Viktoras Bachmetjevas (Orintos Gerikaitės nuotr.)

Korp!Tilia, Filomatai ir Vilniaus universiteto biblioteka pirmąjį 2018 m. pusmetį rengė pokalbius su kultūrinių leidinių redaktoriais apie esamą situaciją, menkstant finansavimui, apie darbo kultūros baruose džiaugsmus ir nusivylimus. Pokalbių ciklo pabaigai pasikalbėti studentai pakvietė kultūros ministrės patarėją, filosofą Viktorą Bachmetjevą, kuris, nors kitą dieną po šio pokalbio atsistatydino, pristatė susirinkusiesiems kuriamą naują kultūrinės spaudos finansavimo modelį.

Pradėdamas pokalbį korporacijos „Tilia“ senbuvis Antanas Terleckas pasveikino ištikimiausius klausytojus ir priminė, kodėl prasidėjo šie pokalbiai, kaip jie vyko, ką sužinojome apie kasdienius darbus ir problemas kultūrinės veiklos sferoje, pakvietė šį kartą pasiaiškinti, kaip keičiasi kultūrinės spaudos finansavimas, kas planuojama.

V. Bachmetjevas tvirtino nesirengiantis skaityti paskaitos, o tiesiog norintis kalbėti ir diskutuoti. Prisipažino nustebęs, kodėl buvo pakviestas, nes nėra kultūrinės spaudos atstovas. Jo funkcija Kultūros ministerijoje – patarti ministrei žiniasklaidos klausimais. Su kultūrine žiniasklaida jį glaudžiau susiejo tai, kad šiuo metu bandoma reformuoti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, kuris ir yra pagrindinis kultūrinės žiniasklaidos rėmimo instrumentas.

Kalbėtojas teigė, jog Lietuvos žiniasklaidos rėmimo politika, dabartinė sistema susiformavo 1996–1997 metais. Tada buvo įkurtas visuomeninis transliuotojas LRT – toks, koks yra dabar. Buvo priimtas visuomenės informavimo įstatymas, nubrėžęs valstybės politiką žiniasklaidos sferoje ir įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Tuo metu Kultūros ministras buvo rašytojas Saulius Šaltenis, vienas iš „Šiaurės Atėnų“ – pirmo nepriklausomos kultūros leidinio Lietuvoje – įkūrėjų. „Jis išmanė kultūrinės žiniasklaidos specifiką, todėl buvo suprasta, kad valstybė turi remti kultūrinę žiniasklaidą. Jei Lietuvoje paklaustumėte žmonių, koks turi būti valstybės ir žiniasklaidos santykis, matyt, dauguma atsakytų – joks, o geriausia valstybės politika žiniasklaidos atžvilgiu – absoliutus nesikišimas. Kiekviena politikų iniciatyva žiniasklaidos atžvilgiu sutinkama priešiškai, skeptiškai. Bendras sutarimas, kad žiniasklaida turi būti laisva, nepriklausoma nei nuo politikų, nei nuo verslo“, – tvirtino V. Bachmetjevas. Jo teigimu, yra tik dvi išimtys: siekiant užtikrinti informacijos kokybę – visuomeninio transliuotojo finansavimas, o kita išimtis – kultūrinės žiniasklaidos finansavimas. Tam ir buvo įsteigtas Spaudos rėmimo fondas – remti kultūrinius ir šviečiamuosius projektus žiniasklaidoje. Formuluotė gana plati, bet, anot pašnekovo, tam laikmečiui tai buvo labai inovatyvu ir politiškai brandu. Nutarta skirti pinigų, bet juos skirsto ne politikai. Įkurta viešoji įstaiga, kurios dalininkais pakviestos tapti menininkų sąjungos, įkurtos dar sovietmečiu. Tokia sistema gyvuoja 20 metų. Per tuos metus daug kas nutiko. Prieš dešimtmetį susirūpinta, kad daug problemų su regionine žiniasklaida, nes mažėja vartotojų. Reikia jiems padėti, kitaip regionams gresia informacinė atskirtis. Fondui nurodyta tuo pasirūpinti, nors įstatyminė bazė nepasikeitė. Taip regioninė žiniasklaida ėmėsi kultūrinių ir šviečiamųjų projektų. Po Krymo aneksijos visi suprato, kad yra hibridinio karo grėsmių, ir reikia susirūpinti medijų raštingumo ugdymu. Tai taip pat primesta Spaudos rėmimo fondui. Taigi 2017 metais Fondas turėjo žymiai daugiau užduočių, patyrė identiteto krizę – juridiškai vienoks, o faktiškai – kitoks. Per tuos 20 metų pasikeitė ir pati žiniasklaida visame pasaulyje. Naujienų medijos persikėlė į internetą. Jų vartotojai nebemoka už turinį. „Anksčiau žmonės pirko laikraščius ir už tai mokėdavo, o štai 2018 metais mes naujienas randame portaluose ir už tai nemokame. Naujienų žiniasklaidai, kaip verslui, galutinis vartotojas nebėra toks svarbus. Tad naujienų žiniasklaida dabar žymiai daugiau pažeidžiama. Tokioje mažoje Lietuvos rinkoje viskas gan akivaizdu, kai verslo interesai susilieja su jo valdomomis žiniasklaidos priemonėmis ar yra kaimyninių šalių įtakos. Tada žiniasklaidos patikimumas labai abejotinas. Kultūros ministerijos nuomone, pribrendo rimta Fondo reforma, kuri patvirtintų valstybės įsipareigojimus žiniasklaidai ir sukurtų instrumentą, įvardinantį fondo užduotis“, – teigia V. Bachmetjevas.  

Skaidrus, demokratiškas žiniasklaidos finansavimas: misija (ne) įmanoma?

Prie ministerijos sukurta darbo grupė, į kurią įeina įvairių žiniasklaidos asociacijų atstovai. Bandoma sukurti naują finansavimo modelį. Svarbūs kertiniai  principai, kurių bandoma laikytis: pirma – tai turi būti savivalda, kai žiniasklaidos profesionalai sprendžia, kuriems leidiniams skirti paramą; antra – demokratijos principas, kad tarnyba būtų sudaroma rinkimų, o ne delegavimo būdu; trečias – skaidrumo principas: fondas turi daugiau viešinti konkurso tvarkas ir sprendimus.

Siūloma sukurti naują instituciją – Lietuvos žiniasklaidos tarybą. Jei pavyks sutarti su visomis žiniasklaidos asociacijomis, kad šis modelis geresnis, Spaudos fondo vaidmuo bus išsemtas. Panaikinti fondą gali tik jo dalininkai, o jų yra 19. „Reformuojant svarbu aiškiai įvardinti, kad valstybė remia ne tik kultūrinę ir šviečiamąją žiniasklaidą, konkrečiai įvardinti programas ir kryptis, kad niekas neturėtų monopolio, kad nepriklausytų nuo verslo, politikų. Turėtų atsirasti kultūrinės periodikos programa, žiniasklaidos nevalstybine kalba programa, išeivijos žiniasklaidos programa etc. To jautrumo iki šiol buvusiame modelyje trūko, jis buvo labai nelankstus“, – pripažįsta pašnekovas.

Ar neteks kultūrinei žiniasklaidai konkuruoti su visais kitais dėl finansavimo? V. Bachmetjevas tvirtina, jog kaip tik priešingai, naujasis modelis leis konkuruoti tos pat krypties žiniasklaidai tarpusavyje. Ir, tarkim, „Naujajam Židiniui–Aidams‘ nebereiks konkuruoti su „Delfi“ kultūros rubrika. Bandoma aiškiai įvardinti specializuotą kultūrinę žiniasklaidą ir sukurti jai atskirą programą. Norima įtvirtinti valstybinį kultūrinės žiniasklaidos rėmimą ir veiklos, o ne projektinį rėmimą bent keleriems metams. Pasak V. Bachmetjevo, kasmet stabiliai dirbančių leidinių prašyti rengti planus nėra didelės prasmės, nes ir taip aišku, kas juose rašys, be to, jie neturi lėšų administravimui. Norima su naująja reforma įvesti lankstumą, priklausomai nuo žiniasklaidos rūšies, ir tą lankstumą įtvirtinti, padaryti sistemą patrauklesnę ir pačiai kultūrinei žiniasklaidai, kad ji galėtų kurti turinį, o ne rašyti paraiškas. Tiesiog mažinti administracines sąnaudas.

Siūlomoje įkurti naujojoje Lietuvos žiniasklaidos taryboje numatyta 11 narių, kurie būtų renkami, jie priimtų sprendimus dėl finansavimo. Kandidatais gali būti bet kas, turintis patirties žiniasklaidoje, o renka žiniasklaidos asociacijų deleguoti atstovai. V. Bachmetjevo teigimu, numatyta tokia komplikuota procedūra norint sudėti kuo daugiau saugiklių, saugančių nuo konkrečių žiniasklaidos priemonių ir politinių interesų. 

Tikėkimės, kad pokyčiai bus į gera, kad turėsime daugiau kokybiškos kultūrinės spaudos ir nebereikės rengti protestų. 

Nijolė Bulotaitė, Vilniaus universiteto biblioteka

logo