Marius Povilas Elijas Martynenko. Mariaus Krivičiaus nuotrauka.

Recenzija publikuota 2018 m. nr. 7 (liepos) „Metų“ numeryje

Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“. Vilnius: „Tyto alba“, 2018 m. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Neseniai pasirodė Mariaus Povilo Elijo Martynenko knyga „Be penkių pasaulio pradžia“, su prierašu: tekstai malonumui sužadinti. Nors tai pirmoji autoriaus knyga, jo vardas jau gerai žinomas performatyviosios poezijos – slemo – klausytojams, taip pat jo poetiniai ir esė tekstai ne kartą skelbti kultūrinėje spaudoje.

Jaunosios kartos kūrėjas išsiskiria ne tik savo poetika, bet ir spalvinga biografija: trylika pabudimų iš komos, filosofijos ir vertimo studijavimas, įvairiausių darbų sąrašas, nuo laiškanešio iki redaktoriaus, metai vienuolyne, 2016-aisiais užimta III vieta pasauliniame slemo festivalyje Berlyne ir dabartinės vaidybos studijos LMTA.

„Be penkių pasaulio pradžios“ tekstai fragmentiški, primenantys organišką ir nuolat besikeičiantį koliažą. Fragmentiškumą sustiprina ir knygos dizainas – tarp tekstų įterptos nuotraukos: autoriaus portretai ir urbanistinio peizažo detalės. Tai primena, kad kūriniuose maža fikcijos, juose pasirodo tikras žmogus, o mums suteikiama galimybė suprasti jo patirtis. Argi tai ne vienas iš daugelio knygos prieraše pažadėtų malonumų?

Tikriausiai dėl knygos fragmentiškumo skaitydama ją prisiminiau stalčiuje turimą kaleidoskopą (gr. kalos – gražus, eidos – reginys), nuolat besikeičiančius ornamentus, begalybės iliuziją, kuriamą veidrodžio, o realybėje tai vos keletas skirtingų spalvų stikliukų, kuriuos pajudinus gaunamas vis naujas raštas. Taip ir suradau knygos skaitymo raktą – veidrodis tapo lyrinio subjekto / autoriaus metafora, kurio akimis žiūrima į save ir pasaulį, kartais ironiškai ir kandžiai, tačiau su nuoširdumu ir nuostaba. Perverčiant gyvenimo ir kasdienybės patirčių, pamąstymų apie būtį ir įvairių faktų fragmentus gražiu reginiu – išpildytu tekstu, kuris, nors ir fragmentiškas, yra darnus bei vientisas.

Tad iš ko susideda M. P. E. Martynenko kaleidoskopas?

Patirtis: vaikystės prisiminimai, nevengiama brendimo ir lytiškumo („Tėvas niekad nekalbėjo apie pimpalą“, p. 93), pirmųjų seksualinių patirčių temų. Juntamas vaikystės ilgesys („Vyriškai“, p. 69; „Kaip užaugai!(?)“, p. 134). Vaikystė siejama su laikotarpiu, kai viskas buvo paprasta, tačiau nebūtinai gražu (bėgimas iš pamokų, tėvo girtuokliavimai).

Taip pat atvirai pasakojama apie patirtis psichiatrinėje ligoninėje, vienuolyne, pabudimus iš komos, areštines, namų padegimą mėginant pasigaminti fejerverkus. Šie fragmentai labai atviri, nevengiama šnekamosios ir vulgarios leksikos, kuri gali trikdyti prie norminės ir švelnios kalbos pripratusį skaitytoją. Tuolab kad lietuvių poezijoje nėra labai daug poetų, bandžiusių nutolti nuo „norminės“, su aukštosiomis vertybėmis siejamos poetikos.

Užtenka prisiminti Mindaugui Nastaravičiui skirtą kritiką, pasirodžius jo eilėraščių rinkiniui „Mo“, kai autorius buvo kaltinamas poezijoje netinkamų, pernelyg buitiškų žodžių vartojimu. Panašų reiškinį aptinkame ir M. P. E. Martynenko knygoje – daug ir kitokios buities, kuria nesiekiama specialiai šokiruoti. Ji naudojama patirties apnuoginimui, tekstui suteikiant realybės matmenį.

Kalboje pasirodantys slengo intarpai („dead-line’ai“, „dealeris“) atspindi jaunosios kartos žodyną, šių dienų aktualijas. Sunkiau įvertinti su seksualumu susijusią leksiką, kartais naudojamą nesaikingai. Ir čia ne Sigito Gedos atvejis, kurio poezijoje tokiais žodžiais buvo stiprinamas gyvenimo gaivališkumas. M. P. E. Martynenko tekstuose tai veikiau pornografija, kartais atsirandanti ten, kur jos visai nereikia ir tai nėra skoninga.

Marius Povilas Elijas Martynenko. Gedmanto Kropio nuotrauka.

Į lietuvių literatūrą M. P. E. Martynenko ateina ne tik su gaivia leksika, kapotomis, čia ir dabar paveikiančiomis frazėmis, siejamomis su slemo poezija, bet drauge ir su savitu lyriniu subjektu, šventuoju pamišėliu, kuris nebijo apsinuoginti – parodyti savo psichikos problemų, netobulumo ir pasididžiavimo nekeliančių patirčių.

Kasdienybė: darbas bare, katinas, žaidžiantis batraiščiu, dėmė ant kambario sienos, palikta sutrėkšto tarakono, dantų valymas ar tiesiog gatvėje sutinkami žmonės. Šie ir kiti buities fragmentai tampa gilesnių refleksijų priežastimi, sukelia asociacijų tinklus: sutiktas bičas primena Gustavą iš „Gustavo enciklopedijos“ (p. 67) ar sužadina prisiminimus: brolio skambutis primena visą jų vaikystę (p. 101).

Šie fragmentai dažnai rašomi esamuoju laiku, tarsi panaikinant atstumą tarp prozinio eilėraščio erdvės ir klausytojo / skaitytojo. O žvilgsnio nukreipimas nuo buities smulkmenų į gilesnius būties apmąstymus atrodo kaip visiškai natūralus sąmonės poslinkis.

Refleksijos: prozinių eilėraščių lyrinis subjektas yra mąstantis žmogus. Jo santykis su pasauliu atsiskleidžia jau pirmajame knygos tekste – „Nepripratau“: lyrinis subjektas nepripranta ne tik nubusti iš komos, bet ir pabusti rytais, gyventi. Šis santykis, viena vertus, yra destruktyvus: „Dabar mane veikia panika, tartum suvokus, kad visą gyvenimą iki dabar nugyvenai labai neteisingai“ (p. 80), tačiau, kita vertus, gyvenimas, kuris netapo įprastas, taip pat kelia filosofinę nuostabą. Greičiausiai iš to atsiranda gyvas, kasdienius dalykus vertinantis žvilgsnis („Pyktis liaudies išminčiai“, p. 41; „Kontracepcija“, p. 72; „Tai, ko išmokau už baro“, p. 12).

Enciklopedinės žinios: jų knygoje gausu. Įvairios informacijos fragmentai tekstuose vargu ar būtini poezijos menui, tačiau jų naudojimas tarsi išplečia kūrinio erdvę. Kadangi proziniuose eilėraščiuose kuriamas intymumo ir minties judesio fiksavimo jausmas, šie enciklopediniai intarpai taip pat atrodo gana natūralūs, nors niekaip neapleidžia nuojauta, lyg prasukinėtum internetinį puslapį, kuriame pateikta daugybė faktų.

M. P. E. Martynenko tekstuose galima atrasti ne tik geografinių ar istorinių žinių, bet ir įdomybių apie žmogaus smegenų veiklą, hormonus, žodžių reikšmes etc. Jos tampa tarsi savasties apmąstymo dalimi, ir, mano nuomone, tai yra vienas geriausių literatūros pavyzdžių, atskleidžiančių žmogaus sąmonę informacijos sklidiname amžiuje.

Šiomis temomis autorius žaidžia konstruodamas savo tekstus, dažnai išlaikydamas vientisumą formaliu lygmeniu: žiedine kompozicija eilėraščio pabaigoje grįžtama į pradžią („Perspektyva“, p. 125), dėsningais fragmentų atsikartojimais ar nuolat pasikartojančiu motyvu („Tingiu, bet galiu paploti“, p. 66). Būtent skirtybių sujungimą į organišką visumą galėčiau laikyti vienu iš M. P. E. Martynenko talentų.

Į lietuvių literatūrą jis ateina ne tik su gaivia leksika, kapotomis, čia ir dabar paveikiančiomis frazėmis, siejamomis su slemo poezija, bet drauge ir su savitu lyriniu subjektu, šventuoju pamišėliu, kuris nebijo apsinuoginti – parodyti savo psichikos problemų, netobulumo ir pasididžiavimo nekeliančių patirčių.

Pabaigoje grįžkime prie knygos pavadinimo prierašo: „tekstai malonumui sužadinti“. Tad kokio malonumo gali tikėtis skaitytojas? Jeigu jis turi lakią vaizduotę, su lytiškumu susijusi leksika jam sukels literatūrinės erotikos malonumus. Skaitytojas taip pat galės pasinaudoti galimybe atpažinti save kasdienėse situacijose, pasiguosti, o gal net pasijusti geresnis ar sveikesnis už lyrinį / lytinį personažą.

Taip pat šios knygos skaitymas yra puikus būdas patenkinti smalsumą ir pasisemti įdomių faktų apie pasaulį. Eseistiniai eilėraščiai turėtų patikti Charles'o Bukowskio poezijos mėgėjams. Estetinį malonumą gali sukelti puikiai „sukaltas“ tekstas ir kalbos gyvumas, taiklios frazės: „o žmogus iš manęs norėjo išeiti“ (p. 123), „nė vienas lietaus lašas nemano, kad jis atsakingas už tvaną“ (p. 30).

Tačiau malonumas, patiriamas klausantis šių tekstų atliekamų scenoje, yra daug didesnis ne tik dėl autoriaus gebėjimo performatyviai juos perskaityti, bet ir dėl mažesnės jų dozės, pateikiamos vienu metu. Skaitant knygą ištisai jos kūriniai tampa ganėtinai nuspėjami, autorius žaidžia pagal tas pačias žaidimo taisykles, temos kartojasi, ima kliūti ir minėta vulgari leksika. Taigi verčiau tuos malonumus vartoti mažesnėmis dozėmis.