Broliai Biržiškos: plk. ltn. Viktoras, akademikas Mykolas, bibliografas Vaclovas. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.

„Nepriklausomybiniu, Vasario 16-osios nustatytu keliu per kovas, aukas, kančias žengia, parpuola ir vėl pakildama eina į priekį visa lietuvių tauta“, – 1947 metais rašė išeivijon pasitraukęs Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška. Jo, taip pat ir žmonos Bronislavos nei brolių Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai trečiadienį valstybinės laidotuvių ceremonijos metu bus perlaidoti senosiose Rasų kapinėse. Ši proga, pagal himno žodžius, raginančius semtis stiprybės iš mūsų praeities, yra paskata įsigilinti į M. Biržiškos palikimą ir žinią mūsų dienoms. 

Tauta ir valstybė

Pradėkime nuo lietuvybės. Veikiausiai dėl savo laikmečio, o gimė M. Biržiška 1882 metais, jis suvokė, kad lietuvybė nėra duotybė, o sąmoningo apsisprendimo dalykas. Augęs lenkiškoje kultūroje, jis sąmoningai apsisprendė įsipareigoti tiek lietuvių kultūrai, tiek Lietuvos valstybei kaip politiniam projektui. „Mokslo tyrinėjimas Lietuvos ir lietuvių dabarties ir praeities, šiandienėmis sąlygomis tebesant, galės plėtotis tikrai tuokart, jei mūsų draugija bus nuolatinai ir glaudžiai susirišus su naujakultūre, arba, kaip kiti sako, tautiškai susipratusia visuomenės dalimi. O toks ryšys tebesiranda bendrame darbe“, – skelbė M. Biržiška 1910 metais pasirašydamas Analfabeto slapyvardžiu. Jo siekta būti ne kabinetinio mokslininko, užsidariusio savo dramblio kaulo bokšte, o aktyvaus viešojo intelektualo, kuris istorinius tyrinėjimus suvokia ne kaip naršymą po antikvarinę senybių skrynelę, o pastangą sudabartinti istoriją, kad ji tarnautų tautos jungiamojo audinio formavimui, žmonių ugdymui, jų tapatybės formavimui. Jis įsipareigojo ne abstrakcijai, o konkretiems žmonėms, kuriems savo darbu tarnavo ugdydamas jų dvasią ir savimonę. M. Biržiška yra pavyzdys intelektualo, kuris yra aktyvus ne tik visuomeniškai, tačiau ir politiškai. Jis nebuvo tik vykstančių politinių procesų komentatorius, tačiau ir pats nevengė politinės atsakomybės, ką įrodo ne tik tapimas Nepriklausomybės Akto signataru, tačiau ir veikla Lietuvos socialdemokratų partijoje, dalyvavimas Didžiajame Vilniaus Seime, Lietuvių konferencijoje, kurį laiką eitos švietimo ministro pareigos, Lietuvos generalinio įgaliotinio Vilniuje postas. Jis suprato, kad tautiškumas netveria be valstybingumo. Be to, M. Biržiška suvokė, kad tiek tautos, tiek valstybės kūrimas nėra baigtinis procesas, o tęsiasi kiekvieną dieną, ypač akcentuojant švietimo svarbą šiame procese. 

Mykolas ir Bronislava Biržiškos JAV. Šeimos archyvo nuotrauka.

Mokykla

Švietimas M. Biržiškos gyvenime vaidino labai svarbų vaidmenį. 1915 metais jis tapo Vilniuje įsteigtos pirmosios lietuviškos gimnazijos direktoriumi, vėliau buvo ir Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos direktorius. M. Biržiška suvokė humanitarinio, humanistinio išsilavinimo svarbą, nes pastarasis leidžiąs žmogui įsišaknyti konkrečioje bendruomenėje prisiimant atsakomybę už ją. „Rašiau draugų prispirtas, idant kiti, kurie dirbs geresnėse sąlygose, turėtų kuo atsiremti. O tų kitų išsiilgęs laukiu…Tų kitų ir po šiai dienai tenka man laukti. O vėl mokyklos reikalas spiria mus, mokytojus, ruošti medžiagos lietuvių literatūros istorijos vadovėliui…“, – rašė M. Biržiška apie savo darbą prie vadovėlių. O parengė jų ne vieną – ir istorijos, ir geografijos, ir literatūros, ir tautosakos. Kaip galima suprasti iš jo paties žodžių, mielai būtų perdavęs šį darbą kam kitam, tačiau, kai tokių nebuvo, ėmėsi atsakomybės pats.

BFL/Vygintas Skaraitis

Kalbėdamas apie literatūros svarbą mokykloje, M. Biržiška akcentavo, kad ši turi padėti suvokti ir visuomeninius procesus, kurių apsuptyje gimęs kūrinys: „Duonelaičiui suprasti, jo poezijos reikšmei nusistatyti svarbu pažinti toji visuomenė, kurioje jis augo ir dirbo. Juk tai toji visuomenė, ne kas kita, viešpataują, beikią santykiai davė mums tokį, o ne kitokį poetą.“ Štai ir turime dalykų integravimą, apie kurį šiandien tiek daug kalbama mūsų švietimo sistemoje. Nesuprasi literatūros nežinodamas istorijos, o istorija bus skurdi, jei kalbės tik apie politinius procesus nekreipdama dėmesio į literatūrą, muziką, tautos tradicijas ir papročius. 

Universitetas

Darbuodamasis kitame švietimo bare – universitete – M. Biržiška akcentavo tuos pačius principus, kad švietimas neturi būti nutolęs nuo opiausių valstybės ir tautos klausimų. Dar 1910 metais rašytame tekste jis išreiškė apgailestavimą, kad studentai savo referatams, rašomiems studentų draugijai, dėmesį kreipia ne Lietuvos istorijai, o svetimoms temoms. Tame pačiame tekste, kalbėdamas apie dėstytojų misiją, jis akcentavo, kad svarbu ne tiek reikalauti nepriekaištingos darbų kokybės, kiek pasistengti užkrėsti jauną žmogų „mokslo liga“, kad jis liktų domėtis svarbiais klausimais. Anot M. Biržiškos, iš studento pakaks bent jau tiek, kad jis pajudintų tam tikrą svarbų visuomenei klausimą susistemindamas medžiagą, sutvarkydamas literatūrą. Kaip matyti iš viso to, ką jis rašė, bendrąjį reikalą M. Biržiška visada kėlė aukščiau nei savo asmeninį. O gal verčiau derėtų teigti, kad asmeninis reikalas išsipildydavo tik tada, jei rasdavo atgarsį ir atnešdavo naudą bendram reikalui. 

Kai M. Biržiška 1940 metais atgautame Vilniuje tapo Vilniaus universiteto rektoriumi, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis kalbėjo: „Kova už Vilnių jam visada buvo kova už lietuviškąjį Vilniaus universitetą, nes ar galima atvaduoti Vilnių nuo aklo vergavimo svetimoms įtakoms be pagalbos tokio tautinės šviesos židinio, koks kad yra lietuviškasis universitetas? Vilniaus universiteto idėja lydėjo prof. M. Biržišką visuose jo darbuose ir visose jo kovose.“ Tiek M. Biržiškos, tiek S. Šalkauskio žodžiai atspindi troškimą, kad Lietuva turėtų tokią švietimo sistemą – pradedant mokykla ir baigiant universitetu, – kuri ruoštų valstybės elitą – ne tik plačiai išsilavinusius, bet ir pilietiškai bei politiškai aktyvius žmones, jaučiančius tvirtą įsipareigojimą respublikai kaip bendram reikalui.

BFL/Vygintas Skaraitis

Vilnius

Paties M. Biržiškos įsipareigojimai puikiai atsiskleidžia ir jo nenuilstamoje kovoje dėl Vilniaus. Dėl to jis buvo ir kalintas, ir Lenkijos administracijos ištremtas į Kauną. Tačiau neprarado vilties, o ir teisingumas jam buvo svarbiau už laikiną geopolitinę konjunktūrą. 1919 metais jis „Nepriklausomoje Lietuvoje“ rašė, kad lietuviai turi likti Vilniuje, „jei bent badas ar prievarta iš čia išvys“, „kelti savo įstaigas“, „stoti bendran kuriamajan darban su kitomis Vilniaus tautomis, ypačiai astirėmę jų demokratiniais sluoksniais“, „kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų minių sąmonę, padėdami jiems susiprasti ir pasijusti Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva“. 

Net ir ištremtas iš Vilniaus M. Biržiška aktyviai kovojo dėl sostinės – buvo vienas sąjungos Vilniui vaduoti kūrėjų ir aktyvus dalyvis. 

Žiniasklaida

Rūpindamasis Vilniaus klausimu, M. Biržiška aktyviai veikė žiniasklaidoje. Jis redagavo laikraščius ne tik lietuvių, bet ir lenkų, rusų kalbomis. Visa tai rodo, kad jis Vilnių suvokė kaip neatskiriamą Lietuvos dalį, tačiau savo prigimtimi daugiakultūrį miestą, kurio įvairovę derėjo saugoti ir puoselėti mezgant bendromis vertybėmis paremtus ryšius tarp skirtingų tautinių bendruomenių. 

„Glos Litwy“, „Echo Litwy“, „Adam, Ewa, Josef“, „Vilnius“, „Vilnietis“, „Vilenskij Kurjer“ – tai tik keli jo redaguotų laikraščių pavadinimai. Kodėl jų tiek daug? Dėl to, kad Lenkijos administracija skubėdavo uždaryti jai nepalankius leidinius, o M. Biržiška nė nemanė pasiduoti – pavydėtinas atkaklumas. 

Analfabetas, M. Baltasis, Mikas-Krėtikas, D. Pusgudis, B. Šėmis, Šešėlis, S. Tėvelis, Vilniaus Kelmas – tai tik keli iš M. Biržiškos slapyvardžių, kuriais prisidengdavo publikuodamas savo tekstus.

Pabaigai, manau, verta pasidalinti ir viena istorija, kuri puikiai iliustruoja M. Biržiškos asmenybę ir jo moralinius principus. Kaip žurnale „Aidai“ pasakoja A. Mironas, vykdant 1920 metų žemės reformą, visi savanoriai valstybės kūrėjai ir Akto signatarai buvo apdovanoti žemėmis. Iš signatarų Steponas Kairys apskritai tos žemės atsisakė, o tuo tarpu M. Biržiška dovaną paėmė tik tam, kad ją parduotų ir, pridėjęs savų pinigų, gimtuosiuose Viekšniuose pastatytų savo tėvo dr. Antano Biržiškos atminimui skirtą ambulatoriją.  

Straipsniui rengti naudoti šie tekstai iš Aidų žurnalo:

Andrius Mironas „Dviguba Mykolo Biržiškos sukaktis“

Vincas Maciūnas „Mykolas Biržiška“