Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nepaisant „valstiečių“ palaikymo valstybės pripažinimo siekiančiai Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“, dalis seimūnų gegužės pabaigoje vykusio posėdžio metu išreiškė nuogąstavimus dėl galimo bendrijos prorusiškumo ir Ramūno Karbauskio simpatijų neopagoniškai kultūrai. Tačiau baltų mitologiją tyrinėjantis kultūros istorikas, Vilniaus universiteto profesorius VYTAUTAS ALIŠAUSKAS teigia, kad kvestionuoti reikėtų ir pačią Teisingumo ministerijos išvadą, dėl kurios šis klausimas atsidūrė Seimo darbotvarkėje. Joje, anot pašnekovo, nemaža painiavos. Maža to, V. Ališausko teigimu, „Romuvos“ propaguojamas tautiškumo ir religijos mišinys gali būti žalingas visuomenei. 

Ką reiškia valstybės pripažinimas?

Lietuvoje valstybinės religijos nėra, piliečiai gali laisvai rinktis tikėjimą, jį praktikuoti, jungtis į bendruomenę ar kurti naują. 2017 metais šalyje veikė 187 įregistruotos religinės organizacijos ir devynios religinės bendrijos, kurios vadinamos „tradicinėmis“ dėl ypatingos reikšmės Lietuvos istorijoje. Jų sąrašas baigtinis, tačiau Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme numatoma, kad netradicinės religinės bendrijos gali siekti valstybės pripažinimo. Tokį statusą šiuo metu turi keturios bendruomenės – baptistai, adventistai, sekmininkai ir Naujoji apaštalų bažnyčia. Būtent jo siekia ir „Romuva“.

Valstybės pripažintos religinės bendruomenės, taip pat kaip ir tradicinės, gali dėstyti tikybą valstybinėse mokyklose, valstybė pripažįsta jose sudarytas santuokas, padengia be darbo sutarčių bendruomenėse dirbančiųjų (dvasininkų, vienuolių) socialinį draudimą, taiko žemės mokesčio lengvatą, LRT suteikia laiką transliuoti apeigas.

Kyla klausimas, kuo praktiškai tradicinės religinės bendruomenės skiriasi nuo valstybės pripažintų. Anot V. Ališausko, minėtas įstatymas yra miglotas ir nebent Teisingumo ministerijos teisininkai gali suprasti, kuo šie statusai skiriasi. Kita vertus, jis nepritaria kritikams, teigiantiems, kad religinių bendruomenių diferencijavimo derėtų apskritai atsisakyti: „Daugelyje Europos valstybių religijos vienaip ar kitaip graduojamos. Visiškai aišku, kad vadinamosios tradicinės religijos turi ypatingą ryšį su mūsų politiniu ir kultūriniu tapatumu. Nuo kitų tikybų jos skiriasi savo glaudžiu ryšiu su šalies raida ir istorija, pilietine visuomene. Jų išskyrimas nepaprastai svarbus demokratinės visuomenės pliuralizmui išsaugoti.“

Primintina, kad „Romuva“ 1995 m. bandė tapti tradicine bendrija, nepavykus 2001 m. mėginta atitaisyti, jų supratimu „istorinę neteisybę“, tačiau nepasisekė ir tąsyk. 2007 m. Konstitucinis Teismas galutinai išaiškino, kad bažnyčių/organizacijų tradiciškumas yra objektyvus, nuo Seimo valios nepriklausantis ir tradicinių bendruomenių sąrašas negali būti plečiamas, nebent „nuo tokio konstatavimo praeitų labai daug laiko ir toks šio sąrašo išplėtimas atspindėtų pasikeitusią Lietuvos visuomenės religinės kultūros raidą ir būklę.“

Prof. dr. Vytautas Ališauskas. Vytauto Razmos nuotrauka

Vargas dėl datos

Religinė bendrija dėl valstybės pripažinimo gali kreiptis, jei atitinka tam tikras sąlygas. Pirma – nuo įregistravimo turi būti praėję 25 metai. Antra – ji turi būti palaikoma visuomenės. Trečia – apeigos negali prieštarauti įstatymams ir dorai. Seimas gavo Teisingumo ministerijos išvadą, kurioje teigiama, kad senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ visas šias sąlygas atitinka, tačiau V. Ališauskas abejoja dokumento adekvatumu. „Nežinau, ar paini Teisingumo ministerijos išvada – nesusipratimas ar sąmoningas noras paremti „Romuvos“ valstybinį pripažinimą, – kalba pašnekovas. – Joje pateiktas didelis kiekis informacijos, trukdančios suprasti reikalo esmę.“

Pirmiausia profesorius atkreipia dėmesį, kad esama painiavos dėl paprasto juridiniu fakto – registracijos datos. Nors senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ kaip tokia įsiregistravo tik 2002 m., kas reikštų, jog 25 metai dar nepraėję, Teisingumo ministerijos išvadoje minimos kelios ankstesnės datos – visų pirma 1967-ieji, kai įkurtas kraštotyrinis sąjūdis „Romuva“. Teigiama, kad „religiniai etnokultūrinio sąjūdžio aspektai buvo iškelti į pirmąjį planą Lietuvai išsivaduojant iš SSRS“. Oficialiame „Romuvos“ puslapyje rašoma, kad „tarybiniu laikotarpiu Romuva turėjo slėpti savo religinius siekius.“ V. Ališauskui tokie teiginiai atrodo neadekvatūs. Jis primena, kad sovietmečiu daugelis religinių bendrijų negalėjo viešai veikti, pavyzdžiui, Jehovos liudytojai ar sekmininkai, tačiau „Romuva“ anuomet nepretendavo į religinį darinį. Jos veiklose dalyvavo įvairių pažiūrų ir tikybų (taip pat ir krikščionys) žmonės, kuriuos vienijo rūpinimasis etnokultūriniu paveldu. „Kiekvienas gali savaip interpretuoti istoriją, tačiau interpretacija negali tapti pagrindu juridiniams veiksmams“, – teigia jis.

Teisingumo ministerijos dokumente „Romuvos“ įregistravimo data laikoma 1992-ieji. Tais metais buvo įregistruotos dvi „Romuvos“ – Kauno miesto religinė bendruomenė ir Vilniaus miesto baltų tikėjimo religinė bendrija. Pastaroji 2002 m. susivienijo su dviem 2001-aisiais įregistruotomis Molėtų „Romuva“ bei Kauno „Alka“ (šiuo metu „Romuvai“ iš viso priklauso 22 bendruomenės, įregistruotos tik minėtos trys). Kaip teigiama išvadoje, Lietuvoje įregistruota ir daugiau šio tikėjimo bendruomenių, nepriklausančių „Romuvai“, pavyzdžiui „Klaipėdos Romuva“, „Šatrijos Romuva“. 

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kaip pamatuoti visuomenės palaikymą?

Teisingumo ministerijos dokumente rašoma, kad „Romuva“ yra sparčiausiai Lietuvoje auganti religinė bendrija. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, „baltų tikėjimo“ religinėms bendruomenėms save priskyrė 0,004 proc. (1270) visuomenės, o 2011 m. – 0,17 proc. (5118). Tačiau neaišku, ar tikrai žmogus, per surašymą priskiriantis save baltų tikėjimui, priklauso konkrečiai „Romuvos“ bendruomenei?

„Žmonės deklaruoja esą katalikai, jei yra pakrikštyti ir laiko katalikybę savo tapatumo dalimi. Šiuo atveju nežinome, ar užsirašę tikrai tapatina save su būtent šia ‘Romuva’, jų Lietuvoje ne viena“, – kalba V. Ališauskas. Juoba kad tarp jų gali būti žmonių, priklausančių vienai iš aptariamai bendrijai nepriklausančių romuvų, arba tiesiog privačiai laikančių save „senojo balgų tikėjimo“ adeptais. Teisingumo ministerijos duomenimis, senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ priklauso 1080 asmenų.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Kiek baltiškumo ir kiek pagonybės

Viešojoje erdvėje nuo gegužės pabaigos verda diskusijos dėl „Romuvos“ tradiciškumo. Baltų mitologiją tyrinėjantis V. Ališauskas paaiškina, kad jos pavadinimas kaip senovės baltų religinės bendrijos yra klaidinantis ir be turinio. „Baltų“ sąvoka yra mokslinis konstruktas, atsiradęs dėl patogumo – kad būtų galima suklasifikuoti kalbas. Jis nukaltas XIX a. viduryje Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, lietuvių kalbos tyrėjo Georgo Nesselmanno. Jei nebuvo baltų, kaip galėjo būti baltų tikėjimas, klausia profesorius. Bendrija teigia besiremianti lietuvių, latvių ir prūsų religiniu paveldu, apie kurį, kaip pasakoja V. Ališauskas, yra išlikę labai mažai žinių – pirminių šaltinių beveik nėra, o antrinius dar reikėtų rimtai ištirti, norint išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo būdinga lietuvių pagonims.

„Romuva“ vadintis pagonimis vengia. Kaip yra sakęs iki mirties vyriausiuoju kriviu buvęs ir kraštotyrinį sąjūdį sovietmečiu pradėjęs Jonas Trinkūnas: „Mes „pagonių“ vardo nevartojame, nes tai tradiciškai sakoma su neigiamu atspalviu, pirmiausia reiškia „nekrikščionis“, bet kai mus taip pavadina, labai nepykstame. O kas mums labai nepriimtina – tai „neopagonys“, nes yra dviguba neigiama prasmė: negana to, kad čia pagonybė, bet dar yra kažkas tarsi išgalvota – „neo“.

Tačiau religijotyrininkai „Romuvą“ laiko neopagonišku judėjimu, mat jie siekia rekonstruoti pagonišką paveldą, kuris beveik visiškai išnykęs. Jų tikėjimas remiasi folkloru, ir labai negausiais istoriniais šaltiniais apie pagonybę. Teisingumo ministerijos išvadoje pabrėžiama, kad tai nėra unikalus reiškinys, tokių vadinamųjų etninių religijų, kurioms būdinga pagarba gamtai, politeizmas, ikikrikščioniško paveldo akcentavimas, oponavimas krikščionybei, Europoje esama ir daugiau.

2013 m. Romuvos krivis Jonas Trinkūnas (1939-2014) buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi už „aktyvų antitarybinės agitacijos ir kraštotyrinės veiklos organizavimą ir vykdymą bei pogrindinės religinės ir tautinės literatūros platinimą“. Prezidentės dešinėje – dabartinė „Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė. lrp.lt nuotrauka

Poveikis gali būti žalingas

Dokumente taip pat teigiama, kad „nepaisant etnocentriškumo, sprendžiant iš mokslinių tyrimų duomenų, „Romuvos“ apeigos yra atviros ir kitos etninės kilmės ir tikėjimo asmenims, o „Romuva“ nepropaguoja kai kuriems Skandinavijos pagoniškiems judėjimams būdingos ksenofobijos ar rasizmo. Tai liudija ir aktyvus „Romuvos dalyvavimas tarptautinėse organizacijose“. Tačiau Vilniaus universiteto profesoriaus nuomone, „Romuvos“ propaguojama tautiškumo/etniškumo ir religijos sampyna dabartinėje Lietuvos visuomenėje – pavojinga: „Nuolat pabrėžiamas lietuviškumas, baltiškumas lyg su pretenzija į specifiškai nacionalinę religiją. Kiek žinau, jie save laiko tikraisiais lietuvybės atstovais. Tarsi ateistas, katalikas ar karaimas yra mažiau lietuvis“.

„Negana to, internetiniuose komentaruose, palaikančiuose „probaltiškas“ tendencijas, kad ir šioje diskusijoje dėl pripažinimo, dažnai pastebiu antivakarietiškas ir antisemitines nuostatas. Nuolat kartojama, kad krikščionybė – žydų religija, nuolat minimi Lietuvą užgrobę ir iki šiol ją valdantys kryžiuočiai. Tai ne paskiri atvejai“, – tęsia V. Ališauskas. Taip pat jis kritikuoja ir naujųjų pagonių puoselėjamą lietuviškos kultūros suvokimą – kaip kaimišką, nesivystančią.

„Mano nuomone, neopagonybės plėtra ir prestižo stiprinimas visuomenei gali būti žalingas. Tuoj ateistiškai orientuoti sociologai sakys, kad ir krikščionybė daro neigiamą įtaką visuomenei, tačiau krikščionybė nei doktrinomis, nei realiu egzistavimu Lietuvoje nepasirodė kaip religija, skatinanti nacionalinį pranašumą ir siekianti lietuvių kultūrą įkinkyti kaimo stereotipuose, – teigia V. Ališauskas. –  Jei katalikybėje ir buvo antijudėjiškų elementų, kilusių iš ypatingo krikščionybės genetinio ryšio su judaizmu, šiandien jie atmesti ir paneigti teologiškai.“

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL 
© Baltijos fotografijos linija

Esminiai faktai

  • Tradicinėmis Lietuvoje laikomos devynios Lietuvos istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį sudarančios bendruomenės: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.
  • Valstybės pripažintos keturios bendruomenės: Evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga (2001 m.), Septintosios dienos adventistų bažnyčia (2008 m.), Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga (2016 m.) ir Naujoji apaštalų bažnyčia (2017 m.).
  • Valstybė gali netradicinę religinę bendruomenę pripažinti šalies istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalimi, jeigu ją palaiko visuomenė, o jos mokymas ir apeigos neprieštarauja įstatymams bei dorai. Religinės bendrijos gali kreiptis dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Valstybės pripažinimą suteikia Seimas, įvertinęs Teisingumo ministerijos išvadą.
  • 2017 m. Lietuvoje buvo įregistruotos 187 tradicinėmis nelaikomos religinės organizacijos.
  • Dėl valstybės pripažinimo Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ (jos vadovė Inija Trinkūnienė) kreipėsi 2017 m. gegužę.
  • Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jа 2017 m. gruodį pateikė išva­dą, patvirtinančią, kad „Romu­va“ ati­tin­ka įsta­ty­mo ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus.
  • 2018 m. gegužės 24 d. Seimas pritarė projektui suteikti valstybės pripažinimą „Romuvai“ (už balsavo 67 Seimo nariai, prieš 10, susilaikė – 19). Toliau jis svarstomas komitetuose, prašoma Vyriausybės išvados. Artimiausiu metu Seimas turėtų grįžti prie šio klausimo svarstymo plenariniame posėdyje.