Elžbieta iš Šėnau (Vokietija) benediktinių vienuolyną įstojo būdama dvylikos. Pirmąjį regėjimą patyrė 1152 m., vėliau išgarsėjo savo ekstazėmis, pranašystėmis. Patyrė nemažai velnio gundymų. 1157 m. tapo vienuolyno abate. 

Nuo pat jaunystės Elžbieta buvo pamaldi, atsidavusi atgailai, apsimarinimams ir pasninkui, stropiai besilaikanti griežtos benediktinių regulos. Elžbieta buvo apdovanota regėjimais ir ekstazėmis, kurie dažniausiai ją aplankydavo sekmadieniais ir šventadieniais. Ji regėdavo Kristų, Švč. Mergelę Mariją, angelą ar šventuosius, kurie jai kalbėdavo; matydavo gana realistiškus Kančios, Prisikėlimo vaizdinius, kitus Senojo ir Naujojo Testamento įvykius.

Tai, ką regėjo, Elžbieta surašė ant vaškinių lentelių. Jos vyresnioji, Hildelina, liepė jai papasakoti apie tai savo broliui Ekbertui, Bonos kunigui. Iš pradžių Elžbieta išsigando, kad į ją žiūrės kaip į apgavikę, bet pakluso. Ekbertas, vėliau pats tapęs benediktinų vienuoliu, parašė jos biografiją ir užrašė jos regėjimus trijose knygose; po kurio laiko jas publikavo. 

Elžbietos regėjimai traktuojami labai įvairiai. Bažnyčia niekuomet neišsakė savo pozicijos jų atžvilgiu ir jų netyrė. Pati Elžbieta buvo įsitikinusi regėjimų antgamtine kilme, jos brolis buvo tos pačios nuomonės. Žymus mokslininkas benediktinas Tritemijus laiko juos autentiškais. Kitas mokslininkas, filosofas ir teologas Euzebijus Amortas, mano, kad tai tėra Elžbietos vaizduotės vaisiai.

Oficialiai Elžbieta nebuvo kanonizuota, tačiau kai jos regėjimų knygos buvo išspausdintos, ji buvo minima kaip šventoji. 1584 m. jos vardas įrašytas į Romos „Martirologiją“.