Jėzus bylojo savo mokiniams: 
    „Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. 
    Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“.

2 Kar 17, 5–8. 13–15a. 18: Viešpats atstūmė izraelį nuo savojo veido, taip beliko tik Judo giminė

Ps 60, 3. 4–5. 12–13. P.: Savo dešine, Viešpatie, gelbėk, išgirsk mus.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Sunki šios dienos Evangelija. Tačiau, galima sakyti, visiems puikiai žinoma. Neretai cituojama, siekiant parodyti išprusimą. Bet beveik visada ties tuo ir sustojama. Patogiau, be abejo, tokią nepatogią Evangelijos ištrauką palikti tik teorijos lygmeniui. O ir mums kažkaip rodos įprasta tiesiog matyti kito žmogaus klaidas, jas eskaluoti, iš jų šaipytis. Bet skaudu, kai pradedama kalbėti apie mūsų pačių klaidas. Tuomet norisi tiesiog trenkti durimis, rašyti skundus, kviesti žiniasklaidos atstovus, bandant parodyti save kaip auką.

Vis dėlto taikli šios dienos Evangelija. Čia ne tik kalbama apie bendražmogiškus santykius, bet ir diagnozuojama laikmečio liga – iškreiptas vaizdas. Tokia liga, kuri vaikystėje buvo vadinama žvairumu. Kai pagalvoji, kiek jo daug, kaip lengva ir netgi smalsu matyti tik kitą, bet ne save.

Neretai tenka stebėti žmones. Ir tikrai tenka matyti, kaip žvilgsnis tiesiog ir klaidžioja kur nors ties kitais. Nereikia nė žvilgsnio. Mūsų kalbos. Jei paklausčiau, apie ką kalbėjomės vakar, šį rytą, šiandien, abejoju, ar sulaukčiau kitokio atsakymo, kaip antai, jog kažkas per garsiai klausosi muzikos, gyvena ne taip, kaip reikia... Vis tas kito vaizdas, kuris užgožia savąjį.

Vis dėlto šioje vietoje raginčiau stabtelėti ir tikrai šios Evangelijos ištraukos, kurią žinome, kurią ne kartą esame citavę, dar nepadėti į žinomų ištraukų lentyną, kad galėtume kada nors ją vėl svajingai pacituoti, kai norėsis kai kam – Bažnyčiai, kaimynams, valdžiai – prikišti klaidas.

Galbūt paklausite, kodėl?

Atsakymas būtų paprastas: Dievas mums dovanojo kitus ir ta prasme, kad kituose mes matytume savo klaidas. Tad visa tai, ko nepadarė kiti, ar iš tiesų esame padarę mes?

Atsakę į šį klausimą, neabejoju, pajusime, kad tas rąstas mūsų akyje didelis, ir tikrai reikia pastangų jį iš ten išritinti.

O šiandien ir dabar tiesiog neteiskime, bet džiaukimės kitu. Tai tikrai veikia.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai