Gegužės 28 d. minime šv. Bernardą Montenietį, gyvenusį X a., dar vadinamą Bernardu iš Aostos.

Manoma, kad Bernardas gimė Italijoje. Jis tapo kunigu, Aostos generalvikaru ir daugiau nei keturis dešimtmečius praleido misionieriaudamas Alpėse.

Vyskupijoje jis statė mokyklas, bažnyčias, tačiau ypač jis prisimenamas dėl užeigos namų Alpėse, kuriuos pastatė, kad padėtų pasiklydusiems keliautojams kalnuose.

Nuo romėnų laikų per Peninų alpes iš Aosta slėnio ėjo takas į Šveicarijos Valės kantoną. Šis tradicinis maršrutas paprastai būna padengtas poros metrų storo sniego sluoksniu, o jo sankaupos kai kur siekia 12 metrų. Nors Bernardo laikais perėjimas buvo ekstremaliai pavojingas, ypač pavasarį, kai ritasi lavinos, nepaisydami rizikos juo labai dažnai į Romą keliaudavo piligrimai iš Prancūzijos ir Vokietijos.

Šiems keliautojams ir piligrimams Bernardas įkūrė užeigos namus aukščiausiame maršruto taške – 2439 m virš jūros lygio – o po poros metų antrus namus 2157 m aukštyje. Vėliau jo garbei namai buvo pavadinti Didžiuoju ir Mažuoju Bernardu. Vyrai, kurie prižiūrėjo šiuos namus, tapo augustinijonais ir pastatė vienuolyną. Ordinas gyvavo iki XX a.

Popiežius Pijus XI 1923 m. jį paskelbė šventuoju alpinistų ir kalnų kopinėtojų globėju. Bernardas taip pat laikomas slidininkų globėju, kadangi keturis dešimtmečius atliko misionierystę Alpėse.