Iš dešinės: Ieva Kalpakovaitė, Vytautas Rudys, mok. s. Vitalija Fedaravičiūtė

Pjesė skirta moksleivių rašinių ir piešinių konkursui „Palaimintasis Teofilius ir popiežius Pranciškus“.

I SCENA. Scena uždengta, tik prieky šone ant paprastos kaimiškos taburetės atsisėda senyvas žmogus valstiečio drabužiais, šalia savęs pasideda dalgį ar kitą įrankį ir ima tarsi sau prisimindamas aukštaitiška tarme pasakoti.

TĖVAS: aš, paprastas valstietys, Jurgys Matulionys, kilys iš Aukštaitijas Aluntas parapijas. Paprastas mana gyvenimas kaip ta juoda žeme, nelingva, kartais labai akmenuota. Saptynius metelius su žmonu vargelį vargam, šitom, va, runkam žemelį dirbam, viską būt užtekį: ir derlius būdava neblogas, ir gyvuliai sveiki, trys sūnūs auga... tik va, ketvirta taip ir nebesulaukem, gime negyvas, a paskui jį iškeliava ir motina. (atsidūsta, pirštu brūkšteli akį)Sunki našlalia dalia, vaikai dar maži: Jonui šešeri, Tapyliui ketveri, a Juozukui tik dveji, anas tikras motinas ir neatsimena. Darba nebijojau ir vaikus na mažumes dirbt makinau, betgi raikėja skubintis jiems pamates ieškat – nors ir ne motina, bet vis moteriška runka ir pavalgydint, ir paglostyt, ir pabart kokį kartų. Pamate nebloga buva, rūpinas ir mylėja kaip makėja, pripratam visi, dar daugiau vaikų Dievas mum dave. Bet vis Tapyliukas būdava sėdi vienas, mąsta ir vis prie manįs pribėgys kų nors apie motinų klausia. Ana dažnai melsdavas į Švinčiausių Jėzaus Širdį, a preš mirtį tyliai pažiūrėja į visus tris mūsų sūnus, atsdusa ir pasake: „Palieku vaikus Švinčiausias Jėzaus Širdes globai...“ (trumpam nutyla, vėl atsidūsta)... Teip ir auga mana Tapyliukas – taksai vienas šitam dideliam pasauly, tik pre Jėzaus Širdes prisglaudįs...

II SCENA. Šventoriuje ant suoliuko sėdi dvi moterys – parapijietės. Scenoje taip pat matosi bažnyčia ir jos vidus.

I PARAPIJIETĖ: Kaip laikaisi, mieloji, visą vasarą nesimatėm, ar buvai kur išvykusi? 

II PARAPIJIETĖ: Na, ne visą vasarą, tik kelias savaites. Kai fabrike darbo sumažėja, prasideda atostogos, tai stengiamės už miesto savo sode daugiau būti, kokią daržovę užsiauginam, vis pigiau pragyventi, ir oras grynas. Tik vaikai su vyro motina ten per vasarą buvoja, o mes taigi darbininkai, negalim kada norim ilsėtis.

I PARAPIJIETĖ: O ar į bažnytėlę randi laiko nueiti?

II PARAPIJIETĖ: Žinoma, sekmadieniais kiek atsikvepiam, bažnyčion lekiam. Ak, kaip gerai, kad tas mūsų klebonėlis toks geras, pastatė čia mums bažnytėlę darbininkų kvartale už Nevos Vartų, tai ir arti, ir gerai. O juk kai prasideda rudeniniai lietūs, Neva ištvinsta, tai ir iki centro sunku nusigauti, kur tada sekmadieniais į mišias ateitume. 

I PARAPIJIETĖ: Taigi, koks didelis dalykas pastatyti bažnyčią, visi nešėm po grūdą kaip pelytės, dėjom plytą prie plytos, lipdėm. 

II PARAPIJIETĖ: Tai jau tikrai, vargo vakarienė tos statybos...

I PARAPIJIETĖ: O klebonėlis tai tikrai šventas, kiek jis pats čia dirbo, ir kaip visur po svietą geradarių ieškojo, kad tik kas paaukotų šventiems maldos namams. Ak, kad ne ta kruvina revoliucija, tai būtų bažnytėlė ir su bokštais buvusi, man zakristijonas rodė popierius, toks gražumas, kaip kokiam Paryžiuj. Bet dabar juk bolševikai visus kur koks mokytesnis ar pareigas aukštesnes užėmė, tai į kalėjimą sukišo, arba sušaudė, ar į Sibirą ištrėmė. 

II PARAPIJIETĖ: Turbūt jau ir gyvų nebeliko.

I PARAPIJIETĖ: Kai kurie dar spėjo į užsienį pasprukti, ypač kas Lenkijoj ar kokioj Lietuvoj, Latvijoj giminių turėjo. Tik mes, prastuoliai, palikom vargelį vargti, nuo ryto iki vakaro plušam dėl duonos kąsnio. Tai va, ir bažnytėlė mūsų tokia paprasta, kaip ir mes patys...

II PARAPIJIETĖ: Sako, kad daug kunigų per revoliuciją iš Rusijos pasitraukė, o kas nepasitraukė, tai kažin dar kaip jiems čia bus...

Nuo bažnyčios pusės ateina zakristijonas su šluota rankoje. Pro šalį eidamas užkalbina moteris. 

ZAKRISTIJONAS: Taigi, taigi, moterėlės mielos, mūsų klebonėlis tai į užsienį neišvažiavo, nors giminių Lietuvoj turi, galėtų ten gyvent kaip koks baronas. Bet ne, liko su mumis per visus neramumus, už tai jį ant rankų turėtumėt nešioti.

II PARAPIJIETĖ: Tai kurgi mes jį ant rankų panešiosim, kad jis vis tekinas, vis tekinas...

I PARAPIJIETĖ: O kas gi tamstai zakristijone sakė, kad mes ant rankų jo nenešiojam, va, aš ragaišio puselę jam atnešiau... (atvynioja suvyniotą skepetą ir parodo)

ZAKRISTIJONAS: Kur jis nelėks tekinas, kad aplinkinės parapijos be kunigų paliko, o jis ir lekia, sako, negi paliksi aveles be piemens. (Pažvelgęs į ryšulį, šypsodamasis)Kvepia, šviežutėlis, taip ir norisi gabalėlį atsilaužti... 

Moteriškė tuoj suvynioja ragaišį atgal ir pasikiša po pažastim.

II PARAPIJIETĖ: Aš irgi kai ką jam turiu. Mano vištelės užmiesčio sode kiaušinėlių pridėjo, tai klebonėliui dešimtį atnešiau, sakau užteks ir mano šeimynai, Dievulis paskalsins, kad tik klebonėlis alkanas nebūtų, šeimininkės tai jis neturi. Juk nesėdėčiau be reikalo čia ant šventoriaus vyrą su vaikais vienus po pamaldų namo paleidus! (tvirčiau suima krepšį ir patraukia arčiau savęs.)

ZAKRISTIJONAS: Jeigu norit, galiu jūsų gėrybes nunešti į zakristiją, pasakysiu klebonui, kad geros moterėlės atnešė. 

II PARAPIJIETĖ: Na jau ne, gerbiamasis, geriau mes pačios čia palauksim, susitikti norim. O kai kokį žodelį klebonėlis pasako, tai toks gerumas ant širdies ilgam palieka!

ZAKRISTIJONAS: Gerai gerai, kaip norite, aš tik norėjau jums paslaugą padaryt. O su žodeliais tai jis labai nesimėto. Čia ne taip, kaip per išpažintį, visą valandą su žmogum kalbasi, visus vargelius ir dejones išklauso, ir patarimų negaili, ir paguodžia...

I PARAPIJIETĖ: Pačios žinom, gali mums nepasakoti. Kai prieini pas jį išpažinties, tai kaip pas patį Dangaus Tėvą pabuvęs. Ir tautybių jis neskiria, ar tu lenkas, ar rusas, ar lietuvis, ar latvis, visiems jis vienodai geras ir tėviškas. Už tai mes ir norim jį nors prabėgantį pamatyti, už sutanos skverno pagauti, šventą rankelę pabučiuoti.

II PARAPIJIETĖ: O ko pats čia šventą dieną su šluota lakstai, ar nebus tau rytojaus bažnyčiai šluoti?

ZAKRISTIJONAS: Tai kad klebonėlis sakė didelių svečių laukia, tik šiukštu, niekam neprasitarkit – pats vyskupas Antonijus Maleckis turi atvažiuoti. Žinot, kokie dabar laikai, visus kunigus taip valdžia seka, o jau vyskupas tai kai pasirodys, nė šuo turi nesuloti, kad kokios bėdos paskui nebūtų. Kur mes kitą tokį kunigą gautume, kaip mūsų Teofilius?

II PARAPIJIETĖ: Sako, dar prie caro valdžios jis buvo ištremtas katorgai, kad vaiką be caro leidimo pakrikštijo, kažin, ar teisybė?

ZAKRISTIJONAS: Teisybė. Jis tada Latvijoj dirbo. Vaiko tėvas buvo rusas pravoslavas, o motina latvė katalikė. Caras buvo uždraudęs vaikus katalikų Bažnyčioj krikštyt, jei bent vienas iš tėvų yra pravoslavas. Norėjo visų tikybą supravoslavint.

I PARAPIJIETĖ: Dabar bolševikai carą nuvertė, o patys ką daro, nors skelbia visur, kad pati liaudis valdo... Et, kad tik baisiau dar nebūtų, pažiūrėk, kiek tie bolševikai liaudies išskerdė, kiek į kalėjimus sukišo, o kiek išvežė su mažais vaikais ant pliko ledo Lenos žiotyse.

II PARAPIJIETĖ: Jei ne tas mūsų klebonėlio gerumas, tai galvotum žmogus, kad jau pasaulio pabaiga atėjo, kad gal ir pats Dievas nuo pasaulio nusigręžė, liko tik pragaras ant žemės.

ZAKRISTIJONAS: O ar neatsimenat tamstos, kad tik pabaigęs statyti mūsų bažnyčią klebonas su kitais penkiolika kunigų bolševikų valdžios buvo Maskvoje nuteisti trejiems metams kalėjimo? O už ką, niekas nežino, turbūt kad geri kunigai, uolūs apaštalai, nepatinka tokie mūsų valdžiai. Jei ne popiežiaus Pijaus XI įsikišimas, tai ir nebūtų jo pirma laiko paleidę. Dievas žino, kiek jis ten per tuos metus prisikentėjo... Pagalvoju kartais, kad gal ir aš norėčiau būti tokiu kunigu, kaip mūsų klebonėlis, bet kad tokie laikai, tai baisu, geriau būsiu paprastu zakristijonu...

I PARAPIJIETĖ: Oi, žiūrėkit, ar tik ne jis čia ateina? Nors mano akys jau ne tokios šviesios, iš tolo pažįstu šitą eiseną. Turbūt iš kokios gretimos parapijos grįžta, dabar lauks vyskupo. Kažin, kokiu reikalu vyskupas čia atvyksta?

ZAKRISTIJONAS: Iš kur gi aš galiu žinoti? Žinau tik tiek, kad jis vyskupijos kapitulai priklauso, tai reiškia kaip ir vyskupo patarėjas vyskupijos klausimais. Ir dar žinau, kad jis kartu su vyskupu slapčia įsteigė pogrindinę seminariją, tai mūsų klebonas tiems klierikams liturgiką dėsto. Tai vienur, tai kitur su jais susitinka, atseit, draugus lanko, bet iš tikrųjų tai paskaitas dėsto. 

II PARAPIJIETĖ: Matai kaip! Nė nebūčiau įtarus, kad jis tiek daug darbo turi, ir kaip taip įmanoma visur suspėti?

I PARAPIJIETĖ: Užtai jis toks sulysęs vargšelis, nei valgęs, nei gėręs, tik bėga visur tekinas. Ir iš kur jam tiek atsidavimo švento?

Greitu žingsniu ateina Teofilius. Pamatęs šventoriuje parapijiečius, stabteli, paduoda ranką pirmiausia zakristijonui, paskui moteriškėms. Visi trys žemai linkteli, spausdami jam ranką.

TEOFILIUS: Kas gero girdėti pas mano parapijiečius, ar visi sveiki, ar drūti?

I PARAPIJIETĖ: Sveiki, sveiki, klebonėli. Ir pavalgyt turim, ačiū Dievui. Dar ir tamstai šio to atnešėm, kad alkanas nebūtumėt, pavalgyt nepamirštumėt per darbų gausybę.

TEOFILIUS: Dėkui, dėkui, tai geros mano parapijietės. O, čia dar ir kiaušinių, alkanas nebūnu iš jūsų gerumo. Tegu gerasis Dievas atlygina jums šimteriopai, ir sveikatos teprideda jūsų šeimynoms. (Abi moteris palaimina dideliu kryžiaus ženklu, jos pamaldžiai persižegnoja, tuomet Teofilius paima dovanas ir atsisuka į zakristijoną). Borisai, būk geras, nunešk tas dovanas į kleboniją, aš dar turiu reikalų bažnyčioj. (Zakristijonas perima daiktus, visi išsiskirsto).

Teofilius įeina į bažnyčios vidų ir suklumpa prieš centriniame altoriuje esančią Švenčiausios Jėzaus Širdies statulą.

TEOFILIUS: Mieliausias Jėzau, dėkoju Tau, kad davei man šią dieną, kad leidai Tau tarnauti, kad padėjai padaryti suplanuotus darbus. Dėkoju už tiek daug nuostabių žmonių, kuriuos šiandien sutikau. Dėkui ir už tuos, kurie mane iškeikė, nepalaikyk jiems to už nusikaltimą, juk jie vargšeliai nežino, ką daro... Labiausiai dėkoju Tau, kad pasirinkai mane nevertą būti Tavo kunigu. Esu tik Tavo įrankis, meldžiu, naudok mane kaip tik Tau patinka, kad tik būčiau Tau naudingesnis, kad tik daugiau sielų galėčiau Tau laimėti. Žinau, kad esu tik silpnas žmogus, bet Tu man duodi jėgų, Tu pats per mane darai nuostabius darbus, net nežinau, kaip Tau atsidėkoti... Manęs negąsdina nei patyčios, nei komunistų persekiojimai, esu pasiryžęs visas jėgas atiduoti, kad tik išplistų Tavo karalystė ir čia, Rusijoje. Tik vieno trokštu ir Tavęs prašau, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis nebūčiau nuo Tavęs atskirtas, nes turėti Tave – tai turėti viską. Tu dovanoji savo Švenčiausiąją Širdį – ar begali žmogus trokšti didesnio turto? Kai esu žmonių mylimas, žinau, kad iš tiesų Tau žmonės taip išreiškia meilę, kai esu niekinamas, žinau, kad esi šalia, nes ir Tu buvai paniekintas, kai esu persekiojamas, visas kančias aukoju Tau, nes tik Tu esi Išganytojas. Jei leisi man eiti su Tavimi per gyvenimą Kryžiaus keliu, laikysiu tai didžiausia privilegija, nes Tu per kančią ir Kryžių atpirkai pasaulį, tai didi pergalė, o ne pralaimėjimas... Leisk man kasdien vis labiau priklausyti Tau, vis geriau Tau tarnauti... Ir saugok mūsų vyskupą, jis netrukus turėtų čia atvykti. Saugok jį kelionėje. Nežinau, kokiu reikalu jis norėjo su manim pasikalbėti, bet Tu pats vadovauk šitam mūsų pokalbiui, kad viskas spręstųsi, kaip Tu nori...

Teofilius dar kurį laiką lieka tyloje, žvilgsnį nukreipęs į altorių. Netrukus prasiveria bažnyčios durys ir paprasta sutana ir lietpalčiu apsivilkęs, su portfeliu įeina vyskupas Maleckis. 

VYSKUPAS: Garbė Jėzui Kristui, garbingas klebone Teofiliau.

TEOFILIUS(atsigręždamas ir prieidamas prie vyskupo bei pagal katalikišką paprotį pabučiuodamas jo žiedą). Per amžius amen. Ekscelencija, jau pradėjau jaudintis, ar kas kelyje tamstos nesukliudė...

VYSKUPAS: Niekas, tik nesu tikras, ar kas nesekė iš tolo. Na, kaip ten bebuvę, kelias iš Peterburgo čia į priemiestį juk neilgas. Kaip laikaisi, broli, kaip sekasi?

TEOFILIUS: Gyvuojam po trupučiuką, Ekscelencija. Parapijos dar šiaip taip kruta, nors žmonės įbauginti, bijo ir į Šv. Mišias sekmadieniais ateiti, vis mažiau susirenka. Bijo, kad valdžia persekiot nepradėtų, juk visus šviesiuosius į Sibirą kaip malkas į vagonus sukrovę išvežė, ir aš nieko jiems padėt negalėjau... Daugiausia tik pagyvenę susirenka, bet ir tas gerai, gal namuose kokį poterėlį su vaikais sukalba, gal kokį pamoksle girdėtą žodelį atkartoja...

VYSKUPAS: Na, o kaip klierikų ugdymas sekasi?

TEOFILIUS: Ir su klierikais paskaitos juda į priekį, reikia tikėtis, kad tie drąsūs vyrai išsilaikys...

VYSKUPAS: Žinau, kad gerai dirbi, jėgų netausoji. O pavalgyti ar turi?

TEOFILIUS(šypteli) Turiu, Ekscelencija, nestokoju. Geri žmonės paskutiniu kąsniu dalinasi, nors ir patys mažai turi. Kai kada net ir savo maisto korteles paaukoja, žino, kad kunigai jų negauna...

VYSKUPAS: Tai gerai, kad žmonės tamstą myli, esi vertas. Ir aš tamstai turiu šiokių tokių žinių iš Vatikano.

TEOFILIUS: Man? Iš Vatikano? 

VYSKUPAS: Taip. (Iš portfelio išsitraukia raštą). Esi nominuojamas vyskupu, reikia tik tamstos sutikimo. 

TEOFILIUS(paimdamas raštą į rankas)Taip... Vyskupu... Tai tolygu pasirašyti mirties nuosprendį. Saugumas dar labiau seks, reikės slapstytis, ir aš nebegalėsiu padaryti visų šių darbų, o juk kunigų aplinkinėse parapijose ir taip neliko...

VYSKUPAS: Tiesa, bet mes galim padaryti kitaip. Apie tamstos vyskupystę niekas neturi žinoti, tik popiežius, tamsta, aš ir dar keli kunigai, kurie bus tamstos šventimų liudininkai. O žmonių akyse tamsta ir toliau būsi jų klebonu, dirbsi tuos pačius darbus kaip ir iki šiolei. Bet labai svarbu, kad būtum įšventintas vyskupu. 

TEOFILIUS: Suprantu...

VYSKUPAS: Pats matai, kaip saugumas lipa man ant kulnų, nė žingsnio negaliu žengti, kur nebūčiau sekamas, bet kurią dieną jie gali mane sunaikinti.

TEOFILIUS: Neduok Dieve! Ekscelencija, pasitikėkim Apvaizda, kuri mus visada saugo!

VYSKUPAS: Aš jau amžių nugyvenau, esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už Kristaus Bažnyčią, bet jei po manęs neliks jokio įpėdinio, tai visoje Rusijoje nuo Baltijos jūros iki Uralo nebeliks nė vieno katalikų vyskupo. Nebebus nė kam įšventinti tuos slapta mūsų ruošiamus kunigus, sunki bus padėtis. Tamsta esi patyręs, išmintingas, mylintis Dievą ir žmones, kito tokio nė su žiburiu negalėčiau surasti. 

TEOFILIUS: Jei tokia Dievo valia, aš sutinku. Kad ir kas benutiktų. 

VYSKUPAS: Dėkui iš visos širdies, broli. Tegu Dievas tamstą stiprina ir saugo. (Abu broliškai apsikabina).

TEOFILIUS: Ekscelencija, neskubėkit dar išvykti. Kviečiu pas mane vakarienės, jau temti pradeda. Kai labiau sutems, tai ir susekti tamstą bus sunkiau. O aš kaip tik klebonijoj turiu kiaušinių ir ragaišio. Išsivirsim arbatos, išsikepsim kiaušinienės, bus tikra puota.

VYSKUPAS: Ir tamstos šventimų reikalus galėsim smulkiau aptarti. 

(Abu priklaupia prieš Švenčiausiąjį, persižegnoja ir išeina).

III SCENA. Kauno benediktinių vienuolynas. Sulysęs, pasiligojęs Teofilius su vyskupiškais drabužiais, pasirėmęs į lazdą sėdi priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. 

TEOFILIUS: O mano Jėzau, Tave čia garbinti išpuoštoje bažnyčioje, pagarbiai išstatytą žvilgančioje monstrancijoje yra tikras rojus žemėje. Galiu tikrai pasakyti, kad laimingiausias žmogus – tas, kuris adoruoja. Vis prisimenu, kaip dešimtį metų Solovkų lageryje Baltosios jūros salose ieškojome būdų kaip susitikti Tave Eucharistijoje. Ten juk galima sakyt visą laiką žiema, barakai nešildomi, o mes po kelis suklaupę aplink mano kartoninį lagaminą, kuris mums atstojo altorių, prie vos spingsinčio žvakigalio aukojome mišias. Atsistoti negalėjome, nes palėpės lubos, kur mes slapta naktį melsdavomės, buvo tokios žemos, kad aukštesniems ir klūpomis galva beveik rėmėsi į stogą (šypteli sau). Visi netilpome, nes mūsų kunigų ten buvo trisdešimt keturi, o be to dar ateidavo ir pasauliečių. Gražu buvo matyti, kaip jie su ašaromis dalyvaudavo Šv. Mišiose, nes juk niekas niekada nežinojom, ar kito sekmadienio besulauksim, gal jau tai paskutinės mano gyvenimo mišios, paskutinė Šv. Komunija... Kiti kunigai tuo tarpu eidavo sargybą, kad prižiūrėtojai nesusektų. Ir taip keisdavomės kas sekmadienį. Aišku, kažkada vis tiek susekė, o gal kas įskundė, juk ten ir kriminalinių kalinių buvo, ne visi katalikai, ne visi dievoti... Bet mes per daug ir nebranginom savo gyvybės – kokia prasmė gyventi, jei gyvenimas yra be Tavęs, Jėzau? Man teko nukentėti, buvau pakartotinai ištremtas į dar sunkesnes sąlygas, dar labiau alinantys darbai, kojos ištino, likau invalidas, tai iki šios dienos su šia savo drauge nesiskiriu (pavarto rankoje lazdą). Bet aš dėl nieko nesigailiu, priešingai, aš Tau dėkoju, širdingai dėkoju, kad savo mylinčios Apvaizdos patvarkymu leidai ganytojams būti ten, kur yra jų tikintieji. Dėkoju už kiekvieną išklausytą išpažintį, už kiekvieną suteiktą komuniją, už kiekvieną suteiktą kunigišką palaiminimą, už kiekvieną palydėjimą iš šio pasaulio, nors ir tokiomis atšiauriomis sąlygomis, kai už kiekvieną mažiausią patarnavimą laukia griežčiausia bausmė... Tu sustiprinai mūsų visų dvasią savo meile ir artumo paguoda, davei karžygių drąsą, nepaisant kūno silpnumo. Taip, tai buvo akivaizdžiausias įrodymas toje pragaro mašinoje, kad dvasia yra didingesnė už kūną. Jokie kalinimai, tardymai, kankinimai negali palaužti žmogaus dvasios, jei jis gyvena pagal sąžinę. Tu pats, Jėzau, buvai mūsų stiprybė, todėl niekas mūsų nepalaužė. 

Nežinau, kaip Tau atsidėkoti už Tavo gailestingumą. Sunkiausiais momentais aš glaudžiausi prie Tavo Širdies ir visada radau suraminimą. Žmonijai nuolat reikia Tavęs, ir ne tik tenai, Rusijoje, kur siautėja komunistinis totalitarizmas, bet ir čia, laisvoje Lietuvoje. Lageryje niekas, net mano geriausi draugai nežinojo, kad esu vyskupas, o čia, Lietuvoje, galiu eiti savo ganytojiškas pareigas laisvai. Štai dabar tarnauju seselėms benediktinėms kaip kapelionas, kartu su jomis įrengėme šią nuolatinę adoraciją nedidelėje jaukioje jų bažnytėlėje beveik pačiame Kauno senamiestyje. Žmonės čia visada gali ateiti ir semtis Tavo paguodos ir stiprybės savo varguose. Tegul tai būna mano maža padėka Tau už visas man suteiktas malones, ypač už tai, kad leidai man tarnauti Tau kaip kunigui ir kaip vyskupui. 

Gražesnio gyvenimo kelio Tu negalėjai man pasiūlyti, kaip būti Tavo kunigu, Tavo malonių teikėju ir dalytoju žmonėms. Tą ypač giliai supratau, apsilankydamas pas popiežių Pijų XI, kai jis man pasakė: „Esi kankinys, todėl privalai pirmas mane palaiminti“. Tas šventas žmogus dėjo labai daug pastangų mane išlaisvinti iš komunistinio persekiojimo, galiausiai mes, kalintys Solovkų lageryje, buvome iškeisti į Lietuvoje veikusius komunistus, nusikaltusius prieš savo valstybę, ir dėl to aš esu čia. Bet Tu matai, Jėzau, kaip visa savo širdim aš veržiuosi tenai, kur mano avelės, į Rusiją, kurios žmones reikia gelbėti iš netikėjimo tamsos, iš pragaišties liūno. Nors Šventasis Tėvas nenorėjo patenkinti mano prašymo grįžti į Rusiją, bet juk aš privalau būti ten, kur esu Tavo paskirtas – būti ganytoju netikinčiųjų šalims, „in partibus infidelium“.Dėl to suorganizavau labdaros akciją liturginiams indams ir drabužiams įsigyti, kurių taip trūksta Rusijoje. Popiežius netgi leido įkurti Russicum institutą Romoje, kad naujos kunigų kartos galėtų ruoštis misijoms šioje milžiniškoje šalyje. Tvirtai tikiu, kad ateis metas, ir rusų tauta prisijungs prie Tavo kaimenės! Tu matai, esu pasiryžęs nešti Tavo išganymo kryžių kartu su Tavimi iki pat savo gyvenimo pabaigos, jei to reikia, trokštu atiduoti visą save iki paskutinio kraujo lašo, kad tik to netikėjimo, to baisaus nužmogėjimo žemėje būtų mažiau, kad visose tautose galiausiai būtų šlovinamas Tavo vardas! 

(Teofilius nutyla, įdėmiai žvelgdamas į Švenčiausiąjį, lyg klausytųsi, ką Jis sako, fone skamba muzika. Netrukus laikrodis išmuša dvylika, įeina sesuo benediktinė)

BENEDIKTINĖ: Ekscelencija, jūsų adoracijos laikas baigėsi, galite eiti pietauti, aš dabar čia pasiliksiu. 

TEOFILIUS: Ačiū, sesute. Net nepajutau, kaip prabėgo kelios valandos. Kokia palaima, kai gali laisvai garbinti Švenčiausiąjį, o Jo Širdis visada kupina dangiškų lobių, kuriais Jis nori mus apipilti. Gyvenu čia pas jus kaip rojuje (švelniai nusišypso seseriai benediktinei). Ačiū!

(Teofilius pakyla ir išeina, benediktinė lieka tyloje priešais Švenčiausiąjį). 

IV SCENA. Vyskupų konferencija Ukmergės klebonijoje. Prie stalo pasidėjęs spausdinimo mašinėlę sėdi vysk. Kazimieras Paltarokas, pasibeldžia ir įeina klebonas Dagilis.

KLEBONAS: Jūsų Ekscelencija Kazimierai Paltarokai, atvyko vyskupas Teofilius Matulionis.

PALTAROKAS: Puiku, klebone, jei jau pirmininkas atvyko, sekretorius yra, tai turbūt ir konferencija įvyks. Ar apie arkivyskupą Mečislovą Reinį žinių nėra?

KLEBONAS: Jis iš Vilniaus išvyko motociklo priekaboje, vežė patikimas kurijai žmogus, tačiau kelyje juos sustabdė kelių patruliai ir nugabeno į komendantūrą, o kol vyksta arkivyskupo tardymas, vežėjui tuo tarpu pavyko pasišalinti. Jis nuvyko į paštą ir paskambino man į kleboniją pranešti, kad vėluos. Greičiausiai pasirodys tik po vidurnakčio, jei tardymas pasibaigs numatytu laiku.

PALTAROKAS: Supratau, to buvo galima tikėtis, visur tie tarybiniai šunys suuodžia...     

TEOFILIUS(įeidamas pro duris) Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus.

PALTAROKAS: Per amžius amen. Kaip sekėsi kelionėje, ar labai pavargot? (Abu broliškai apsikabina).

TEOFILIUS: Dėkui, ekscelencija. Kelionėje viskas ramu, kunigas Petkevičius savo vienkinkiu vežimu iš Kaišiadorių atvežė. Anksti ryte išvažiavom, o žiū jau ir pavakarys. Nors rugsėjis, šilta, bet kojos sustiro besėdint, gerai dar kad ta lazda, mano ištikima draugė nuo Sibiro laikų, vis šiokia tokia parama (šypteli).Et, kad tik tokios bėdos tebūtų, tai gyvenimas būtų lengvas. Ką gi, ar tik dviese tebesam?

PALTAROKAS: Žemaitijoj vis dar tęsiasi frontas, vargu ar iš ten sulauksim kokio atstovo. O Kauno ir Vilkaviškio vyskupijoms turėtų atstovauti jėzuitas profesorius Stasys Gruodis. Iš Vilniaus pakeliui jau visai nebetoli Ukmergės buvo sulaikytas arkivyskupas Reinys. Matai, buvęs laisvos Lietuvos užsienio reikalų ministras, tai vos tik pajuda kur nors, tuojau jį ir čiumpa...

TEOFILIUS: Belieka pasitikėti Dievo Apvaizda, kad pavyks jam kaip nors išsisukti. (Prasiveria durys ir įeina kun. Gruodis SJ). A, štai ir profesorius Gruodis,

GRUODIS: Garbė Jėzui Kristui!

TEOFILIUS: Per amžius. Gerai, kad tamsta jau čia, pats laikas būtų pradėti, nes vakarėja, turim labai svarbių klausimų, o bet kurią minutę gali įsibrauti neprašyti svečiai. Pradėkime su malda (visi sustoja ratu ir pamaldžiai susikaupia). Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Visagali Dieve, Tavo meilinga Apvaizda veda mus nežinomais keliais, leisk mums visada Jos globa pasitikėti, o ypač didžiausių išbandymų bei neramumų akivaizdoje Jos globai pasivesti. Leisk mums atpažinti ir suprasti Tavo valią neramiuose šiandienos istorijos vingiuose, kad galėtume ištikimai tarnauti Tau ir Tavo Bažnyčiai, kuria mums patikėjai rūpintis. Suteik mūsų protams Šventosios Dvasios apšvietimą, o mūsų širdims Tavo Sūnaus meilę visiems žmonėms, ypač mūsų draugams ir priešams.

VISI: Amen. (Visi susėda aplink stalą, lieka tuščia arkivysk. Reinio vieta).

TEOFILIUS: Taigi, pagal išankstinį susitarimą turime sekretorių vyskupą Kazimierą Paltaroką (šis truputį kilsteli nuo kėdės ir linkteli galvą; atsisėdęs ima kaukšėti spausdinimo mašinėle), o pirmininkautibuvau paskirtas aš, vyskupas Teofilius Matulionis (taip pat linkteli). Posėdyje dalyvauja kunigas profesorius Stanislovas Gruodis, tikimės taip pat dar sulaukti arkivyskupo Mečislovo Reinio. PALTAROKAS: Dieve, jam padėk. 

TEOFILIUS: Pagrindiniai mūsų darbotvarkės klausimai: dėl kunigų seminarijos ir dėl vaikų katechizacijos. Kaip žinome, Kauno kunigų seminarijos padėtis yra neatidėliotinai spręstina, visa vadovybė, daugelis dėstytojų ir net klierikų komunistinių represijų ir karo yra išblaškyti, ištremti, o kai kurių jau nėra gyvų, būtina suformuoti naują vadovybę ir sudaryti sąlygas stoti į seminariją naujiems kandidatams, norintiems siekti kunigystės. Rektoriumi siūlau ilgametį seminarijos dėstytoją profesorių Gruodį. Ar sutinkate?

GRUODIS: Taip... Suprantu, kokia nelengva užduotis laukia, bet tikriausiai nėra kitos išeities, žvelgiant į Lietuvos Bažnyčios ateitį...

PALTAROKAS: Pritariu. Dėkoju už kilnų šios pareigos prisiėmimą.

TEOFILIUS: Negalime tamstai už šias pareigas pažadėti kitokio atlyginimo, kaip tik naujos represijos ir persekiojimai, tačiau pasitikėkime Dievo Apvaizda, kuri net ir baisiausiuose lageriuose ir kalėjimuose nenuvilia to, kuris ja pasikliauja.

PALTAROKAS: Tikėkimės karas jau netrukus baigsis ir Lietuvos žmonės, taip pat ir Bažnyčia galės lengviau atsikvėpti... Na, o kas tuomet būtų seminarijos vicerektoriumi? 

TEOFILIUS: Kunige Stasy, gal tamstą ką numatytumei, kas galėtų tikti?

GRUODIS: Galbūt kanauninkas Petras Rauda, jis labai išsilavinęs ir dvasingas žmogus.

TEOFILIUS: Manau, jis būtų tikrai tinkamas, jei tik kokios nors nenumatytos aplinkybės nesutrukdytų. 

PALTAROKAS: Aš pritariu (tuojau sukaukši spausdinimo mašinėle).

TEOFILIUS: Na, o prefektu siūlau kunigą Meidų.

PALTAROKAS: Pritariu.

GRUODIS: Pritariu. 

TEOFILIUS: Gerai, tuomet jums pavedu pranešti garbiems kunigams apie jų naujas pareigas ir suorganizuokite naujo kurso priėmimą jaunuoliams iš visos Lietuvos. Nors ir pavėluotai, nuo spalio pradėkite naujus mokslo metus Kauno Kunigų seminarijoje, kol kas vienintelėje likusioje visoje Lietuvoje. Telaimina jus Dievas. 

GRUODIS: Taip.

TEOFILIUS: Kitas opus klausimas – dėl vaikų katekizacijos. Kaip žinome, tikyba yra išbraukta iš mokyklos dėstomų dalykų sąrašo, tačiau turime dėti visas pastangas, kad jaunoji karta būtų supažindinta su tikėjimu. Siūlau rinkti vaikų grupes ir jas ruošti sakramentams parapijose ne pamokų laiku, o jei reikės – tai ir slapta, panašiai, kaip mes darydavome Rusijoje, užėjus bolševikams. 

PALTAROKAS: Taip, bet ar mes per daug neužerzinsim saugumo. Juk jie seka kiekvieną žingsnį, kas tik susiję su bažnyčia, ar mes neįkišim į pavojų tūkstančių Lietuvos žmonių?.. O be to juk tokiu būdu visų vaikų nesurinksim į parapijas...

TEOFILIUS: Žinoma visų nesurinksime, bet bent jau tikrai tikinčių ir praktikuojančių šeimų vaikams sudarykime galimybes. Tikiu, kad tokių atsiras nemažai kiekvienoje parapijoje, reikia, kad klebonai tuo rimtai pasirūpintų.

PALTAROKAS: Bet gal šį klausimą reikėtų kol kas palikti ramybėje, neerzinkime ir taip jau piktai nusiteikusios valdžios. Visi žinome, kad valdžia griežtai uždraudė kunigams organizuoti vaikų katekizaciją, negalime rizikuoti, kad valdžia sukištų visus kunigus į kalėjimus. Manyčiau, kad mažiau svarbiuose dalykuose mes turime nusileisti valdžiai, kad neprarastume ir svarbesnių. Bent jau kol viskas nenurims...

TEOFILIUS: Ekscelencija, atsimink, kad esi vyskupas! Greitos ir laimingos pabaigos nesitikėkime. Man jau teko pažinti komunizmo slibiną iš arčiau, derybos čia nepadės. Diplomatija yra gerai, jei tik ji yra įmanoma, bet nuolaidžiauti antibažnytinei valdžiai mes neturime teisės, esame atsakingi už savo ganomuosius ir turime žinoti, kad pirmieji ir nukentėti turėsime. Tačiau juk ne tai mums turėtų būti svarbiausia, svarbiausia, kad nebūtų gėda pažiūrėti vyriausiajam Ganytojui į akis, kuris už savo avis ir gyvybę atidavė. Mes turime sutarti veikti išvien, kiek tik galime.

PALTAROKAS: Taip, mes turime veikti išvien, kad ir kas benutiktų. 

Staiga į kambarį įbėga sunerimęs klebonas.

KLEBONAS: Dovanokite, gerbiamieji, ką tik į kiemą įvažiavo rusiška mašina, rodos, tai saugumiečiai...

Paltarokas skubiai iš mašinėlės ištraukia protokolą ir smulkiai sulankstęs įsikiša į rankovę. Mašinėlę padeda į šalį ir visi arčiau prisitraukia kavos puodelius, stovėjusius ant stalo. Netrukus į kambarį įsiveržia trys saugumiečiai ir čiumpa kleboną, užlaužia jam rankas už nugaros. 

I SAUGUMIETIS: Klebone Dagili, jūs areštuojamas už nelegalų vyskupų susirinkimą jūsų namuose. 

KLEBONAS: Palaukite, kokį susirinkimą, tai tik mano svečiai.

II SAUGUMIETIS: Pakeliui sulaikytas jūsų bendrininkas Mečislovas Reinys viską išpasakojo, ko jūs čia atvažiavote ir kokius klausimus sprendžiate. Jūs organizuojate fašistinę veiklą, esate liaudies priešai!

TEOFILIUS: Gerbiamasis, arkivyskupas Reinys apie nieką nebuvo informuotas, vadinasi, nieko ir išpasakoti negalėjo. Be to mes tik atvykome aplankyti savo seno bičiulio Ukmergės klebono, kurį jūs dabar neteisėtai suėmėte.

III SAUGUMIETIS(imdamas į rankas ir apžiūrinėdamas spausdinimo mašinėlę) o čia ir spausdinimo mašinėlė yra, atrodo, ir neblogos kokybės...

PALTAROKAS: Yra mašinėlė, galite nuo jos dulkes nupūsti. Šiame kambary yra ir daugiau daiktų, jei jus tai domina.

III SAUGUMIETIS: Labai domina, ypač mašinėlė. Atrodo ja ir naudojamasi buvo visai neseniai. Reikėtų gerai apieškoti, gal tos mašinėlės veiklos pėdsakus rastume.

TEOFILIUS: Parodykite kratos orderį.

I SAUGUMIETIS: Nepėsčias senis. Tiek to, orderį atsinešime kitąkart, o dabar klebonas mums pats viską papasakos, jei ne gražiuoju, tai piktuoju (kreivai šypteli ir visi trys išeina, išsivesdami kleboną užlaužtomis rankomis).

GRUODIS: Sūdna diena, daugiau nieko! Kaip šitaip galima?

TEOFILIUS(atsigręžęs į žiūrovus, tarsi kalbėtų visai tautai) Mūsų tauta yra patekusi į tokį sūkurį, iš kurio išvesti tegali tik Dievo Apvaizda. Lietuva bus laisva, turime tikėti laisve, kuri tik iš vieno Dievo ateina. Šaukimės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, taip mūsų tautai artimos. Kreipkimės tad šiuose sunkiuose laikuose į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiajame Sakramente ta pačia meile mums plaka, Ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti. Melskimės vieni už kitus. Melskitės už mane – savo ganytoją, o aš kasdien melsiuos už jus Šv. Mišiose, prašydamas Dievo jums gausių Jo malonių. Kiek kartų Mišių gale mano ranka laimins Mišių dalyvius, žinokite, kad kartu ji laimins visus gyventojus.

(Grįžta ir atsisėda į savo vietą prie stalo)

Reikia rašyti sovietinei valdžiai memorandumą. 

GRUODIS: Ką tamsta sugalvojote, Ekscelencija?

TEOFILIUS: Reikia rašyti sovietinei valdžiai memorandumą. Turime reikalauti sau priderančių teisių. Visų pirma turime reikalauti teisės kunigams vykdyti savo kunigiškas pareigas, ne tik prie altoriaus, bet ir sielovadinėje veikloje, vaikams turi būti leidžiama mokytis tikėjimo, kad neverstų per prievartą vaikų ir jaunuolių stoti į antikatalikiškas organizacijas, darbininkai neturi būti verčiami dirbti sekmadieniais nebūtinų darbų, ir apskritai mūsų tauta ir istoriškai ir faktiškai yra labai katalikiškas kraštas, mums pagal įgimtąsias teises turi būti leidžiama laisvai praktikuoti savo religiją ir perduoti ją jaunajai kartai. 

PALTAROKAS: Nežinia, kiek tas memorandumas duos naudos, bet naujų represijų tikrai prišauks. 

TEOFILIUS: Tą gerai žinau. Ir pas baltąsias meškas jau dukart buvau. Pirmąkart už tai, kad vaiką pakrikštijau, antrąkart, kad bažnyčią pastačiau. Jei sovietų valdžia pasiūlys trečią nemokamą ekskursiją, nepražūsiu, man pažįstama Sibiro žemė. Įsigijau ten draugę (parodo lazdą), su ja nesiskiriu. Na ir kas, širdies juk jokie lageriai atimti negali, o tai svarbiausia. Jūs nesirūpinkite, aš prisiimsiu visą atsakomybę.

Prasiveria durys ir įeina arkivyskupas Mečislovas Reinys. 

MERKYS: Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus. 

PALTAROKAS(atsistodamas) Per amžius. Ekscelencija Mečislovai, kaip tamsta laikaisi, mes taip susirūpinome, kai jūsų vežėjas pranešė, kad esate sulaikytas.

MERKYS: Ačiū Dievui, šįkart nieko baisaus nepadarė, apsiribojo tik psichologiniu smurtu, o kai jau patiems pabodo, tai ir paleido mane prieš pusiaunaktį. Gerai, kad jau Ukmergė nebetoli buvo, tai ir atėjau, sakau, gal dar kuo nors prisidėsiu prie jūsų darbo. (Visi paeiliui pasisveikina, broliškai apsikabindami).

GRUODIS: Ekscelencija, gal kavos ar arbatos išgersite, dar ir sumuštinių turime. (Atneša puodelį, padeda lėkštę su sumuštiniais).

MERKYS: Dėkui, karštos arbatos su sumuštiniu tikrai norėsiu. 

GRUODIS: Tik va, nauja bėda, prieš porą valandų kleboną suėmė, atseit už tai, kad mes be valdžios leidimo čia posėdžiaujame. Nežinia, kuo jam dar pasibaigs...

PALTAROKAS: O mes kol tamstos laukėme šį tą nuveikėme. Štai protokolas (išsitraukia ir paduoda Reiniui, šis įdėmiai viską skaito). 

MERKYS: Taip, taip, seminariją būtinai reikia atnaujinti bet kokia kaina. Keli kandidatai, norintys stoti jau kreipėsi į mane asmeniškai, tikiu, kad paskelbus stojimus, atsiras ir daugiau. 

PALTAROKAS: Tikrai atsiras, ir Panevėžy tokių žinau ne vieną, mums būtinai reikia ugdyti naują kunigų kartą. Šitiek šviesuolių netekome, kurie dar būtų galėję kalnus nuversti. Ypač skaudi netektis kunigo Alfonso Lipniūno, kurį gestapas į koncentracijos stovyklą uždarė. Kažin, ar bepavyks jam bent kaulus Lietuvos žemelėn sugrąžinti...

MERKYS: O dėl vaikų katekizacijos, tai kunigai tokie įbauginti, lengva nebus rasti tokių pasišventusių, bet turime stengtis...

PALTAROKAS: Aš parengsiu vaikams tokį kišeninį katekizmą, iš kurio jie ir patys galės savarankiškai mokytis, ar kokia pamaldi moterėlė galės jiems padėti sakramentams ruoštis. Turiu vieną pažįstamą spaustuvininką, jis man slapta kokius pogrindinius veikalus išleidžia, o klebonams beliks tiktai išplatinti.

TEOFILIUS: Niekas geriau šito nepadarys už tamstą, esi puikus pedagogas, jaunimo bičiulis, ir tiek jau visokių veikalų esi prirašęs tikėjimo temomis ir mažiems, ir dideliems...

Staiga į kambarį įbėga klebonas, visas drebantis, sumuštas, sutaršytais plaukais ir sudraskytais drabužiais. Suklumpa vidury kambario priešais susirinkusiuosius ir verksmingu balsu ištaria:

KLEBONAS: Maldauju, gerbiamieji, skirstykitės! Aš daugiau nebegaliu, nebepakelsiu!

TEOFILIUS: Ką tamstai padarė, tėveli? (prieidamas ir uždėdamas rankas ant pečių).

KLEBONAS: Maldauju, gerbiamieji, skirstykitės! Mane taip kankino, taip mušė, net adatas į panages badė, bandė išklausti, apie jūs čia kalbėjote, o aš nei domėjausi, nei žinau. Paleido tik su sąlyga, kad jūs išsiskirstysit. Dovanokit, negalėsiu jūsų apnakvindinti. 

TEOFILIUS: Mes tuojau pat išvyksime, bet gal galėtumei nurodyti, pas ką mes galėtume prisiglausti, jau naktis...

KLEBONAS: Gatvės gale stovi medinė troba su ūkiniais pastatais, o šulinys prie daržinės galo. Jūs ir eikite tiesiai į tą daržinę, naktis nebus šalta, ant šieno ir pernakvokite. Aš su tais žmonėmis buvau iš anksto sutaręs, kad jei ką, galėtumėte tenai pernakvoti. 

TEOFILIUS: Dėkui, tėveli, labai dėkui. Dovanok, kad dėl mūsų tiek daug teko nukentėti.

(Visi tuojau susirenka daiktus, atsisveikina ir išeina). 

V SCENA. Šeduvos klebonija, labai kuklus kambarėlis, senukas vyskupas Teofilius sėdi prie staliuko ir skaito laikraštį. Už lango pasigirsta automobilio motoras, užgęsta, trinkteli durelės. Teofilius lėtai atsistoja ir pasiramsčiuodamas lazda prieina prie lango, praskleidžia užuolaidą ir šypteli.

TEOFILIUS: Kunigas Jonas Jonys, mano brangus bičiulis, kaip seniai mudu nesimatėm...

Po akimirkos pasigirsta beldimas į duris ir jos prasiveria.

JONYS: Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!

TEOFILIUS: Per amžius! Kokia staigmena, tėveli, kokiais tamsta čia keliais užklydai į tokį užkampį, nejau specialiai iš Birštono į Šeduvą tokį kelią sukorei, kad seną kriošeną aplankytum?

JONYS: Tikrai taip, ekscelencija. Draugų nevalia pamiršti, o mudu juk artimesni kaip broliai! Šiandien man laisvesnė diena, tai ir nusprendžiau atvažiuoti. Juk taip seniai nesimatėm...

TEOFILIUS: Tikrai seniai, Jonai. O kaip tas tamstos „Moskvičius“, ar vis dar taip gerai važiuoja, kaip kadais? Prisimenu, kiek su tuo savo „Moskvičium“ visur tada mane apvežiojai, kone po visą Lietuvą.

JONYS: Jau tada, kaip ir dabar negalėjau atsistebėti tamstos dvasios gyvybingumu ir noru veikti, nepaisant tokios silpnos sveikatos.

TEOFILIUS: Matai, po trečiosios tremties Mordovijoje Birštono gydyklos mane, galima sakyt, ant kojų pastatė, o jau Patmos invalidų namuose, kur mane kasdien nuodais šėrė, tai jau buvau pusę metų iš lovos nekėlęs...

JONYS: Niekada nepamiršiu to vaizdo, kaip leisgyvis pas mus čia pasirodei, niekas nebesitikėjo, kad ant kojų atsistosi, ir dar šitiek darbų nuveiksi!

TEOFILIUS: Matai, kaip stebuklingai Dievo Apvaizda viską tvarko, nors žmonės visai kitaip planuoja ir Dievui savo galybę parodyt bando. Labai jau norėjau Lietuvos žemėj savo kaulus padėti, tai ir sugrąžino mane čia, ir darbuojuosi lig šiolei. 

JONYS: Girdėjau, net pats popiežius tamstą įvertino ir pagerbė.

TEOFILIUS: A, taip. (Lėtu žingsniu, lazdele pasiramsčiuodamas nueina iki spintelės ir išima krūvelę popierių, susėda abu prie staliuko). Prieš porą metų gavau vieną telegramą iš Vatikano, rašo, kad Šventasis Tėvas suteikia man Apaštalų Sosto vyskupo titulą „Episcopi Pontificio Solio adstantis“. (Paduoda vieną lapelį Joniui, šis atidžiai skaito). Paskui kita telegrama, popiežiaus sekretorius perduoda Šventojo Tėvo apaštalinį palaiminimą, sužinojus apie mano sveikatos pablogėjimą. Malonu, žinoma, kad popiežius taip jautriai rūpinasi...

JONYS: Žinant tamstos sūnišką klusnumą ir meilę popiežiui, nestebina...

TEOFILIUS: O štai čia dar viena telegrama, šiemet atėjusi iš Vatikano. Sukako trisdešimt treji mano vyskupavimo metai, taigi, popiežiaus sekretorius rašo: „Šventasis Tėvas kaip naują palankumo ženklą suteikia Tau arkivyskupo asmeninį titulą už pagirtiną tvirtumą tiek metų einant Gerojo Ganytojo pareigas Šventojoje Bažnyčioje; pranašaudamas laimingą ateitį, jis Tau ir Tavo ganomiesiems teikia apaštalinį palaiminimą“. Gauta Šeduvoje 1962 m. vasario 9 d. (Paduoda Joniui paskutinę telegramą).

JONYS: Tai bent, ekscelencija, ar bent kada būtume pagalvoję, kad pats popiežius tokius raštus atsiųs...

TEOFILIUS: Na taip, bet pats gerai žinai, kad ne titulai ir garbė bus svarbiausia, kai reiks stoti Dievo akivaizdon. Jis tada neklaus manęs apie jokius titulus, tik žiūrės, ar mylėjau, ar tarnavau Jo Bažnyčiai visomis išgalėmis. (Šypteli tarsi pats sau). Pats svarbiausias ir maloniausias raštas, kurį gavome iš Vatikano, tai buvo kunigo Vincento Sladkevičiaus skyrimas vyskupu. Čia buvo didžiausias mano rūpestis, kad po manęs liktų ištikimas Bažnyčiai ganytojas, o ne toks, kuris tarnautų okupantų valdžiai, Maskvos statytinis. 

JONYS: O!Kaip tamsta dar tuomet, kai gyvenote mano bute, gudriai surašėte laišką Romoje gyvenančiam vyskupui Brizgiui, pasirašydamas neaišku kokio Dėdino vardu, išsiųsdamas ne iš Birštono pašto ir su klaidingu atgaliniu adresu. Kaip šiandien prisimenu to laiško turinį: „Atsimeni Sladkevičių, Vinco tėvą? Kai čia gyvenai, tai sūnus Vincukas dar su marškiniais po balas braidė, o dabar kad išaugo žmogus. Ir dar koks! Į kunigus išėjo, Kunigų seminarijoje dėstytoju pasidarė, sako, labai geras žmogus... O jeigu atsimeni Stasį Kiškį, grįžęs iš akademijos, dabar sveikas gyvena Kaišiadoryse. Prelatas Sužiedėlis jau pradeda senti, bet dar laikosi neblogai...“

TEOFILIUS: Saugumiečiai laiškų tikrintojai taip ir nesuprato, kad tas laiškas turės patekti į Vatikaną, o Vatikanui juk svarbu tik pavardes buvo sužinoti iš patikimų šaltinių, kad galėtų vyskupu paskirti tinkamą kandidatą.

JONYS: Sunku net patikėti, kad net paties saugumo sistemą galėjote apgauti...

TEOFILIUS: Po to, kai Vatikanas atsakymą davė vyskupui Paltarokui – gal kad nuo manęs ugnį į šalį nukreiptų – ir nominavo Vincentą vyskupu, mano didžiausias džiaugsmas buvo jį konsekruoti. Nesvarbu, kad slapta, mažoje tamstos namų koplytėlėje jį prieš penkerius metus konsekravome, na ir kas, kad sovietinė valdžia neleidžia jam deramai eiti vyskupo pareigų, ištrėmė jį kažkur į palatvijį, Nemunėlio Radviliškį, jis yra tinkamas mano įpėdinis. Mano širdis rami, jau galiu bet kurią dieną išeiti į Tėvo namus. Savo darbą jaučiuosi atlikęs iki galo, šie du vyskupai: Vincentas Sladkevičius ir Julijonas Steponavičius sugebės tinkamai pasirūpinti Lietuva ir Bažnyčia net ir tokiomis nepalankiomis sąlygomis. Tai buvo mano didžiausias rūpestis... 

O tamsta, tėveli, per mane irgi nemažai nukentėjai, kad į savo butą Birštone gyventi priėmei. 

JONYS: Juokingiausia, kad mane ketveriems metams nuteisė už tai, kad tamstos kambaryje per kratą rado mano parašytą knygą „Laikykis įsakymų!“. Nusprendė, kad aš tamstai, ekscelencija, darau neigiamą antitarybinę įtaką... (šypteli).

TEOFILIUS: Tai tiesiog buvo jų kerštas. Ką padarysi, vargšai žmonės, jie nesuvokia, ką daro, nesupranta, kad viskam ateis Dievo teisingumas, jei ne šitame gyvenime, tai aname. O ar labai sunku buvo tame lageryje?

JONYS: Lageris – ne kurortas, bet kažko labai baisaus nenutiko. Man nebuvo tokios baisios sąlygos kaip tamstai, ir invalidu netapau, tik pasenau ketveriais metais. Tiesiog dirbau juodą darbą su kitais kaliniais, ir tiek, kada ne kada Mišias slapta švęsdavau, teko ir tuokti, ir krikštyti, ir laidoti.

TEOFILIUS: Matyt, buvai ten reikalingas.

JONYS: Juk ne be reikalo prieš tai buvau tamstos gerą mokyklą išėjęs (vėl šypteli). Tamsta per visas tris tremtis net penkiolika metų iškalėjai, o man tik kaip tamstos ginklanešiui ketveri meteliai – palyginus juokas. Ir labai dėkoju už visokeriopą paramą tremtyje, ypač už maldą ir už siuntinius. 

TEOFILIUS: Taigi, Dievo keliai nežinomi, kas mums atrodo nelaimė, Dievas viską išveda į gera, jei tik žmogaus širdis Jam atsidavusi ir pasitikinti. Prisimenu, aš į tardymus eidavau apsivilkęs kamžą kaip ženklą, kad man tai – dieviškoji Kryžiaus kančios liturgija. Viską aukojau Tėvui kartu su Jėzaus auka, ir žinau, kad buvau išklausytas. O sunkiausiose tremties sąlygose Jėzus, altorius buvo mano vienintelis spindulys tamsoje. Jame niekada nepraradau vilties, ir žiūrėk, aš vis dar čia ir dar darbuojuosi, krutu po truputį, nors man jau aštuoniasdešimt devyneri... (Vėl pasikelia ir nueina, nuo lentynėlės kažką paima ir atneša.) Štai, pažiūrėk, tai tas pats altorėlis, kurį paskutiniosios tremties metu išdrožiau, atseit, kaip nuotraukų rėmelį. Iš tikrųjų ant viršaus buvo artimųjų nuotraukos, bet po apačia buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžius ir mano numylėta misijų globėja Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė. (Pakelia kilnojamas dalis ir parodo bičiuliui). 

JONYS: Taip, prisimenu, mačiau tą altorėlį, kai gyvenote pas mane klebonijoj. O kas gi čia tokia nematyta gražuolė? (Iš laiškų šūsnies ištraukia nuotrauką.)

TEOFILIUS: Čia Estera Elinaitė. Per karą buvo patekusi į Čiobiškio vaikų prieglaudą, bet nacių okupacijos metais negalima buvo jos ten palikti, nes tie iš visur žydų vaikus išrankiodavo. Kažkas atvežė tiesiog ją man į kuriją. Čia ji ir gyveno, geroji mano šeimininkė vienuolė ja rūpinosi kaip tikra motina, o kai iškildavo didesnis pavojus, paslėpdavo katedros bokšte esančiame kambarėlyje.

JONYS: Ir kaip ji tokia maža viena tame bokšto kambarėlyje?

TEOFILIUS: Jai ten visai patiko, nes per pamaldas ateidavo prie vargonų, kuriais tiesiog susižavėjo. Vėliau, kai po karo atvyko jos motina, kažkaip stebuklingai išlikusi gyva, liepiau jai prižadėti, kad leis mokytis muzikos. Mačiau, kad turi didelių muzikinių gabumų. Štai tą nuotrauką vėliau jos man ir atsiuntė, pažvelk, su kokiu pasididžiavimu ji čia sėdi prie instrumento. 

JONYS: Tamsta esate didžiulis autoritetas daugumai Lietuvos kunigų, už tai tarybinė valdžia iki šiol tamstos taip nemėgsta. Tikriausiai ir kratas vis daro?

TEOFILIUS: Ateina tie šarančiai (šypteli). Bet aš jau prie jų pripratęs.

JONYS: Ar nebaisu kartais?

TEOFILIUS: Jei man einant pro krūmus iš jų kas netikėtai iššokęs suriktų ū-ū, gal ir išsigąsčiau... Bet kad mane gali vėl suimti ir į kalėjimą pasodinti, tai manęs nė kiek negąsdina.

JONYS: Tai gerai... Na ką gi, man jau metas. Aš ne toks drąsus, kaip tamsta, norėčiau dar namus pasiekti iki sutemos. Nors dar vasara, bet dienos vis trumpyn...

TEOFILIUS: Dėkui, kunige Jonai, kad aplankei mane, senelį. Žinok, visuomet esi mano maldose kaip brangiausias brolis. Atvažiuok kada vėl, kai tik galėsi...

JONYS: Dėkui, būtinai aplankysiu, jei tik gyvi būsim. 

Abu broliškai apsikabina, pasibučiuoja, Jonys išeina, vėl pasigirsta automobilio durelių trinktelėjimas, užsiveda motoras, garsas nutolsta. Teofilius ramiai sudeda telegramas į vieta, pasiima maldaknygę, atsisėda, persižegnoja ir tyliai skaito. Netrukus vėl pasigirsta automobilio burzgesys, dukart trinkteli durelės, tačiau Teofilius nekreipia dėmesio, skaito toliau. Staiga į kambarį įsiveržia du vyriškiai, saugumiečiai.

I SAUGUMIETIS: Mes su kratos orderiu, vyskupe. Galit nesivarginti, ramiai likti sėdėti savo vietoje.

TEOFILIUS: A, ir vėl šarančiai. Ieškokite, ko nepametę, vargu ar ką įdomaus rasite pas kriošeną, kurio jau viena koja grabe.

Saugumiečiai nekreipdami dėmesio ima visur raustis: spintoje, spintelėje, stalčiuose, lentynose, netgi iškrato lovos patalus, išmėto daiktus po kambarį. Nieko daugiau juos dominančio neradę, paima bloknotą geltonais viršeliais, keletą laiškų iš stalčiaus ir knygą. 

II SAUGUMIETIS: O kur susirašinėjimo laiškai su Panevėžio vyskupijos kunigais? 

TEOFILIUS: Neturiu tokių. 

II SAUGUMIETIS: Ilgai gyveni, vyskupe!

II Saugumietis jį apdaužo kumščiu į nugarą ir abu išeina.

TEOFILIUS: Ak, paėmė mano užrašų knygelę su kunigų pavardėmis, kuriems dar turėjau atrašyti laiškus. Kad tik jiems kokių nemalonumų nepridarytų, Dieve, apsaugok. (Atsidūsta ir skaito maldaknygę toliau).

Pasigirsta beldimas į duris ir įeina jauna moteris, apsivilkusi medicinos seselės chalatu. 

SESELĖ: Labas vakaras. Mane siuntė iš ambulatorijos, turiu suleisti jums vitaminų.

TEOFILIUS: Iš ambulatorijos? Pirmą kartą jus matau. Žinai, gerbiamoji, nuo senatvės nėra nei vaistų, nei vitaminų, o be to aš visai gerai dar jaučiuosi pagal savo amžių.

SESELĖ: Matote, aš vaistų neskirstau, aš tik vykdau nurodymus.

TEOFILIUS: Suprantu, nurodymus. Bet aš juk galiu ir atsisakyti.

SESELĖ(išgąstingu veidu) Neatsisakykite! Tai labai svarbu! Aš būtinai turiu įvykdyti nurodymą!

TEOFILIUS: Suprantu, nurodymas yra nurodymas...

Seselė prieina prie Teofiliaus ir čia pat jam sėdinčiam per drabužius suleidžia ampulę, čia pat numeta ant žemės švirkštą ir užsidengusi veidą rankomis išbėga. Teofilius po ilgos pauzės atsidūsta.

TEOFILIUS: Žinau aš, kokie čia vitaminai. Bet juk ji jauna, jai dar gyvent reikia, o aš ir taip jau senas, laikas man mirt. Jeigu ir būčiau neleidęs, jie vis tiek anksčiau ar vėliau būtų savo padarę, kam dar tą vargšę moterį į pavojų kišti. Dieve, nepaskaityk jai šitos nuodėmės! Priimk mano sielą, dovanok, jei ką gyvenime padariau be meilės ar kur prasilenkiau su Tavo valia. Tegul Tavo begalinis gailestingumas viską uždengia! Visą savo gyvenimą troškau vien tik platinti Tavo garbę, stengiausi, kaip galėjau. Gerai žinau, kad esu tik nenaudingas tarnas, padariau, ką privalėjau padaryti. Leisk man regėti Tavo Veidą, prie Tavo meilingosios Širdies prisiglausti, ir niekada nuo Tavęs nebūti atskirtam...

Sunertomis rankomis ir žemai nulenkęs galvą Teofilius dar pasėdi, paskui lėtai sukniumba ant stalo. Scenoje užgęsta šviesa.

Vytautas Rudys ir Ieva Kalpakovaitė – Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos II klasės moksleiviai. Mokytoja s. Vitalija Fedaravičiūtė.  

fondas

Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Vytautas Rudys, Ieva Kalpakovaitė.