paviršių, apsaugo nuo klaidingų išvadų apie archipelagą ir visas jo metastazes – politines, ekonomines, socialines, minties ir svarbiausia – žmogiškąsias. Nes visgi nėra taip sunku pakliūti po viena iš salyno vėliavų (juk tiek jų daug) – išgirsti šauksmą, bet tik per plauką nesuprasti to, ką jis sako. Būti sukrėstam ir šoko, sielvarto būsenos sugrįžti prie lengvų ir klaidingų atsakymų: vėl įtikėti į grupių kova pagrįstą pasaulio santvarką, regėti vien tik išnaudojimą, kolektyvinį gėrį kelti virš individualaus gėrio ir atsakomybės, pakilti į abstrakčią retoriką ir pamesti realaus pasaulio vaizdą, pamiršti, kad Archipelago potencialas užkoduotas ir gyvas kiekviename iš mūsų. Bendrai – eksternalizuoti blogį kaip aplinkos ir nuasmenintų dėsnių padarinį. Apkaltinti kitą, apkaltinti kultūrą, tradiciją, visuomenę, socialines struktūras, pasaulį. Argi tai tiesa? Taip, smogiko kumštyje susitelkia visų žmonijos ir gamtos darinių defektai – bet nejaugi tai reiškia, kad jis tik – bevalė, blaškoma ir valdoma marionetė? Jei taip, tai kodėl kitas sulaiko savo kumštį ir nuleidžia piktas akis, užsimerkia ir pažvelgia į save? Solženicynas šią mintį išgrynina per visą ilgą Archipelago kelionę – nuvalo dulkes, nupučia dūmus nuo akių – ir išryškėja kiekvienoje širdyje vykstanti gėrio ir blogio kova; ir prasideda gijimas.

Solženicynas šią mintį išgrynina per visą ilgą Archipelago kelionę – nuvalo dulkes, nupučia dūmus nuo akių – ir išryškėja kiekvienoje širdyje vykstanti gėrio ir blogio kova; ir prasideda gijimas.

Parašęs „Gulago archipelagą“, Aleksandras Solženicynas nuolankiai pripažino, kad to negana. Jis apgailestavo, kad ne viską pamatė, kad ne viską perprato ir ne viską prisiminė. Tikriausiai tai tiesa – jam nepavyko iki galo aprašyti to, kas įvyko sovietų užkrėstame pasaulyje. Tikriausiai niekam ir nebepavyks. Bet užtat jis sugebėjo parašyti apie pragarą ir apie žmogų, ir apie ryšį, jungiantį vieną su kitu. O tai galbūt net daug svarbiau, nes košmaras, kuris sugniaužė dvidešimtąjį amžių, nėra kažkur toli. Jį pagimdė žmonės, panašūs į mus, o plėtė ir įtvirtino jau visai tokie patys. Tad ši knyga ne tik apie juos. Pats autorius aiškiai išsakė nuomonę, kad gėrį ir blogį skirianti linija eina žmogaus širdies ašimi. O tai jokiais būdais ne istorinis reiškinys. Taip buvo visada: ir tada, kai žengėm klaidingai, ir dabar – kai užgniaužę kvapą laukiam, kur nueisime toliau.