NYU Abu Dhabi nuotrauka

Arabų kalboje žodis „literatūra“ yra adab, tačiau adab reiškia daugiau nei rašytinį kūrinį, atitinkantį tam tikrus estetinius reikalavimus. Adab – tai ne tik gražios raidės, bet ir ryšys tarp rašytinio žodžio ir elgesio normų, mandagumo, pagarbos.

Kas yra arabų literatūra(-os)? Siaurąja prasme – tai kūriniai, parašyti arabų kalba arba arabų autorių (kurie nebūtinai rašo gimtąja kalba arba yra dvikalbiai). Arabų kalba pasaulyje kalba apie tris šimtus milijonų žmonių, ji yra oficiali dvidešimt dviejose šalyse. Viena iš afroazinės kalbų šeimos semitų atšakos kalbų, ji vystėsi žodine, poetine tradicija gerokai prieš atsirandant islamui. Šiuolaikinė arabų literatūra – arba literatūros, nes šiai kūrybai nėra vieno bendro vardiklio – yra natūralus tos tradicijos tęsinys.

Deja, lietuvių kalba išleista vos keletas arabų rašytojų knygų, kurios toli gražu neatspindi arabų literatūrų įvairovės. Čia pristatome dešimt šiuolaikinių autorių, kuriuos verta žinoti ir skaityti (sąrašas jokiu būdu ne galutinis); daugumos jų darbų yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių kalbas – tikėkimės, greitai ir lietuvių. asmenvardžiai užrašyti originalo kalba, lotyniškomis raidėmis pagal dažniausiai sutinkamą jų transkribaciją bei lietuviškais rašmenimis, remiantis originalo tarimu.

Šio sąrašo autoriai pasirinkti tik pusiau objektyviai, atsižvelgiant į jų kūrybos plotmes, literatūrines inovacijas ir specialistų įvertinimus bei geografinę sritį. Sąrašas sudarytas abėcėline tvarka pagal lietuviškai transkribuotą autoriaus pavardę, išskyrus dešimtąjį, kuris simboliškai įkūnija arabų literatūrų ilgumas ir platumas – bei gilumą.

***

Kas turi didesnę moralinę teisę rašyti apie Irako tragediją – šalį „išvaduoti“ niekieno nekviesti 2003 m. atūžę JAV ir jų sąjungininkų kareiviai bei prie jų prisišlieję Vakarų žurnalistai ar patys irakiečiai, kurių gyvenimus negrįžtamai pakeitė JAV invazija ir okupacija? Po 2003 m. pasipylus anglakalbių knygų „apie Iraką“ gausai, Bagdade gimęs moderniosios kartos rašytojas, poetas, vertėjas, arabų literatūros profesorius Sinanas Antūnas (سنان أنطون / Sinan Antoon, g. 1967) išsiskiria savo autentišku, originaliu pasakojimu. Keturių romanų ir dviejų poezijos knygų autorius, trikalbės Artimųjų Rytų kultūrai skirtos internetinės platformos „Jadaliyya“ įkūrėjas už savo darbus yra apdovanotas literatūrinėmis premijomis.

S. Antūno knygos pasakoja apie Irako, ypač autoriaus gimtojo miesto Bagdado, žmonių gyvenimus. Be žmogiškųjų temų – skausmo, praradimo, vilties – jo kūryboje politika svarbi kaip erdvė, lemianti veiksmo aplinkybes. Apie tai interviu su profesore Asli Iğsız rašytojas sakė: „O dėl meno ir politikos sandūros – tai aštrus, bet itin svarbus klausimas. Apie tai esu parašęs akademinių straipsnių, kuriuose analizavau didžiojo Palestinos poeto Machmudo Darvišo darbus. Mane žavi ir intriguoja rašytojai bei kūrėjai, kurių darbai atitinka aukščiausius estetinius standartus ir kartu yra aktualūs politiškai. Idealiu atveju čia neturėtų būti jokios priešpriešos. Deja, dažnai menas ir literatūra tampa tik platforma propagandai ir politikai, dėl to labai gaila. Geri rašytojai neturėtų pakliūti į tokius spąstus.“

1937 m. Pablo’as Picasso’as nutapė savo garsųjį paveikslą „Gernika“. Gernika – Ispanijos pilietinio karo metu nacių bombarduotas miestelis Baskų krašte, o paveikslas, vaizduojanti karo atnešamas tragedijas, tapo galingu politiniu pareiškimu. Pasakojama – nors nežinia, ar taip tikrai buvo, kad į P. Picasso studiją užėjęs nacių pareigūnas parodęs pirštu į „Gerniką“ ir paklausęs: „Čia tu tai padarei?“. Dailininkas jam atsakęs: „Ne, tu.“

S. Antūnui ši citata labai patinka. „Deja, tačiau atrodo, kad karų ir baisumų tik daugėja, ir nors dažnai galvojame, kad daug kas pasikeitė ir žmonija išsivystė, vis pagaunu save mąstant, kad pagrindinės problemos yra vis dar tos pačios. Tiesiog tapome dar efektyvesni ir žiauresni plėšrūnai. XX a., cituojant Nerudą, buvo „pats liūdniausias“, tačiau XXI-asis, sprendžiant iš pirmojo jo dešimtmečio, yra ne mažiau liūdnas, – kalba rašytojas. – Manau, jei būčiau gimęs bet kurioje kitoje šalyje, vis tiek rašyčiau apie karą ir kančią. Nesakau, kad mano gimtasis Irakas neturėjo jokios įtakos mano mąstymui ir man rūpintiems dalykams. Tačiau poetas ir kūrėjas, kaip ir bet kuris kitas pilietis, turi jausti atsakomybę ir negali sau leisti nematyti ir nesirūpinti tuo, kas vyksta pasaulyje.“

Pirmasis S. Antūno romanas „I’Jaam“ (terminas „i’jaam“ reiškia diakritinius ženklus) prasideda slaptu dokumentu: kalėjime per patikrą rastas rankraštis, kuriame nėra sudėlioti taškai, arabų kalboje nurodantys konkrečią raidę (kaip lietuvių kalboje s ir š, arba e ir ė). Vidaus reikalų ministerijos saugumo departamentui adresuotas dokumentas nurodo, kad „kvalifikuoti darbuotojai“ turi „sudėlioti taškus“ ir pristatyti rankraščio turinio santrumpa iki mėnesio galo. Įsivaizduojami memuarai: ar gali neegzistuojantis knygos herojus sudraskyti tau širdį? Vienas iš rašytojo pasiekimų, rašo Judith Kazantzis knygos recenzijoje, yra tai, kad jis „nukelia mus į tikrus gyvenimus, visus tuos tikrų, bet mums nežinomų kalinių gyvenimus nuo Irako iki Gvantanamo ir jo gulago, ir dar toliau“.

„Kiekvienas Bagdade jautėsi kaip svetimšalis savo paties šalyje“, – apie gimtąjį miestą po 2003 m. rašo S. Antūnas antrajame romane „Vien tik granatmedis“, anglų kalba pasirodžiusiame pavadinimu „Lavonų mazgotojas“. Ši knyga 2017 m. laimėjo  „Prix de la Littérature Arabe“ premiją – vienintelį Prancūzijoje arabų literatūrai skirtą apdovanojimą. Į anglų kalbą savo knygą autorius išvertė pats ir už tai 2014 m. buvo apdovanotas „Saif Ghobash Banipal“ prizu už geriausią literatūrinį vertimą.

Šio romano pasakotojas Džavadas gimė tradicinėje lavonų mazgojimu ir kūnų vyniojimu į audeklą užsiimančioje šeimoje, tačiau tradicijos tęsti jis nenori ir nusprendžia tapti skulptoriumi, t. y. švęsti gyvenimą, o ne rūpintis mirtimi. Po 1991 m. Persijos įlankos karo ir Irakui uždėtų tarptautinių sankcijų (1990–2003) šalies ekonomika visiškai sugriauta, Džavadas pragyvena dažydamas iš karo pralobusių naujųjų turtuolių namus, jo meniniai siekiai atidėti geresniems laikams. 2003 m. per JAV bombardavimą žūsta Džavado tėvas, visur įsigali chaosas. Džavadas priverstas grįžti prie tos profesijos, nuo kurios visą gyvenimą bandė pabėgti: kūnai kaupiasi, laukia būti nuprausti, suvynioti į audeklą ir palaidoti.

Trečiajame romane „O Marija“ (angliškai išleistame pavadinimu „Bagdado Eucharistas“) susipina dvi skirtingos gyvenimo vizijos. Vyresnio amžiaus Juzifas griežtai atsisako palikti paties statytus savo namus karo griaunamame Irake ir emigruoti. Jaunesnės kartos Maha Juzifą laiko praeityje įstrigusiu nostalgijos įkaitu; ji siekia kuo greičiau palikti Iraką, kuris jai – jau nebe namai. Knyga kandidatavo į 2013 m. Tarptautinę arabų grožinės literatūros premiją.

„Indeksas“ yra ketvirtasis S. Antūno romanas, kuriame susitinka iš užsienio į Iraką trumpam grįžęs Namiras ir legendinėje Al-Mutanabio gatvėje knygas pardavinėjantis Vadudas. Pastarasis sudarinėja indeksą – minutės tikslumu aprašo karą iš akmenų, augalų, gyvūnų ir žmonių perspektyvos. Ši knyga buvo ilgajame sąraše 2017 m. Tarptautinei arabų grožinės literatūros premijai gauti.

***

„Esu moteris ir Trečiojo pasaulio pilietė. Abiem atvejais mano paveldas yra dusinamas. Rašau savigynai ir gindama nesuskaičiuojamą daugybę kitų, su kuriais tapatinuosi ir kurie yra tokie, kaip aš“, – rašė Radva Ašūr (رضوى عاشور / Radwa Ashour, 1946–2014). Kaire gimusi rašytoja, vertėja, anglų literatūros profesorė išleido septynis romanus, du novelių rinkinius, penkias literatūros kritikos knygas ir autobiografiją. Taip pat buvo viena keturių tomų leidinio apie arabų moterų literatūrą rengėjų.

Didžiausias rašytojos kūrinys, trilogija „Granada“, yra 100-o visų laikų geriausių literatūros kūrinių arabų kalba sąraše ir 1995 m. laimėjo pirmąją vietą Arabų moterų knygų mugėje. Šiame romane pasakojama trijų kartų šeimos istorija tais laikais, kai ką tik iš tolimo žemyno grįžęs Kristupas Kolumbas gyrėsi ten sučiuptais egzotiškais augalais, gyvūnais ir žmonėmis. Romano veikėjas Abu Džafaras yra knygrišys, tačiau Ispanijoje didėja ekonominis ir socialinis spaudimas jos arabų kilmės gyventojams, naujieji Granados valdovai konfiskuoja ir degina knygas. Tai – romanas apie religinį persekiojimą, meilę knygoms ir šeimos tarpusavio santykius sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis.

„Moteris iš Tanturos“ – kitas istorinis romanas, kurio centre yra Rukaja. Knygos pradžioje ji – Palestinos pajūrio kaime Tanturoje auganti mergaitė, vėliau, Izraeliui jos kaimą sugriovus, – tremtinė, tada – mama, močiutė (iš šios pozicijos pasakojama didžioji dalis istorijos). Romane atskleidžiami įvairūs motyvai: socialiniai pokyčiai, ypač palietę skirtingų kartų moteris; gyvenimas tremtyje, tėvynės ilgesys; šeimos narių tarpusavio santykiai; atmintis ir užmarštis. „Perskaitykite šią knygą. Tada perskaitykite darkart, paskolinkit draugams, draugų draugams, tam vyrui iš artimiausios parduotuvės, jo močiutei ir jos pudeliui. Jie visi jums už tai padėkos“, – recenzijoje rašė meno kritikė Sarah Irving.

Kiti R. Ašūr romanai – „Mėlynieji sunkvežimiai“ ir „Spektrai“ – taip pat susilaukė didžiulio dėmesio (pastarasis laimėjo pagrindinį Kairo tarptautinės knygų mugės prizą). Jos studijų JAV laikų memuarai „Kelionė“ vadinami pirmuoju tokio pobūdžio literatūriniu žvilgsniu į galingiausią pasaulio valstybę, o jauki novelė „Siraž“ pasakoja apie sukilimą prieš despotišką sultaną įsivaizduojamoje saloje prie Jemeno krantų.

R. Ašūr gimė intelektualų šeimoje: jos mama Mai Azzam buvo poetė ir menininkė, teisininkas tėvas Mustafa labai domėjosi literatūra. Kairo universitete studijavusi anglų literatūrą, vėliau Masačiusetso universitete R. Ašūr įgijo daktaro laipsnį. 1970 m. ji susituokė su palestiniečiu poetu tremtiniu Mouridu Bargučiu, tačiau sūnų Tamimą, kuris taip pat yra poetas, Radva užaugino beveik viena: jos vyrą dėl politinių priežasčių Egiptas deportavo septyniolikai metų. Didžiąją dalį šio laiko jie buvo priversti gyventi atskirai.

Po Radvos mirties M. Bargutis rašė: „keturiasdešimt dveji metai Radvos Ašūr kompanijoje. Taip, gyvenimas išties gali būti toks dosnus.“

***

Hudos Barakat santykiai su pagrindiniu savo kūrybos veikėju – Beirutu iki šiol sudėtingi. „Tas Beirutas, su kuriuo man reikėjo susitaikyti, nebeegzistuoja. Manau, taip jaučiasi daugelis karą išgyvenusių žmonių – ir nesvarbu, ar jie spėjo išvykti, ar pasiliko, – interviu meno leidiniui „Al-Jadid“ sakė vienu originaliausių balsų moderniojoje arabų literatūroje vadinama Huda Barakat (هدى بركات / Hoda Barakat, g. 1952). – Apie Beirutą rašau su žiaurumu. Šį miestą ir myliu, ir jo nekenčiu. Viskas susipynę, negaliu objektyviai į jį žiūrėti. Rašymas padeda tai palengvinti.“

H. Barakat, jau beveik tris dešimtmečius gyvenanti Paryžiuje, iki šiol negali ramiai grįžti į Beirutą, kuriame tarp bombų, žudynių ir neapykantos karo prabėgo jos jaunystė. „Kaskart prieš leidžiantis Beiruto oro uoste man sugniaužia gerklę, o pro langą pamačiusi kalnus tampu itin jautri. [Būdama Libane] laiką leisti galiu tik savo gimtajame kaime, kurio nemylėjau tiek, kad jis būtų galėjęs mane įskaudinti, – apie gilias vidines traumas kalba rašytoja. – Savo kaimui priskyriau išgalvotą nekaltumą, kad galėčiau ramiai jame pabūti. Nepavyksta nuslopinti savo emocijų ir todėl jau tiek metų rašau apie Beirutą, kad nusikratyčiau šitų jausmų. Tačiau nelabai išeina.“

H. Barakat gimė 1952 m. Bšarė (Bsharré), dar vadinamu „Džibrano Chalilio Džibrano kaimu“, mat čia keliais dešimtmečiais anksčiau gimė garsusis poetas, kurio darbų yra išversta ir į lietuvių kalbą. 1975 m. H. Barakat Beirute baigė prancūzų literatūros studijas – kaip tik tuo metu, kai šalyje prasidėjo penkiolika metų truksiantis ir tūkstančius gyvybių nusinešiantis pilietinis karas. Visą šį laiką H. Barakat praleido į Rytų ir Vakarų sektorius padalytame mieste dirbdama mokytoja, vertėja ir žurnaliste ir augindama du mažus vaikus. Būtent tada, aplink siaučiant karui, ji parašė pirmąjį savo romaną „Juoko akmuo“, kuris buvo išleistas po kelerių metų, rašytojai persikrausčius gyventi į Paryžių. „Juoko akmuo“ – teigiama, kad tai pirmoji arabų kalba parašyta knyga, kurios pagrindinis veikėjas yra homoseksualus, – laimėjo prestižinį „Al-Naqid“ apdovanojimą, skiriamą už pirmąjį romaną. Pilna juodojo humoro ir ciniškų pastebėjimų iš karu gyvenančio miesto, ši knyga privertė skaitytojus permąstyti daugelį savo išankstinių nuostatų, tarp jų – moterų vaidmenį literatūroje.

Be „Juoko akmens“, H. Barakat yra išleidusi dar keturis romanus: „Aistros disciplinos“ (1993), Nagibo Machfūzo literatūros medaliu apdovanotas „Vandenų akėtojas“ (1998), „Mano šeimininkas ir mano mylimasis“ (2004) ir „Šios žemės karalystė“ (2012). Knygų veiksmas vyksta Libano pilietinio karo kontekste, pagrindiniai veikėjai – socialinėse paraštėse gyvenantys vyrai. „Mano knygų veikėjai pirmiausia atsiranda mano galvoje atkaklių idėjų pavidalu. Tarsi kažkas norėtų su tavim pasikalbėti, bet tu nežinai apie ką, o jis vis tiek neatstoja, sako: „Turiu tau kai ką pasakyti“, ir štai tu pradedi jo klausytis“, – sako H. Barakat apie kūrybinio proceso pradžią. Kas rašytojai yra svarbu? „Didieji įvykiai nėra mano laukas. Mane domina paprastų žmonių gyvenimai ir didžiųjų procesų atspindžiai į paraštes nustumtųjų gyvenimuose, – viename interviu sakė ji. – Paprastų žmonių gyvenimai gali suteikti žymiai svarbesnį gyvenimo įspūdį nei epai. Pats gyvenimas man yra epas.“

***

„Ar galite įsivaizduoti visuomenę be jokios literatūrinės kūrybos – teatro ir knygų? Tai nesuvokiama. Literatūra yra gyvenimo dalis. Tai, kad kapitalizmas kultūrą pavertė vartotojiška preke, nereiškia, kad galime gyventi be kultūros. Turime valgyti, miegoti, dirbti. Ir turime svajoti, įjungti vaizduotę, lavinti savo mintis ir emocijas. Tai – pirminis poreikis“, – sako vienas žymiausių Maroko rašytojų Taharas Ben Dželunas (الطاهر بن جلون / Tahar Ben Jelloun, g. 1944).

Gimęs keturių vaikų šeimoje, Taharas augo nedideliame butuke Fezo senamiestyje, Medinoje. Jo tėtis turguje turėjo prieskonių parduotuvytę, vėliau tapo siuvėju. Mama dirbo namuose, buvo neraštinga. Būdamas penkerių Taharas pradėjo lankyti religinę mokyklą, septynerių perėjo į franko-arabišką mokyklą, kurioje rytais vyko prancūzų, popiet – arabų kalbos pamokos. Buvo rimtas mokinys: „Labai anksti pajutau atsakomybę tvirtai stovėti ant kojų.“

Studijų laikais Taharas su kitais studentais dalyvavo demonstracijose ir protestuose prieš valdžios veiksmus, už tai buvo pusantrų metų kalinamas. Tai buvo 1966 m., karaliaus Hasano II valdymo laikotarpis, dėl pilietinių laisvių varžymo dar vadinamas „plieno metais“. Būtent praradęs laisvę Taharas parašė pirmuosius savo eilėraščius – po to, kai brolis į kalėjimą slapta jam perdavė Jameso Joyce’o „Ulisą“. Politinis įkalinimas, sako rašytojas, buvo viena jo gyvenimą itin giliai pasukusių ašių: „Būdamas dvidešimt vienų supratau, kas yra represijos ir neteisybė. Kariuomenė į studentus šaudė tikromis kulkomis.“

Kaip ir dauguma jo kolegų iš arabiškai kalbančių kraštų, T. Ben Dželunas nebijo viešai reikšti savo pozicijos politiniais klausimais, nepaisydamas galimų pasekmių – priešingai, laiko tai savo, kaip rašytojo, pareiga. Ir gyvenime, ir kūryboje jis imasi skaudžių temų. „Rašytojo vaidmuo yra klausytis pasaulio kančių. Kad tą sugebėtum, turi būti nuolankus ir atviras. Turi mokėti surinkti tikrovės detales ir jas sudėlioti grožinėje kūryboje, – sakė jis viename interviu. – Pasaulio sielvartas yra pagrindinis įkvėpimo šaltinis. Literatūrai nebūtų įdomus pasaulis, kuriame viskas gerai.“

1971 m. tęsti mokslų Taharas išvyko į Paryžiaus Sorbonos universitetą. Po dvejų metų išleido pirmąjį savo romaną, pavadintą „Haruda“, kuris ir Maroke, ir Prancūzijoje švystelėjo kaip meteoras ne tik dėl savo tematikos (seksualumas, moterų išnaudojimas, despotiška patriarchalinės sistemos galia), bet ir dėl poetinio rašymo stiliaus. Galbūt dėl to pirmojo leidimo viršelyje knyga apibūdinta kaip romanas-eilėraštis.

Prancūzijoje gyvenantis Maroke gimęs T. Ben Dželunas rašo prancūziškai. Kodėl? „Esu dvikalbis, – sako rašytojas. – Mano pirmoji kalba buvo arabų, bet lankiau dvikalbę mokyklą. Pradėjęs rašyti, kai dar buvau labai jaunas ir be jokių literatūrinių ambicijų, jaučiausi geriau rašydamas prancūziškai.“ Tačiau negi kartais nesinori rašyti pirmąja savo kalba? „Arabų kalbą priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką: jos aš niekada neprarasiu, tad nebuvo jokio poreikio dėl to itin stengtis. Pasąmoningai maniau, kad savo energiją nukreipti į užsienio kalbą, tai man buvo tarsi iššūkis. Kai, būdamas dvidešimties, pradėjau rašyti rimtai, nė kiek neabejojau, kad turiu tai daryti prancūziškai. Tačiau sąmoningo pasirinkimo tarp arabų ir prancūzų kalbos niekad nedariau, viskas atėjo natūraliai. Kiti arabų intelektualai mane kritikavo – kartais net labai agresyviai – dėl to, kad nerašau arabiškai. Man dėl to labai skaudu“, – sako jis. Kitas prancūzų rašytojas, eseistas, politinis aktyvistas Jeanas Genet apie marokiečio darbus yra rašęs: „Kalba, kurią vartoja Taharas Ben Dželunas, yra labai graži, labai turtinga. Tai – viena gražiausių egzistuojančių prancūzų kalbų. Ji reikalauja dėmesio.“

Daugumos T. Ben Dželuno romanų veiksmas vyksta Maroke, nors jo vaikystės ir jaunystės miestas Tanžeras – „kur tuo pat metu matyti ir Atlanto vandenynas, ir Viduržemio jūra“ – belikęs kaip prisiminimas. Apie šį uostą yra romanas „Paliekant Tanžerą“, kuriame žmonės aukoja savo orumą dėl kelionės į išganingąją Europą, kuri nieko neišgano. „Tas akinantis šviesos nebuvimas“ – tai rašytojo vaizduotės atkartota tikra istorija apie Tazmamartą, požeminį kalėjimą Atlaso kalnuose, kur gyvi palaidoti politiniai kaliniai praleido aštuoniolika metų – tie, kurie tiek išgyveno. Neseniai pasirodęs romanas „Apie mano mamą“ yra (prarastos) atminties, laiko tėkmės, senatvės ir neišvengiamos mirties meditacija. „Laimingoje santuokoje“ apie savo santuokos irimą pasakoja du sutuoktiniai ir kiekvienas, žinoma, – iš savo varpinės.

Tačiau bene labiausiai T. Ben Dželunas išgarsėjo savo siurrealistine visuomenės normų kritika. Romanas „Smėlio vaikas“, pasirodęs 1985 m., tyrinėja lyčių vaidmenis ir suvaržymus tradicinėje visuomenėje. Norėdami susilaukti sūnaus, kuriam priklauso paveldėjimo teisė, gimus aštuntajai dukteriai tėvai nusprendžia ją auginti ir visuomenei pateikti kaip berniuką. Tačiau užaugęs jis pradeda ieškoti tikrosios savo tapatybės. Knygoje Achmedo / Zahros istoriją Marakešo turguje susirinkusiems praeiviams dėsto istorijų pasakotojas – kadaise labai svarbios, bet pamažu nykstančios profesijos atstovas. „Smėlio vaikas“ – magiškojo realizmo kuriama vizija. Romano tęsinys „Šventoji naktis“, išleistas 1987 m., rašytojui atnešė prestižinį Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą Gonkūrų premiją. Šiame alegoriniame Maroko visuomenės paveiksle tarp realybės ir fantazijų audžiamas Zahros pasakojimas apie savo gyvenimą, kuriame atsiskleidžia priešinimasis lyties vaidmenis diktuojančioms tradicijoms.

***

Kairo universitete studijuodamas teisę, Sonala Ibrahimas (صنع الله إبراهيم / Sonallah Ibrahim, g. 1937) susidomėjo rašymu ir politika, prisijungė prie Komunistų partijos ir už tai 1959 m. buvo nuteistas kalėti.

Tie penkeri su puse metų Sonalai buvo kritiški. Iš jų gimė pirmieji jo literatūriniai kūriniai.

Paleistas iš kalėjimo Sonala dirbo naujienų redaktoriumi spaudoje, keliavo po Berlyną ir Maskvą. 1974 m. grįžęs į Egiptą įsidarbino leidykloje, tačiau po metų metė, kad galėtų užsiimti vien tik rašymu.

Į klausimą, ar pradėjo rašyti grįžęs į laisvę, rašytojas atsako: „Ne, kalėjime. Menas, literatūra ir rašymas yra pasipriešinimo, prieštaros veiksmas, tad nenuostabu, kad už tai žmonės uždaromi į kalėjimą. Aš pats penkerius su puse metų ten praleidau, dvejus iš jų knygos, popierius ir pieštukas buvo absoliučiai draudžiami. Likusius trejus jie mus nugrūdo į giliausius pietus – oazių, dykumos regioną netoli sienos su Sudanu. Aišku, ten irgi nebuvo jokių knygų, tačiau neilgai trukus sugebėjome susiorganizuoti nemažą slaptą biblioteką. Knygas gaudavome įvairiais būdais, padėdavo draugai. Dykumoje skaitydavau prancūzų laikraštį „Le Figaro“! Tad su pasauliu bendravome per knygas, skaitydami, mąstydami, – interviu su Ursula Lindsey dėstė S. Ibrahimas. – Buvo ir kita šio reikalo pusė: niekas nekontroliavo, kokios knygos mus pasiekdavo. Draugai parūpindavo visą krūvą, joje rasdavome magijos, religijos, fiziologijos ir kitų temų. Tos knygos mums buvo didžiulis kultūros šaltinis.“

S. Ibrahimo romanuose vienaip ar kitaip matyti valdžios aparatas ir jo funkcionavimas bei įtaka žmonių gyvenimams. „Zaat“ yra ironija ir juodu humoru prisodrinta moters gyvenimo istorija, atskleidžianti kasdienes korupcijas skirtingų politinių lyderių vadovaujamoje šalyje; „Komitete“ tyrinėjama cenzūra ir žmogiškumas; o „Tas kvapas“ pasakoja apie jauną politinį kalinį bei Egiptą jo akimis – tomis, iš kurių jėga buvo atimta laisvė. Pastarasis kūrinys buvo pirmasis, kurį S. Ibrahimas oficialiai publikavo – dar 1966 m., tad darbo turėjo valstybės cenzūros klerkai. Estetiškai radikalus, pervargusį, monotonišką Kairą vaizduojantis romanas – tai S. Ibrahimo pažiūrų išraiška.

Apie savo pašaukimą S. Ibrahimas yra pasakęs: „Literatūra išreiškia visuomenės gyvenimą konkrečiu laikotarpiu. Visuomenės būklei ji suteikia sąmoningumo. Balzako ir Tolstojaus romanai – ir tik pasirodę, ir praėjus kiek laiko – padėjo žmonėms suprasti, kas vyko jų visuomenėje, bei nuspėti, kas gali atsitikti ateityje. Taip jie prisidėjo prie šių procesų – kurie, be abejo, būtų įvykę ir jei tos knygos nebūtų buvusios parašytos. O literatūra yra tik vienos rūšies kūrinys iš tos daugybės, kurią sukuria tam tikras laikotarpis. Visuomenė kuria literatūrą ir kurs toliau, nes žmonėms reikia save išreikšti. Tam reikia žmonių, kuriems labai patinka imtis raiškos formos, vadinamos „romanu“. Jie privalo tai daryti, nes tokia forma bando suprasti gyvenamą realybę, paaiškina praeitį ir bando nuspėti, kas gali nutikti ateityje.“

2003 m., Hosniui Mubarakui skaičiuojant dvidešimt dvejus metus Egipto valdovo soste, o šaliai vis labiau grimztant skurde, korupcijoje ir neviltyje, S. Ibrahimas viešai atsisakė valstybės suteikiamo prestižinio apdovanojimo rašytojams: „Neabejoju, kad kiekvienas egiptietis puikiai žino mūsų šaliai gresiančios katastrofos dydį. Tai ne tik labai reali Izraelio karinė grėsmė mūsų rytinėms sienoms, JAV diktatas ar mūsų šalies užsienio politikos silpnumas: katastrofa gresia visiems gyvenimo aspektams. Nebeturime teatro, kino ar mokslinių tyrimų; teliko festivaliai, konferencijos ir apgaulingi fondai. Nebeturime pramonės, žemės ūkio, sveikatos apsaugos ir teisingumo. Korupcija ir plėšimas klesti. O tas, kuris tam prieštarauja, rizikuoja būti sumuštas ar kankinamas. Tie keli išnaudotojai iš mūsų išplėšė dvasią.“ Ir pridėjo: „Man beliko padėkoti tiems, kurie mane atrinko šiam apdovanojimui, bet turiu pasakyti, kad jo nepriimsiu, nes jį teikia valdžia, kuri, mano nuomone, neturi jokio žmonių pasitikėjimo tai daryti.“

Kitąmet šio apdovanojimo atsisakė ir kiti Egipto rašytojai.

Tęsinys rytoj.