Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: "Kur paruošti tau Velykų vakarienę?" 
    Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: "Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: 'Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?' Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums". Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą. 
    Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: "Imkite, tai mano kūnas!" Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: "Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje". 
    Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. 

 

Iš 24, 3–8: Tai kraujas sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats

Ps 116, 12–13. 15 ir 16bc. 17–18. P.: Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu.

Žyd 9, 11–15: Kristaus kraujas nuvalys mūsų sąžinę

∆ Sekvencija (neprivaloma): Nuo saulėtojo Siono...

† Mk 14, 12–16. 22–26: Tai mano kūnas, tai mano kraujas


 

Sekmadienio Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Kęstutis Latoža

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai