Birželio 15 d. minime šv. Vitą, IV a. kankinį.

Pasak legendos, Vitas buvo vienintelis Sicilijos senatoriaus sūnus. Jis tapo krikščioniu, būdamas dvylikos metų. Kai jo dėka atsivertė nemažai žmonių ir apie tai sužinojo Sicilijos valdytojas Valerijanas, valdytojas mėgino priversti Vitą atsisakyti tikėjimo. Tai nepavyko, o Vitas kartu su savo mokytoju Modestu bei patarnautoju Kresentija pabėgo į Romą. Ten iš imperatoriaus Dioklecijano sūnaus išvarė piktąją dvasią. Kadangi Vitas nepaaukojo aukos dievams, šis išgydymas buvo pripažintas burtais. Vitas, Modestas ir Kresentija buvo kankinami, tačiau išliko sveiki ir nenukentėjo. Jiems pavyko išsilaisvinti – audros metu pilis, kur jie buvo uždaryti, sugriuvo. Angelas palydėjo juos iki Lukanijos, manoma, kad ten jie vėliau mirė. Taip pasakoja legenda. Žinomi tikri faktai, kad jie buvo krikščionys, nukankinti Lukanijoje. Jų, kaip kankinių, kultas žinomas nuo seno.

Ypatingas pamaldumas šv. Vitui išplito Vokietijoje po to, kai 836 m. jo relikvijos buvo  perkeltos į Saksoniją. Šv. Vitas žinomas kaip vienas iš Keturiolikos šventųjų užtarėjų; globoja epileptikus, kenčiančius nuo taip vadinamo „šv. Vito šokio“, taip pat globoja šokėjus, aktorius, saugo nuo audrų.