Gegužės 30 d. minime Joaną Arkietę (1412–1431), dar vadinamą Orleano mergele.

Šv. Joana Arkietė, garsi prancūzų patriotė, buvo anglų gyva sudeginta ant laužo kaip eretikė ir po kiek laiko reabilituota Šventojo Sosto.

Ji suvaidino didelį vaidmenį Šimto metų kare, tačiau nuo jos nusisuko bendražygiai ir ją nuteisė anglai. Daug yra rašyta apie šią šventąją, tapusią beveik legenda, tačiau biografai neretai pagražina jos istoriją. Ji patyrė smurtinę mirtį, tačiau nebuvo nukankinta dėl tikėjimo, o labiau dėl politinių motyvų. Nekelia abejonių jos beatodairiška drąsa ir ryžtas.

Joana gimė ūkininkų šeimoje, buvo neišsimokslinusi - išmoko virti ir verpti, bet ne skaityti ar rašyti. Būdama labi jauna paliko tėvų namus sekdama Dievo valia. Joana, būdama keturiolikos, ėmė girdėti paslaptingus dangiškus balsus, lydimus šviesos spindulių, sakiusių jai, kad reikia vaduoti Prancūziją nuo anglų okupacijos. Po dvejų metų ji savanoriškai prisistatė kariuomenės vadovybei išsakydama savo tikslą – „Išgelbėti Prancūziją”. Buvo nusiųsta į Potje patikrinti jos tikėjimą, tačiau jokio įtarimo ant jos nekrito. Joana paprašė savo dispozicijai karių išvaduoti Orleaną ir apsirengusi balta šarvuote jojo pulko priekyje,  nešdama vėliavą su Jėzaus ir Marijos vardais.

Orleanas buvo išvaduotas Joanos drąsos dėka keliant karių kovinę nuotaiką ir su dieviška pagalba. Žmonių entuziazmas augo, buvo pasiektos kitos pergalės, kol buvo išvaduotas Reimsas, kur Karolis VII galėjo būti karūnuotas, - Joana pati dalyvavo iškilmėse. Tačiau netrukus ėmė pasigirsti stiprių pasipriešinimo Joanos dalyvavimui mūšiuose balsų, ypač iš vyriškosios rūmų pusės, ir Bažnyčios, kuri žiūrėjo į Joaną įtariai.

Mūšio prie Paryžiaus vartų metu Joana buvo sužeista. Jos populiarumas tarp žmonių  mažėjo; po kelių mėnesių ji išvadavo Compiegne vietovę, tačiau pakliuvo į nelaisvę burgundams, kurie pardavė ją anglams. Prancūzijos karalius neparodė nė mažiausios pastangos ją išvaduoti. Anglai, norėdami, kad mergina būtų nuteista kaip eretikė ar maištininkė, ją nugabeno apklausti į bažnytinį teismą Rouene. Buvo tiriami balsai, kuriuos ji girdėjo, jos vyriški rūbai, kuriuos ji dėvėjo, jos tikėjimas ir jos noras tarnauti Bažnyčiai. Nebūdama labai išsilavinusi, Joana ne į visus klausimus atsakė tiksliai, tačiau visuomet gynėsi pati drąsiai. Procesas baigėsi nutarus, kad ji ragana ir klastoja faktus, pripažinus, jog jos girdėti balsai demoniškos kilmės. Pagrasinus jai sudeginimu ant laužo, Joana išsigynė savo misijos antgamtiškumo ir buvo nuteista visą gyvenimą kalėti. Tačiau kalėjime ji vėl patvirtino, kad vadavo tėvynę Aukščiausiojo įkvėpta. Teisėjai, atsižvelgdami į vyskupo pareiškimą, pripažino Joaną Arkietę, tuo metu dar neturėjusią dvidešimties metų, eretike ir pasmerkė mirti 1431 m. gegužės  30 d. ji buvo sudeginta Roueno miesto turgaus aikštėje. Joana išliko tvirta iki pat mirties: paprašė, kad vienas dominikonas laikytų kryžių, ir mirė kartodama Jėzaus vardą. Jos pelenai buvo išbarstyti Senoje.

Po dvidešimties metų Joanos motina ir du broliai kreipėsi į Šventąjį Sostą, kad būtų atnaujinta Joanos byla. Popiežius Kalistas III 1456 m. reabilitavo prancūzų didvyrę, anuliavo prancūzų vyskupo kaltinimus. 1910 m. popiežius Pijus X ją paskelbė palaimintąja, o 1920 m. Benediktas XV – šventąja. Joanos Arkietės kultas ypač išpopuliarėdavo Prancūzijoje sunkmečio ir išbandymų metu; galiausiai ji buvo paskelbta šalies globėja.

Netrūksta norinčiųjų pavadinti Joaną pirmąja protestante, o šiais laikais – ir feminizmo pradininke. Tačiau iš tiesų ji buvo tik paprasta kaimo mergaitė,  kuri atsiliepė į Dievo kvietimą, perduotą jai, kaip manoma, apsireiškusių šv. Arkangelo Mykolo, šv. Margaritos Antiochietės ir šv. Kotrynos Aleksandrietės.

Jos atributai – aukso karūna, lelija, kardas.