Birželio 4 d minime šv. Pranciškų Karačijolą, kunigą.

Pranciškus gimė Italijos Abruzo regione 1563 m. spalio 13 d. Jo tėvas buvo neapolietis princas, o motina, kaip manoma, buvo kilusi iš Akviniečių šeimos, kurioje gimė XIII a. šventasis Tomas Akvinietis. Pranciškus gavo gerą išsilavinimą.

Kai jam buvo 22-eji, jis susirgo raupsais ir vos nemirė. Sirgdamas jis mąstė apie pasaulio malonumų tuštybę. Pranciškus suvokė, kad tikrasis džiaugsmas slypi kažkur giliau. Pranciškus davė įžadą, kad jeigu pasveiks, pašvęs savo gyvenimą Dievui. Liga apleido jį taip staiga, kad išgijimas atrodė kaip stebuklas. Pranciškus išlaikė savo pažadą. Jis pradėjo teologijos studijas, kad taptų kunigu.

Vėliau, kai jau buvo įšventintas į kunigus, tėvas Pranciškus įsitraukė į grupę, pasišventusią patarnauti kalintiems – rūpinosi kaliniais ir padėjo nuteistiesiems mirti šventa mirtimi.

Pranciškus ir kitas kunigas, Jonas Augustinas Adorno, įkūrė naują Mažųjų reguliariųjų klierikų ordiną. Kai tėvas Adorno mirė, Pranciškų išrinko vyresniuoju. Jis nebuvo patenkintas naujomis pareigomis. Jis buvo toks kuklus, kad pasirašinėdavo savo laiškus „Pranciškus nusidėjėlis“. Kaip ir kiti kunigai, jis valydavo grindis, klodavo lovas ir plaudavo indus. Tėvas Pranciškus dažnai visą naktį praleisdavo melsdamasis bažnyčioje. Jis norėjo, kad visi kunigai bent valandą per dieną skirtų Švenčiausiojo Sakramento Adoracijai.

Šv. Pranciškus Karačijolas taip dažnai ir taip paveikiai kalbėdavo apie Dievo meilę, kad pagarsėjo kaip „Dievo meilės skelbėjas“. Šv. Pranciškus ilgai negyveno – jis mirė 1607-aisiais būdamas 44 metų. Prieš mirtį jis staiga sušuko: „Eime!“ – „Kur tu nori eiti?“ – paklausė kunigas budėjęs prie jo. „Į rojų!“ – jam buvo atsakyta  aiškiu, džiugiu balsu. Netrukus po to Pranciškus mirė. 

Popiežius Pijus VII 1807 m. paskelbė jį šventuoju.