Kamil Janicki „Aukso amžiaus damos“. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2018. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. 

Daugelio Europos šalių istorijoje XVI amžius vadinamas aukso amžiumi. Tai Viduramžių pabaiga ir Naujųjų laikų pradžia, atnešusi humanistinį mąstymo būdą ir renesanso stilių. Didieji geografiniai atradimai skatino pažinti pasaulį, o kilęs Reformacijos sąjūdis pažadino iki tol nematytą žinių troškimą: steigėsi įvairaus lygmens mokyklos, Vilniuje įkurtas universitetas. Stojus palyginti taikiam laikotarpiui galėjo plėtotis ūkis ir kultūra.

XVI amžius – ir laisvėjančių moterų amžius. Autorius pasakoja apie garsias Renesanso laikų moteris – Boną Sforcą, Barborą Radvilaitę, Oną Jogailaitę, Elžbietą Habsburgaitę, kurios gal ir nepakeitė šalies istorijos, bet smarkiai paveikė krašto ekonominę ir kultūrinę raidą. Ką reiškė Lietuvai vien Bonos pradėta Valakų reforma arba Barboros karalienės karūna?!Kokie svarbūs buvo šalių valdovų giminystės ryšiai ir politinės vedybos?!Įdomu paskaityti ir apie valdovų rūmų papročius bei intrigas.

Knyga parašyta remiantis istoriniais šaltiniais ir dokumentais, bet tai nėra mokslinis darbas. Daugelis scenų – autoriaus vizija, viena iš galimų, tačiau tikrai ne vienintelė. Kartu ir ne romanas, gausios šaltinių citatos sako, jog kalbama apie tikrus dalykus. 

Antroji Trojos Elena? Anų laikų portretai neliudija nepaprasto Barboros Radvilaitės grožio. Diptiko su Žygimanto Augusto žmonomis fragmentas, XVI a. trečiasis ketvirtis

Praėjo penkeri metai nuo tos dienos, kai Geranainių pilies koplyčios varpai paskelbė apie Barboros Radvilaitės ir Stanislovo Goštauto santuoką. Penkeri metai, atrodo, visai nedaug, bet per tą laiką Barbora smarkiai pasikeitė.

Patekusi į giminės paveldimą Goštautų dvarą, tiesą sakant, ji buvo dar vaikas, kupina galva svajonių. Tikėjo, kad išsilaisvins iš tėvo valdžios, atsikratys gimtuosiuose namuose viešpataujančios drausmės, troško tapti nepriklausoma, būti didelė ponia. Deja, tik vieną kalėjimą pakeitė kitu. Apsigyveno po vienu stogu su galinguoju Albertu Goštautu, ir tai savaime užbraukė bet kokį savarankiškumą. Maža to, Goštautų rezidencijoje ji turėjo mirtinai nuobodžiauti.

Geranainys nebuvo linksmi rūmai, kuriuose nuolat būdavo keliamos puotos, vykdavo ceremonijos, atvažiuodavo turtingų svečių. Jie stovėjo vidury girios, daugiau kaip už 80kilometrų nuo Vilniaus ir už 180kilometrų nuo Gardino. Tai buvo niūrus, atkirstas nuo pasaulio pastatas. Jis išaugo jau gimus Barborai, bet ne kaip erdvi renesansinė rezidencija, kokias Jogailaičiai ar didikai statėsi Mažojoje Lenkijoje. Lietuvoje svarbiausia kiekvienos pilies funkcija vis dar buvo gynybinė – ginti savo gyventojus nuo karo, antpuolių, liaudies maišto. Tokie buvo ir Geranainys: ankšti, pasislėpę už didžiulių pylimų ir amžinai paskendę prieblandoje, nes storos sienos ir siauros langų angos net vidurdienį nepraleisdavo pakankamai šviesos. Barbora be tikslo slankiojo koridoriais, negalėdama viltis nė užuito vyro draugijos. Galiausiai senasis Goštautas mirė, o jaunasis išvyko į Vilnių, Trakus, Gardiną – visur ten, kur reikėjo būti norint perimti paveldėtą turtą. Pagaliau Radvilaitė galėjo lengviau atsikvėpti.

Ji pradėjo gyventi laisvai, stačiai pražydo. Vyras ir toliau ja nesidomėjo, tad ji ėmė ieškoti laimės kitur. Nuošaluma, kur stovėjo Geranainys ir kuri jai taip įsipyko, staiga pasirodė esanti privalumas. Pilį ji pavertė diskretiška flirto, pramogų ir romanų vieta. Ji kvietėsi savo rango draugų, mokėsi vadovauti pokalbiams, vilioti vyrus ir jais manipuliuoti. Visoje Lietuvoje imta kalbėti, kad elgiasi ne itin kukliai. „Kai užaugo ir buvo ištekinta, pagarsėjo daugybe geidulingų nuodėmių ir begėdystėmis,“ – po poros metų parašys politinio gyvenimo komentatorius kunigas Stanisławas Orzechowskis.

Jos vyras veikiausiai žinojo apie romanus, bet neėmė to į galvą. Matyt, ir jis suvokė, kad jų ryšys – gryna fikcija. Sklandė visokių gandų, bet Lietuvoje nelabai kam jie rūpėjo. Toje epochoje įtakingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterys mėgavosi kur kas didesne dorovine laisve nei lenkės. Šaltiniuose išliko žinių, kad lietuvės dažnai išlaikydavo oficialius meilužius, „santuokos pagalbininkus“. Neištikimybė buvo kasdienis dalykas, į nesantuokinius vaikus buvo žiūrima ne ką prasčiau nei į santuokinius.

Barbora elgėsi kaip ir visos. Nuo kitų to meto moterų ją skyrė nebent saiko, gal ir apdairumo stoka. Ji norėjo kompensuoti visas liūdnos vaikystės skriaudas, čia ir dabar mėgautis visais įmanomais džiaugsmais. Dar linksmiau ji ėmė gyventi po vyro mirties. Nesuko sau galvos dėl gedulo: pirkosi gražiausias suknias, brangiausius papuošalus. Jos skonis darėsi vis rafinuotesnis – veikiausiai ne tik mados, bet ir vyrų atžvilgiu. Jos – laisvos moters, įtakingo politiko našlės – pozicija buvo daug aukštesnė nei vyrui esant gyvam. Ji vėl tapo puikia partija.

Tuo metu dar nebuvo kalbama, kad Barbora pasileidėlė. Užtat visur ir visų buvo giriama už nepaprastą grožį. Dabar sunku tiksliai pasakyti, kas buvo turima galvoje. Istorikas Zbigniewas Kuchowiczius manė, kad tokią nuomonę lėmė jos daili išvaizda ir „alkieriniai gebėjimai“. Atrodo, kad Barborai, kaip „vienai gražiausių savo epochos moterų“, kelias į sėkmę buvo atviras iš anksto. Iš dalies tai turėjo būti tiesa, bet viskas ne taip paprasta.

Tų laikų tekstai nedaug kalba apie fizinį Barboros Radvilaitės grožį. „Jos sudėjimas ir veidas buvo tokie dailūs, kad iš pavydo žmonės apkalbėdavo ją nekaltą“, – rašė vienas šaltinis. „Rankos ir akys gražios, bet veidas lietuviškas“, – randame kitame – vokiečių autoriaus pranešime. Yra ir panegirika, pasak kurios, Barbora buvo „graži kaip reta“. Tiesą sakant, tai viskas. Kitaip nei, pavyzdžiui, jaunąja Bona, mažai kas domėjosi Barboros išvaizda tiek, kad savo įžvalgas išlietų ant popieriaus.

Daugiau smulkmenų galima pabandyti įžvelgti Barboros portretuose. Tik bėda, kad jie atsirado praėjus dešimtims ar net šimtams metų po jos mirties. Gražiausiai Barbora vaizduojama XIX amžiaus paveiksluose. XVI amžiaus paveiksluose, nutapytuose jai gyvai esant arba netrukus po jos mirties, atrodo kur kas paprasčiau. Jos nosis tikrai buvo ilga, bet tiesi, veidas ovalus, siauri, lanku lenkti antakiai ir nedidelės švelnios lūpos. Taip pat veikiausiai ji buvo šviesiaplaukė, labai šviesios odos. Visos šios savybės atspindėtos visuose portretuose, tad negalėjo būti dailininkų išmonė. Kartojasi dar vienas dalykas – akys. Didelės, tamsios, kiaurai veriančios pašnekovą.

Apie akis kalbama daug dažniau nei apie Barboros grožį. Ateityje kritikai netgi ims tvirtinti, kad tos akys gali užkerėti. Neva tik jomis Radvilaitė galėjo pavergti vyrus vieną po kito. Tokia nuomonė buvo labai populiari, tad žmonės turėjo jausti, kad Barboros sėkmė slepia kažkokią paslaptį. Ir kad grožis nėra pakankamas tos paslapties aiškinimas. Hanna Widacka, Barboros Radvilaitės portretų žinovė, kiek nustebusi pamatė, kad Barborą vaizduojantys paveikslai „nelabai įtikina žiūrovą stulbinamu modelio grožiu“. Gal taip nutiko ne dėl tapytojų nemokšiškumo, o dėl to, kad Barbora buvo… tiesiog daili. Ne stulbinamai graži kaip Trojos Elena, bet daili. O vyrus ji patraukdavo pirmiausia savo visuomenine padėtimi ir asmenybe. Ji buvo nuoširdi, kalbi, nelabai laikėsi etiketo ir nelanksčių elgesio normų, būdingųXVIamžiaus dvarams. Vadinasi, pasisekimo ji sulaukdavo todėl, kad buvo patraukli asmenybė, o ne dėl to, kad buvo gražaus veido, kaip tvirtino stebinamai daug istorikų.

Be abejonės, prie asmenybės patrauklumo prisidėjo ir tai, kad ji daug dėmesio skyrė madai, drabužiams ir higienai. Žinojo, kaip bet kokioje situacijoje atrodyti patraukliai. Labai mėgo pirtį ir maudėsi daug dažniau nei jos amžininkai. Šiuo požiūriu ji prilygo garsiesiems švareivoms Jogailoms. Nesvetima jai buvo ir kosmetika: vartojo ypatingus baltalus, kurie jos alebastrinę odą darė dar šviesesnę – kaip tik tokią, kokia labai patiko renesanso laikų vyrams. Rūpinosi gražia šypsena, veikiausiai ir figūra. XXamžiaus pradžioje buvo rasti jos palaikai, tad žinome, kad ji buvo aukšto ūgio (šimto šešiasdešimties centimetrų, o tais laikais vidutinis moters ūgis buvo šimtas penkiasdešimt – šimtas penkiasdešimt penki centimetrai), smulkaus kūno sudėjimo, turėjo sniego baltumo dantis be jokių ėduonies pėdsakų. Bet pirmiausia Barbora mokėjo tobulai pasirinkti drabužius.

Vieną jos puikių apdarų matome XVI amžiaus nežinomo dailininko emaliu tapytoje miniatiūroje. Barbora ant galvos užsidėjusi lengvutę žydro audinio beretę, atrodančią labai koketiškai, su įmantriai užlenkta stručio plunksna. Po ja – auksu spindinti, brangakmeniais puošta kepuraitė. Bet pirmiausia žiūrovo dėmesį patraukia elegantiška raudona suknia. Ji su gilia iškirpte ir plačiomis rankovėmis su įkarpomis. Tualetą papildo kaklą juosiantys perlai – Barboros mėgstamiausias ir geriausiai derantis prie jos odos papuošalas. Galbūt vilkėdama tokį gražų, bet ne itin formalų apdarą, puikiai paryškinantį jos grožį, Barbora pirmą kartą susitiko su jaunuoju Lenkijos monarchu Žygimantu Augustu.