Šokėjai-choreografai Florencia Demestri ir Samuelis Lefeuvre. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Tie, kurie sugebėjo tilpti į Juodąją salę, šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ metu jau pamilo šokėjus-choreografus FLORENCIĄ DEMESTRI ir SAMUELĮ LEFEUVRE, pristačiusius spektaklį „Ola“ bei solinį Samuelio darbą „Malkologas“.

Rugpjūčio 20–25 dienomis Florencia ir Samuelis grįžta į Vilnių kaip mokytojai – Vasaros šokio mokykloje jie ves kūrybinę laboratoriją, kurią patys vadina iškreipta realybe (bending reality) arba, kaip paaiškėjo pokalbio metu, paturbinta realybe. Belaukiant antrojo menininkų vizito Vilniuje, su jais kalbamės apie vaizduotės tobulinamą realybę, įpročių laužymą ir tam reikalingą smalsumą. 

Kaip apibūdintumėte savo šokio sampratą?

Florencia Demestri: Nežinau, ar tai galima pavadinti samprata, tačiau kuriant mums svarbu atskleisti naujas galimybes, panaudoti savo turimus ir tobulinamus įgūdžius. Mums svarbiau ne demonstruoti savo techniką ar įvaldytas formas, bet panaudoti jas kuriant sceninį paveikslą, kurio netikėtumas užkabintų žiūrovus.

Samuelis Lefeuvre: Savo kūrybinę laboratoriją vadiname iškreipta realybe (bending reality), nes savo įgūdžius naudojame sukurti dalykams, kurių iš tiesų nėra. Sukurti jausmui, kad erdvė yra kitokia, kad ji veikia kitaip ir vaizduotės kuriami reiškiniai gali tapti artimi bei suprantami žiūrovams. Provokuojame empatiją ir keistumo pojūtį.

Kada ir kaip nusprendėte koncentruotis į autentiškas patirtis bei reakcijas?

S. Lefeuvre: Tai gimė statant spektaklius. Man juokingai skamba idėja kurti naujus darbus remiantis ta pačia technika, dėliojant žinomus žingsnius pagal kitą brėžinį ar pritempiant viską prie naujos temos. Nuo pat pradžių siekėme suasmeninti savo darbus ir dalintis jais su publika.

F. Demestri: Be to, mudu esame įkvėpti skirtingų dalykų – savų mokytojų, matytų spektaklių... Mūsų šokio patirtis ir išsilavinimas nėra grįsti ta pačia technika. Patys esame reiškinių maišalynė.

S. Lefeuvre: Mes net studijavome skirtingus dalykus. Mano studijos artimesnės šokiui, tačiau ne konkrečiai šokio technikai. Priešingai – jos buvo gana atviros ir įkvėptos įvairiausių šokio formų. Mokiausi, kaip sukurti ką nors asmeniška, o ne kaip pagerbti tradicijas. 

Kaip savo pamokose suprantate, kad šokėjai atranda autentiškus judesius?

F. Demestri: Labai sunku tai paaiškinti, tačiau tai paprasta suprasti iš šokėjų susikaupimo – aplink žmogų tarsi susidaro nauja aura, atsiranda kitas kompleksiškumo lygis. Atradus autentiką pakinta šokėjų būvis ir aplinka – tai juntama grupėje, nors ne visi tai pasiekia vienu metu. Pakinta žmogaus kūno atsakas į veiksmus erdvėje.

S. Lefeuvre: Yra tam tikri judėjimo, erdvės pajautimo ir improvizacijos būdai, kuriuos pavadinčiau klasikiniais (ne baleto prasme). Akivaizdu, kai žmonės juda pagal jiems pažįstamą srovę, kurią geba kontroliuoti, kurią yra įvaldę – įdomu ir gražu tai stebėti. Tačiau mums kur kas svarbiau, kad šokėjas, remdamasis savo technika, kvestionuotų savo gebėjimus organizuoti judėjimą scenoje. 

Kaip išlikti autentiškam ne soliniuose pasirodymuose?

S. Lefeuvre: Keistas klausimas. Pavyzdžiui, kurdami „Olą“ raginome kiekvieną atlikėją ieškoti savitos judesio ir buvimo scenoje formos. Atrodė natūralu, kad viskas kažkaip susijungs.

F. Demestri: Bandome atrasti bendrą registrą ir susisieti tarpusavyje, nepaleisdami asmeninio santykio bei savybių. Tam, kad atrastum ryšį su kitais, visai nebūtina atsisakyti savęs paties.

Lietuvos šokio informacijos centro archyvo nuotrauka.

Mokydami nuolat kartojame, kad tai yra mūsų pačių kelias. Kiti keliai taip pat įmanomi, tačiau per artimiausią valandą norėtume susikoncentruoti būtent į mūsų siūlomą kelią.

Ką jums reiškia būti mokytojais?

S. Lefeuvre: Mokyti pradėjome žmonėms to prašant – ėmėme sukti galvą, kuo galėtume su jais pasidalinti. Mokant aplanko visai kitas jausmas – nors ir turime kuo dalintis, niekuomet nesame tikri, ar pasieksime dalyvių sąmonę, ar visus sudominsime. Todėl kaskart po užsiėmimų, išgirdę, kad žmonės jaučiasi laimingi ir įkvėpti, išties nudžiungame. Nuostabu, kad įkvepiame žmones ieškoti savitų būdų judėti ir po kūrybinės laboratorijos. Tai kur kas geriau, negu parodyti techniką, kurią žmonės norėtų nuolat kartoti – mes atveriame duris ir išleidžiame juos ieškoti savęs.

F. Demestri: Mokytojo sąvoka skamba itin rimtai, nes nurodo, kad turi žmonėms įdiegti kažką fundamentalaus. Manau, kad mes esame tie, kurie dalijasi, o ne tie, kurie moko. Dalijamės tuo, kas naudinga mums patiems.

S. Lefeuvre: Mokydami nuolat kartojame, kad tai yra mūsų pačių kelias. Kiti keliai taip pat įmanomi, tačiau per artimiausią valandą norėtume susikoncentruoti būtent į mūsų siūlomą kelią. Kaskart turime viską pradėti iš naujo, nes atsiranda nauja grupė – tai kelia džiaugsmą, susijaudinimą ir stresą. Kiekvieną grupę pasitinkame su panašiais pasiūlymais, tačiau dalyvių atsakas visuomet skiriasi, todėl ir užduotys bei pratimai ne visuomet vienodi. 

Vilniuje pristatytuose jūsų spektakliuose matėme daug mistikos. Ar to galime tikėtis ir kūrybinėse dirbtuvėse?

S. Lefeuvre: Nežinau kiek tai, ką rodome, laikytina mistika – pats tai pavadinčiau vaizduote ir jos projekcijomis. Man mistika asocijuojasi su religija, o nė vienas spektaklio atlikėjų nėra religingas. Todėl pats nesakyčiau, kad spektaklis mistiškas – tiesiog vaizduote kuriame tai, ko nėra. Vieną sekundę judame kaip kasdieniame gyvenime, kitą – atsiranda teatras, dar kitą – peršokame prie nekasdieniško, nenormalaus veiksmo. Verčiame realybę kažkuo daugiau, negu ji yra. Galima sakyti, paturbiname realybę.

F. Demestri: Štai šito galima tikėtis ir pamokose. 

Ar tyrinėdami savo pačių judėjimą kada nors save stabdote?

S. Lefeuvre: Iš tiesų mūsų pamokose labai svarbi ramybė ir sustojimas, leidžiantys įvertinti, kokius pasirinkimus tą sekundę turime. Judėdami be sustojimo praleidžiame progą tai atrasti. Dažnai dalyviams siūlome tokias aplinkybes – įsivaizduokite, kad šokate greitkelyje. Žmonės pradeda daryti didelius posūkius, neklausdami, kodėl jie taip daro ir kas iš to. Tačiau vos sustoję suvokia, kiek yra galimybių judinti save erdvėje. Tarsi lėkdami greitkeliu sustotų prie raudonos šviesoforo šviesos ir staiga pamatę mažą kaimo keliuką įeitų pro vartus.

F. Demestri: Tai svarbu ir laisvei įgyti. Dažnai laisvę suvokiame kaip galimybę laisvai daryti tai, kas patinka. Tačiau taip scenoje pradedame kartoti mums įprastas formas. Todėl sakome sau stop – ne draudžiantį stop, bet stop, kad iš naujo pajustume laiką, apsvarstytume situaciją, galimybes ir sąmoningai pasirinktume vieną – o ką, jei šiandien pabandysiu šitaip? Taip atsiranda sąmoningumas, nes pradedame svarstyti: šito aš tikrai noriu, o šito ne – tai tėra įprotis. Kalbame ne apie tai, kas yra gerai ir kas blogai, o apie galimybę rinktis. Taigi nuolat save stabdome.

S. Lefeuvre: Visada galėsi judėti taip, kaip moki ir esi pratęs – tam nereikia nei mokytojo, nei besidalinančiojo. Tačiau sustojęs ir pabandęs pakreipti savo percepciją kita linkme, gali atrasti ką nors nauja. Tuomet, net vėl judėdamas įprastai, darysi tai kiek kitaip.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka.

Bandysime pripildyti savo darbą įvairiais vaizdais, jausmais, pojūčiais ir kviesime žmones į kelionę, kurią jie turės susikurti patys. Mes būsime čia pat, kad palaikytume už rankos.

Ko kūrybinėje laboratorijoje gali tikėtis Vasaros šokio mokyklos dalyviai?

S. Lefeuvre: Pirmiausia – su užduotimi susietos improvizacijos. Iš pradžių, žinoma, bus nedidelis apšilimas, taip pat improvizuotas – dalyviai patys rinksis atlikimo ritmą ir santykį. Laboratorijoje niekuomet tiksliai neparodome, ką reikia daryti. Tačiau darbą visuomet siejame su tam tikra užduotimi, o tai gali būti ir techninis svorio perkėlimas, ir įsivaizdavimas, kad kinta erdvė ar tavo paties kūnas.

F. Demestri: Bandysime pripildyti savo darbą įvairiais vaizdais, jausmais, pojūčiais ir kviesime žmones į kelionę, kurią jie turės susikurti patys. Mes būsime čia pat, kad palaikytume už rankos, kad parodytume įvairius kelius, galimybes iš skirtingų perspektyvų pamatyti kraštovaizdį, tačiau dalyviai patys turės būti smalsūs. Kartais atrodys, kad informacijos kiek per daug, tačiau taip būna tik iš pradžių – ilgainiui dalyviai susidaro paveikslą, ir viskas įgyja prasmę.

S. Lefeuvre: Paprastai stengiamės palaikyti balansą – iš pradžių raginame visiškai atsikratyti savo įpročių, o tuomet leidžiame atsipalaiduoti ir kartoti įprotį, kad žmonės pajustų, ar atsirado skirtumas. Raginame atrasti džiaugsmą bandant tai, nuo ko galbūt tėvai atkalbinėjo ar mokytojai sakė, kad kitaip daryti bus geriau. Tai nėra stūmimas nuo skardžio. Tai tarsi artėjimas jo link – pažiūrėkime, koks jausmas. Juk nušokti ir mirti yra visai neįdomu.

Taip pat bandome formuluoti užduotis, kurias skirtingų lygių dalyviai galėtų atlikti ir pritaikyti pagal savo gebėjimus ir patirtis. Aišku, yra tokių užduočių, kurios pasirodys prieinamesnės treniruotiems šokėjams. Tačiau mes vedame pamokas ir mėgėjams, ir profesionalams, nes įdomu stebėti, kaip mūsų metodus priima skirtingų patirčių žmonės. Be to, treniruotiems šokėjams patinka stebėti mėgėjus, kurie kartais kur kas greičiau atranda autentiką. O pastaruosius visuomet įkvepia profesionalų darbas. Galime sau leisti tokį atvirumą, nes neturime tikslo pasiekti konkretų technikos lygį – mums svarbus tik dalyvių smalsumo lygis. O juk kiekvienas gali būti smalsus.