Unsplash.com nuotrauka

Beveik du šimtai jaunų Britanijos katalikų pasirašė atvirą laišką, pareikšdami paramą „Humanae vitae“ mokymui. Tai pal. popiežiaus Pauliaus VI enciklika „Apie prideramą tvarką perteikiant žmogaus gyvybę“, kitaip žinoma kaip enciklika, draudžianti kontracepciją. Pareiškime jaunuoliai giria popiežiaus kvietimą į skaistumą, pabrėždami skaistumo grožį ir dokumento pranašiškumą.

Laiške rašoma:

„Buvo išreikšta nuomonė, jog katalikiškas mokymas apie kontracepciją liko „anapus visuomenės kaitos“. Vis dėlto tai, kad nemadinga, nereiškia, jog neteisinga. Skaistus gyvenimas eina prieš vyraujančias kultūros normas ir nėra lengvas, tačiau poros tarpusavio santykius jis praturtina.“

Bažnyčios moralinis mokymas niekada nebuvo populiarus, bet, kaip teigia Britanijos jaunimas, vien dėl to jis nėra neteisingas. Dažnai girdime, jog Bažnyčiai reikia keisti kalbėjimo būdą, prisitaikyti prie modernaus žmogaus žodyno. Ir ši tendencija matoma nuolat ieškant naujų sprendimų tiek jaunimo, tiek suaugusiųjų pastoracijoje. Visgi situacija nesikeičia. Kad ir kaip įvilkta, Bažnyčios žinutė vis tiek užkliūna.

Atsakyti, kodėl Bažnyčios moralė žmonėms neįtinka, yra didelis užmojis. Verta pradėti nuo klausimo, kodėl Bažnyčia matoma kaip draudimų skelbėja apskritai, Humanae vitae atveju tarsi besibraunanti budėti prie sutuoktinių guolio. Galime iš karto nurašyti įtarimą, jog ji draudžia kažko šykštėdama. Tam neabejotinai yra rimta priežastis.

Visame Bažnyčios moraliniame mokyme, ypač kai ji dėl ko nors įspėja, glūdi pamatinis principas – problemų, kurių šaknis yra žmogaus širdyje, iš išorės nepataisysi. Priešingai, vilčių sudėjimas į išorinį sprendimą situaciją tik dar labiau pablogins. Tai nereiškia, jog Bažnyčia nesidomi „išoriniais“ dalykais, jog ji atsisako bet kokio santykio su technologija, ekonomika, biologija ir pan. Tuo tik pabrėžiama, kad žmogaus gyvenimas visada turi moralinį lygmenį, ir bet kokį dalyką ar veiksmą, net labai gerą, galima sugadinti bloga intencija. Nėra gerų dalykų, kurių nebūtų įmanoma sugadinti, bet yra blogų dalykų, kurie jokioje situacijoje nebus geri. Tai ir yra pavojus, apie kurį įspėja Bažnyčia ­– pavojus ieškoti išorinių sprendimų, neatsižvelgiant į žmogaus širdį. Maža to, tokie bandymai savaime yra netinkami, nes, iš akiračio dingus dvasiniam lygmeniui, žmogus tvarkomas kaip daiktas, su kuriuo tereikia atitinkamai elgtis.

Grįžkime prie dokumento „Humanae vitae“, kuris 1968 metais nepaskelbė nieko naujo, o tik patvirtino Bažnyčios mokymą apie kontracepcijos netinkamumą.  Enciklika susilaukė aršaus pasipriešinimo – ne tik sekuliarioje aplinkoje, bet ir Bažnyčioje. Prieš jo paskelbimą popiežiui patarti sukurta komisija spaudė mokymą kontracepcijos atžvilgiu pakeisti. Popiežius spaudimą atlaikė, bet įtampa dėl to nesumažėjo. Tiek visuomenėje, tiek ir tarp Bažnyčios narių jau buvo kitaip suprantama žmogaus ir santuokinio akto prigimtis. Žmonės patikėjo mada, sakančia, jog piliulė išspręs problemas – šeimos galės atsakingai planuoti vaikus, moterys galės užsiimti profesine veikla, o poros dar labiau suartės, nes nebijodamos pasekmių galės patirti daugiau intymumo.

Unsplash.com nuotrauka

Kodėl popiežiaus dokumentas „Humanae Vitae“  britų jaunimo vadinamas pranašišku? Ką jis išpranašavo ir kaip galėjo tai padaryti? (Beje, Paulius VI nebuvo pirmas pranašas popiežių istorijoje. Vienas iš garsesnių yra popiežius Leonas XIII, 1891 metais enciklika Rerum novarum numatęs komunizmo pasekmes, dar prieš šiai ideologijai tampant kurios nors politinės partijos programa.) Paulius VI numatė, jog dėl kontracepcijos naudojimo:

  • daugės santuokinės neištikimybės atvejų bei kris moralės standartai,
  • sumažės vyrų pagarba moterims, į jas bus žiūrima kaip į daiktus,
  • kontracepcija bus siūloma ar net peršama naudoti valstybės lymeniu.

Šių pranašysčių popiežius neišlaužė iš piršto. Jos rodo pasikeitusį požiūrį į žmogų – tiek asmeninių santykių, tiek visuomenės lygmeniu. Tad nenuostabu, jog jaunimo žinutėje pabrėžiamas skaistumo dorybės turinys:

„(Skaistumas) primena, kad mums patinkantis žmogus nėra vartotinas daiktas, bet lygiavertis asmuo, kuris turi būti mylimas ir gerbiamas.“

Neigdama Bažnyčia visada ką nors teigia. Humanae vitae atveju, įspėjimu dėl kontracepcijos ji ne tik teigė, jog žmogus yra neįkainojamas asmuo, bet kad ir santuokinis intymumas savo esme yra skirtas pradėti gyvybę. Kaip sakė šv. popiežius Jonas Paulius II, skaistumo šerdis nėra susivaldymas. Skaistumas kyla iš žmogaus beribės vertės atpažinimo. Žmogaus gimties galia turi mylinčią ir vartojančią (malonumo) dimensiją. Skaistumas, leidžiantis mylinčiai dimensijai vyrauti, gimties galią išgrynina. Skaistumo šaknis yra gebėjimas mylėti visą žmogų, taip pat ir jo vaisingumą. Šis horizontus praplečiantis žvilgsnis neleidžia iškarpyti žmogaus realybės, neleidžia intymumo atskirti nuo mylimo asmens ir iš šio santykio kylančio gyvybės potencialo. Skaistumas, kurio šerdyje glūdi kitam gėrio siekianti meilė, bijosi net minties apie galimybę kitu pasinaudoti.

Žmogus tikrai supranta savo veiksmus tik prisimdamas atsakomybę už jų pasekmes. Kontracepcijos naudojimas taip pat turi pasekmių. Tik ar jos tokios, kokių buvo tikėtasi? Atsisakius vaikų, jie į nebūtį nusineša atsakomybės už kitą prisiėmimą, pagarbą gyvybei, atidumą kito tiek emociniams, tiek fiziologiniams poreikiams, kartu ir būtinybę, jog šis intymumas būtų santuokinis.

Humanae vitae atliepė į diskusijas dėl kontracepcijos naudojimo santuokos kontekste – nejau pora negali planuoti nėštumų ir turi būti pasmerkta nesibaigiančioms „Dievo dovanoms“. Pats Paulius VI Humanae vitae teigė, jog reikia ieškoti natūralių būdų, atsižvelgiant į moters vaisingumo ciklą, esant rimtoms priežastims padaryti tarpus tarp gimimų. Bet negalime nutylėti, kad ir kaip būtų nepopuliaru, jog esminė žinutė buvo ši – šeima turi įsileisti vaikus į pasaulį, o jei mato, kad šiuo metu negali, tai gali tik atidėti, iki kol galės. Šiandien kontracepcijai šeimos kontekstas atrodo kiek per siauras. Popiežius Paulius VI tai numatė – jei lytinė galia atskiriama nuo gimties galios, tuomet vartojimo dimensija atsistoja į centrines pozicijas ir visa kita tampa priemonėmis jam patenkinti.

Tad kodėl Bažnyčios žinutė enciklikoje „Humanae vitae“ nemadinga? Nes Bažnyčia visada primygtinai sako, jog nėra lengvų sprendimų. Galiausiai kiekviena kova vyksta žmogaus širdyje. Šią kovą perkėlę į išorinių priemonių, žadančių lengvą sprendimą, lygmenį nieko nelaimėsime. Kaip sako Britanijos jaunimas: „Skaistumo šerdyje yra labai paprasta, bet kartu ir revoliucinga idėja, jog mes esame sukurti meilei, ir mūsų lytiškumas mums buvo duotas šiam kvietimui išpildyti.“ Nėra sprendimo, kuris neįtrauktų žmogaus širdies.