Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Birželio 21 d. buvo suvaidintas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“, kurį 2011 m. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus. Tai ne tik paskutinis šio sezono spektaklis – tai paskutinis spektaklis prieš didžiąją teatro rekonstrukciją.

Griūvančių ir netrukus griūsiančių kai kurių teatro sienų įvaizdžiai – paskutinis sezono simbolis. Spektaklyje vaidino kelios dešimtys aktorių, jų tarpusavio dermė kiekvieną kartą pareikalaudavo nemažai pastangų. Aktoriai šį spektaklį ne tik brangino, bet ir laikė išskirtiniu.

Į kelis klausimus apie „Visuomenės priešą“ atsako pagrindiniai vaidmenų atlikėjai.

Aktorius Dainius Gavenonis – rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“ daktaras Tomas Stokmanas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kuo svarbus šis spektaklis, žvelgiant į visą Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro kontekstą?

Dainius Gavenonis: Spektaklį „Visuomenės priešas“ mes bandėme sukurti kitokį. Norėjome, kad tai būtų daugiau negu spektaklis ir mums, esantiems scenoje, ir žiūrovams, esantiems salėje. Manau, jis ir šiandien kitoks.

Dalia Michelevičiūtė: Šiame spektaklyje tarp visų kitų temų man brangiausia tiesos kainos tema. Šis spektaklis man buvo didžiulė profesinio gyvenimo pamoka, peržengianti sceninio veiksmo ribas.

Atsisveikinimas su šiuo spektakliu labai skaudus, nes tokių gigantiškų spektaklių režisieriai jau beveik nesiima statyti. Nėra investuojama į kokybę ir ilgaamžiškumą. Nieko nėra laikinesnio už šiandienos aktualijas, jeigu orientuosimės į tai, kas yra ant bangos ar kad būtų pigiau, katastrofiškai nuslysime į paviršutiniškumą.

Gabrielė Malinauskaitė: Šis spektaklis – tai tarsi tam tikras pareiškimas-akcija, kurio metu nusitrina ribos tarp spektaklio ir tikrovės. Gerai prisimenu pirmąją reklaminę spektaklio kampaniją, pataikiusią tiesiai į dešimtuką, koks šis spektaklis bus, ir iškart sukėlusią nemažai diskusijų tarp įvairių socialinių ir politinių sluoksnių žmonių dar iki premjeros.

„Visuomenės priešas“ sujungė daug ir įvairių žanrų, stilių – nuo natūralizmo iki simbolizmo, taip pat techniškai yra labai įvairialypis. Jis sujungė ypač daug ir įvairių kartų aktorių, atlikusių ne tik ryškius pagrindinius vaidmenis, bet ir meistriškai surežisuotas masines scenas. Ne dažnai pamatysi spektaklių, kuriuose jaunieji aktoriai taip drąsiai įtraukiami į vyksmą, padedant ir globojant patyrusiems scenos meistrams.

Kitas svarbus dalykas repertuaro kontekste – tai paties teatro, kaip pastato, simbolizuojančio valstybę ir jos visuomenę, įtraukimas į veiksmą: griūvanti teatro siena, atrodanti kaip tikra: staiga susiformavusi duobė-praraja, kurią tarsi pats sau išsikasa pagrindinis veikėjas. Žiūrovai-teisėjai, stebintys veiksmą ir sėdintys scenoje, – kokia vis dėlto jų pozicija moraliniuose ir politiniuose „žaidimuose“? Masės skandavimas lauke, t. y. Gedimino prospekte, teatro koridoriuose... Veiksmo tiesioginis transliavimas į gatvę... Antrame veiksme žiūrovai, niekaip negalintys pasislėpti ir būti neįtraukti į scenoje vykstantį „linčo teismą“, be abejo, pasijuntantys kalti dėl kitų bukumo ir nesuvokimo!

Taip pat būtina paminėti vieną ryškiausių ir svarbiausių aktorinių darbų Nacionalinio ir apskritai Lietuvos dramos teatrų kontekste – tai Dainiaus Gavenonio sukurtas daktaro Stokmano paveikslas. Jis sugebėjo sukurti visa siela savo idėjomis tikintį žmogų, visiškai nesiekiantį sau naudos, veikiantį kitų labui, kokių šiais laikais retai pamatysi. Visą personažo liniją nuo pradžių iki pabaigos aktorius kuria tiesiog tobulai!

Marcelė Zikaraitė: Spektaklis labai svarbus dėl savo temos: purvas gydykloje visuomet suras analogijų su dabartiniu valstybės gyvenimu. Visada, deja, vyksta kažkas nešvaraus: korupcija, stambaus masto vagystės... Yra ir kitų spektaklių repertuare, kurie iškelia įvairias skaudžias temas, tačiau labai svarbu, kad šis spektaklis pasibaigia šviesiai, su viltimi.

Julius Paškevičius: Pastaruoju metu atrodė, kad spektaklis pavargo, bet čia – iš vidaus, ir tik asmeniškai man. Jis lyg ir sušiuolaikintas, tačiau koja kojon nebespėja su naujausiais postmodernaus teatro spektakliais. Jis toks nei senoviškas, nei naujoviškas. Kitas dalykas – spektaklio tema. Tokie dalykai nesensta, todėl, manau, kas „Visuomenės prieše“ ieško temos, aktualijos, diskusijos – randa; kas ieško teatro formų – gali būti kritiškas.

Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Vytautas Anužis: Ne tiek daug tos klasikos repertuare: Ibsenas, Hauptmanas, Strindbergas, Čechovas, – tai jie užkūrė naująją dramą. Koks būtų O‘Neillas, Williamsas be jų, Brechtas iš viso nebūtų turėjęs ką veikti. Ir visi kiti, jau po jų einantys. Nes tai – mūsų dienų teatro pamatas, ne tik dramaturgijos, bet ir vaidybos, ir režisūros. Be pamato teatras svyra. O išardyti gerą pamatą – beprasmiška.

Ibsenas – tai klasika. Pjesė „Visuomenės priešas“ – socialinio teatro, skambėjusio ir prieš šimtą metų, ir dabar, stiprus signalas mums visiems, verčiantis susimąstyti, kur einame, ar ten ieškome... Šis spektaklis – tai ne tik talentingas ir vertingas liudijimas ar teatro istorijos ženklas, bet gyvas, šiandiena alsuojantis spektaklis. Tikiu, kad spektaklis po rekonstrukcijos bus atnaujintas ir vėl vaidinamas.

Paulius Tamolė: Manau, kad su Jūratės Paulėkaitės sukurtu simboliu – griūvančia siena – ir apskritai su šiuo spektakliu į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą įsiveržė drąsus ir ryžtingas repertuaras. Tai buvo tam tikra griūtis ir proveržis į visai naują kryptį. Paskui buvo visi kiti nauji, gerai žinomi spektakliai kaip „Išvarymas“, „Katedra“ „Didis blogis“ ir aibė kitų, suteikusių mūsų teatrui išskirtinį veidą.

„Visuomenės priešas“ buvo tarsi startas, drąsus manifestas. Nors spektaklis per šiuos septynerius metus ir pasikeitė, bet žiūrovų atodūsis po sienos griūties išliko. 

Darius Meškauskas: Spektaklis svarbus ne vien savo drąsa, bet ir pačiu sprendimu, socialiniu aktualumu, ypatinga režisieriaus ir dailininkės pilietine pozicija.

Aktorius Juozas Budraitis rež. Jono Vaitkaus spektaklyje „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kuo jums svarbūs jūsų vaidmenys? 

Dainius Gavenonis (Daktaras Tomas Stokmanas): Daktaras Stokmanas man yra labai svarbus vaidmuo. Su „Visuomenės priešo“ gimimu yra susiję daugelis įvykių, pasikeitimų ar net sukrėtimų. Šitas vaidmuo, šitas Stokmanas man įrodė, kad ne personažas spektaklyje svarbiausia. Ir kai būna neišsprendžiamai sunku, net ir ne teatre, aš prisimenu Tomą S. Tai – vienas man svarbesnių mokytojų. 

Dalia Michelevičiūtė (Ponia Stokman): Šis vaidmuo mane mokė nuolankumo, švelnumo, besąlygiškos meilės: kokia neįkainojama vertybė yra šeima, kaip reikia branginti mylimus žmones. Ir nors aš asmeniškai kai kurioms Stokmano mintims nepritariu, bet jos leido man giliau suvokti komplikuotą vyro pasaulį.

Gabrielė Malinauskaitė (Petra): Daktaro Stokmano dukters vaidmuo man visada liks vienas svarbiausių mano, kaip aktorės, kelyje. Man, ką tik baigusiai aktoriaus bakalauro studijas LMTA, pasisekė, nes galėjau su šiuo vaidmeniu pirmą kartą įžengti į Didžiąją Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną ir iš arti susipažinti, stebėti visą spektaklio kūrybinį procesą kartu su patyrusiais aktoriais.

Gavau daug ir naudingų pamokų, pastabų, susipažinau su vyresniais aktoriais, iš kurių iki šiol kaskart gali išmokti ko nors nauja, stebėti, kaip jie valdo aktoriaus amatą. O per tuos septynerius metus, kol gyvavo spektaklis, jaučiau, kaip pati keičiuosi, augu, tobulėju, bręstu. Su pačia Petra randu daug sąsajų: tai asmenybė, nuolat kovojanti už tiesą, negalinti pakęsti apgaulės ir netikrumo. Visada gera vaidinti personažą, kurio idėjomis tiki, kartu ir įdomu, kai personažas ne „tuščias“ ir gyvas – spektakliui vykstant, įvykus lūžiui, emociškai kinta, bet vertybės išlieka. Labai liūdna suvokus, kad šis spektaklis jau paskutinis.

Marcelė Zikaraitė (Petra): Man tai buvo pirmas rimtas vaidmuo didelėje scenoje su labai garsiu režisieriumi. Jau vien dėl to šis vaidmuo išliks atmintyje visam gyvenimui. Dar dėl to, kad buvo labai įdomus repeticijų procesas. Ne paties vaidmens kūrimo prasme (nesakyčiau, kad Petros vaidmuo labai sudėtingas), o komandinio darbo prasme, – mes visi drauge kūrėme tam tikrą pozityvų maištą, atnešantį gaivių vėjų į supelijusią visuomenę. Gera Petros lūpomis kalbėti tiesas, kuriomis pati stipriai tikiu.

Julius Paškevičius (Mortenas): Vaidmuo kadaise buvo ypatingas, nes jis buvo pirmas – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pas Joną Vaitkų. Turėjau savų uždavinių – išmokti vaikščioti ant kojūkų, ir didelių atsakomybių – neišmesti mamos (Ponios Stokman) iš rankų, nesužaloti. Tai laikiau svarbiu uždaviniu ir atsakomybe.

Šis nedidelis vaidmenukas atvėrė man labai didelę ir gražią galimybę padirbėti su Lietuvos scenos meistrais: tėčiu Dainiumi Gavenoniu, mamomis – Viktorija Kuodyte ir Dalia Michelevičiūte, seneliu Juozu Budraičiu, dėde Vytautu Anužiu ir kitais miestelio gyventojais. Vaidinau vaiką, bet tam tikra prasme ir buvau teatro vaikas, kuris gavo pažiūrėti, kaip čia tame teatre viskas vyksta.

Bėgant metams tas pabuvimas teatre, tokiame didžiuliame spektaklyje atvėrė ir kitas teatro virtuvės puses. Supratau, koks aktorius noriu būti ir koks ne. Gal tas supratimas ir padėjo man be skausmo teatrą, bent jau kuriam laikui, apleisti ir susikoncentruoti kitur.

Vytautas Anužis (Peteris Stokmanas): Tai mano pirmas didelis vaidmuo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Su Peteriu galutinai iš Klaipėdos pervažiavau į Vilnių. Man patiko kurti šį vaidmenį: virpėdavau užkulisiuose iš noro ir nekantrumo žengti į sceną ir pradėti gyventi, išsisakyti visomis gyvenimo temomis, kurios aktualios mano Peteriui. Norėjosi išsprogdinti jo tiesą!

Stingdavau nuo minties, kad galiu nuvilti Peterį – Ibseno fantomą. Siekiau, kad tik būčiau jo vertas, kad jis manęs nepamestų. Gaudydavau kiekvieną režisieriaus pastabą, veido išraišką, intonaciją, bandydamas suvokti, ar tai, ką darau yra teisinga. Laimingas būdavau įskaitęs teigiamą vertinimą, braukdavau viską be gailesčio, ką Peteriui buvau atradęs savyje, kai suprasdavau, kad sugrotos teisingos, aukštos natos, bet jos ne tos. Žiūrovai ir laikas mano vaidmenį subrandino.

Paulius Tamolė (Hovstadas): Tai buvo pirmas ir kol kas, deja, paskutinis pilno metro vaidmuo, dirbant su mano mokytoju Jonu Vaitkumi. Jis turi puikią sistemą, kurios aš iki galo nesu perpratęs, kaip jis dirba su aktoriumi. Supratau vieną, kad jis niekada neleidžia atsipalaiduoti. Visos priemonės turi pateisinti tikslą. Pavyzdžiui, jis įveda konkurenciją, kad tave priverstų būti nuolatinėje parengtyje. Kartais pats nori užleisti vietą kitam kolegai scenoje, bet J. Vaitkus vis tiek tave laiko suėmęs, kad galėtum vienoje ar kitoje scenoje dirbti maksimaliai ir iki galo.

Darius Meškauskas (Aslaksenas): Šis vaidmuo man gal ir nėra labai ypatingas, bet šiame spektaklyje jaučiuosi reikalingas kaip komandos dalis. Juk svarbiausia, kad suskambėtų spektaklio prasmė.

Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.
Scena iš rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Kiek mums visiems svarbus režisierius Jonas Vaitkus?

Dainius Gavenonis: Jūs klausiate, kiek mums visiems svarbus režisierius Jonas Vaitkus, aš klausiu, kas tie mes „visi“ šiandien? Nes tie „visi“ susideda iš labai konkrečių žmonių su savo nuomone arba be jos. (Taip pasakytų Tomas Stokmanas, kurį aš vaidinu „Visuomenės prieše“.) Dar prieš penkiasdešimt metų rusų poetas Aleksandras Galičius dainavo: „Мы поименно вспомним всех, кто поднял руку!“ („Mes prisiminsim kiekvieno vardą, kas kėlė ranką.“)

Man J. Vaitkus – tai tas režisierius, kuris, kai prieš dvidešimt metų jam paskambinau ir prisistačiau, kad esu toks ir toks, nežinomas, neturintis darbo, bet norintis dalyvauti Dostojevskio „Stepančikovo dvare“, – po dviejų savaičių susirado mane ir pakvietė į teatrą. Tai tas žmogus ir kolega, su kuriuo, repetuodami su režisieriumi Kristianu Smedsu Čechovo „Vyšnių sodą“ Audronio Liugos vasarnamyje, sėdėdavome nuo ryto iki vakaro ir per pietus valgėme sriubą iš vieno puodo.

Tai – aktorės Rasos Samuolytės studijų kurso vadovas. Tai režisierius, su kuriuo dailininkė Jūratė Paulėkaitė, aš, kolegos ir kiti menininkai sukūrė „Visuomenės priešą“ ir Daktarą Stokmaną. Vadinasi, šitas režisierius yra dalelė mano gyvenimo ir manęs. Man tai yra brangu.

Dalia Michelevičiūtė: J. Vaitkus yra vienas reikšmingiausių mano profesiniame gyvenime. Jis buvo mano kurso vadovas, jo dėka sukūriau tokius svarbius, etapinius savo vaidmenis kaip Anglijos karalienė Elzbieta („Marija Stiuart“), Ponia Stokman, Elizabetė Verkor („Apreiškimas Marijai“) ir kt.

Šie vaidmenys klasikiniuose kūriniuose, jų gilūs tekstai mane formavo ir ugdė. Aktoriams labai svarbu dirbti geroje medžiagoje. J. Vaitkaus profesionali pagarba tekstui, jo drąsa imantis puikių gigantiškų kūrinių, gebėjimas dirbti su aktoriais, taiklios, įžvalgios pastabos ir pasiūlymai, sceninių charakterių spalvos, gebėjimas suvaldyti didžiausius teatrinius kūrinius jį apibrėžia kaip iškiliausią teatro menininką.

Marcelė Zikaraitė: Režisierius Jonas Vaitkus svarbus visiems – ir teatro kūrėjams, ir jo žiūrovams. Man jis – režisierius autoritetas. Pastebėjau, kad ir tarp teatralų, ir tarp žiūrovų vyrauja panaši tendencija: J. Vaitkų arba labai labai mėgsta, arba visiškai nepripažįsta. Vidurio nėra. Tai įrodo, kad jis yra menininkas kūrėjas, nešantis labai konkrečias idėjas. Jis neprisitaiko tam, kad kam nors įtiktų. O šito daugeliui iš kūrėjų reikėtų pasimokyti. O ir žiūrovas jo spektakliuose grūdinamas, – teatras tikrai neturi būti patogus.

Julius Paškevičius: J. Vaitkus man buvo dėstytojas, mokytojas ir tėvas viename. Turiu labai daug gražių ir ypatingų prisiminimų, susijusių su šiuo žmogumi. Aš, kaip ir daugelis, jo bijojau, bet ir mylėjau. Man jis buvo geras, o aš jam už viską esu labai dėkingas. Visi tie skandalai manęs nepalietė gal todėl, kad Jonas manyje yra likęs labiau kaip prisiminimas nei šiuo metu figūruojanti persona. Kaip jau minėjau, nuo teatro jau gan seniai atitolau. Taip atitolsti ir nuo žmonių, tačiau prisiminimai ir viskas, kas kartu nuveikta, nepasimirš.

J. Vaitkus man buvo lyg likimas: jei nebūtų manęs priėmęs mokytis pas save, kas aš dabar būčiau? Kas būtų mano draugai? Ar aš turėčiau žmoną, kurią turiu? Nežinau. Žinau tik tiek, kad esu be galo laimingas dėl to, kuo tapau ir kokiais keliais gyvenime vaikštau. Jei manęs klaustų, kokiomis nuorodomis vadovavausi, tikriausi pasakyčiau, kad viena iš jų buvo Jonas Vaitkus. Šilčiausi linkėjimai, jei jis šitai skaito! 

Vytautas Anužis: Tai – Vaitkaus teatras, Vaitkaus laikas teatre, Vaitkaus mokiniai... O man – tai susitikimas su mano režisieriumi ir kelias į Karalių Lyrą. 

Paulius Tamolė: Prisimenu viešai išsakytą Arūno Sakalausko komentarą: gali mėgti J. Vaitkų, gali nemėgti, gali kęsti, nekęsti, bet tai yra mūsų mokytojas, kuris iš tikrųjų daug davė. Daug drąsos, kito matymo... J. Vaitkaus spektakliai drąsūs, ir dažnai jie būna drąsūs per anksti. Tik po to istorijoje pamatai, kad kiti gal ir didesnius laimėjimus susirenka, ir toliau nuvažiuoja su tais spektakliais nei J. Vaitkus. Bet visa tai yra dėl to, kad jis sukuria spektaklius per anksti. Kaip kažkada taip atsitiko, pavyzdžiui, su „Vėlinėmis“. Tarsi visuomenė dar būna nesubrendusi, nepasiruošusi jo spektakliams. Kažkuria prasme taip atsitiko ir su „Visuomenės priešu“.

Darius Meškauskas: J. Vaitkus mums svarbus, nes sugeba padėti aktoriui: jo pastabos visada labai tikslios, nukreiptos į veiksmą. Jis pažadina energetiškai ir nukreipia aktorių į jo personažo temą. Be to, meistriškai suvaldo milžinišką spektaklio audinį.

Rež. Jono Vaitkaus spektaklio „Visuomenės priešas“ komanda. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.