Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“

Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.

Jer 31, 31–34: Aš sudarysiu naują sandorą ir neatminsiu nuodėmės

   arba Žyd 10, 11–18: Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius

Ps 110, 1. 2. 3. P.: Tu Kunigas amžiais kaip Melchizedekas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Robertas Urbonavičius

Šiandienos šventės ištakos – Ispanijos kontempliatyvios Kristaus Kunigo seserų oblačių vienuolijoje, besimeldžiančioje už kunigų ir kunigystės kandidatų šventėjimą. Pirmiausia šventė plito ispaniškai kalbančių katalikų šalyse, nuo 1973 m. nustatyta jos šventimo data liturginiame kalendoriuje: ketvirtadienis po Sekminių. Popiežiaus Benedikto XVI sprendimu atskirų šalių vyskupų konferencijoms buvo leista įsivesti šią šventę.

Pašaukimų ir kunigystės krizėje Bažnyčia kviečia žvelgti į tikrą ir vienintelį kunigą – Viešpatį Jėzų, iš kurio ateina kiekviena kunigystė: tiek sakramentinė, tiek karališkoji (kiekvieno pakrikštytojo). Tik Kristuje, tik su Kristumi ir tik dėl Kristaus krikščioniškoji kunigystė turi prasmę ir tikslą. Kunigas nėra vien bendruomenės lyderis, nėra vien socialinis darbuotojas, nėra vien geras psichologas, nėra vien išmintingas dvasingumo ekspertas. Pirmiausia jis Kunigo Kristaus ikona, tas, kuris leidžia Kristui įžengti į mūsų kasdienybę per sakramentinį gyvenimą. Klausimai apie celibato naštą, klerikalizmą, konformizmą tampa nebeaktualūs, kai kunigystę išgyvename Kristaus slėpinyje.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai