Nuo gegužės mėnesio žemės ūkio ministro pareigas einantis „valstietis“ Giedrius Surplys praėjusią savaitę sukritikuotas dėl dalyvavimo Didžiuosiuose Žemaičių Kalvarijos atlaiduose, ir ne tik. Jo „atsidavimas Dievui ėmė gluminti“ valstybės tarnautojus, kaip mums pranešė vienas didžiųjų interneto portalų.

Kas gi tokio gluminamo? Straipsnyje vardijama: „kreivų šypsnių ne tik ministerijoje“ sukėlęs pranešimas apie G. Surplio dalyvavimą atlaiduose, jo surengtas susitikimas ministerijoje su kunigu Ričardu Doveika ir ilgamečio ministerijos tarnautojo, kuris yra Lietuvos piligrimų bendrijos pirmininkas, karjeros šuolis, suprask, paremtas tuo, kad abu krikščionys.

Pastarasis teiginys „gandų maišelio“ (valstybės tarnautojai suglumo dėl to, juos nustebino anas, keistai pasirodė trečias) stiliaus publikacijoje niekuo nepagrįstas. Taip pat nenorėčiau gilintis ir į publikacijos atsiradimo priežastį. Galbūt ministerijos darbuotojams G. Surplys neįtinka dėl jų kovingų ateistinių pažiūrų, o gal dėl to, kad jis įgyvendina ministerijos perkėlimo į Kauną užmojį. Ministrui vos pradėjus eiti pareigas, darbuotojų profesinė sąjunga parengė raštą, kuriame prieštaraujama šiam, anot jų, neracionaliam sprendimui.

Tai galėtų būti kito komentaro tema, kaip ir klausimas, ar sąžininga kviestis kun. R. Doveiką tam, kad „padrąstintų tarnautojus nebijoti ministerijos iškėlimo į Kauną, nes esą piligrimai dar ne tokius atstumus nukanka“. Straipsnyje sugestijuojama, kad kunigas tik apie tai ir tekalbėjo. Jei iš tiesų visuomenės ypač gerbiamas kunigas, remdamasis Biblija, įrodinėjo permainų naudą – dvelktų instrumentišku religijos naudojimu politikai pateisinti, tačiau galbūt tai buvo tik viena remarka susitikimo metu. Palikime tai kunigo, ministro, žurnalistės ir valstybės tarnautojų sąžinėms. Čia siūlau peržvelgti kelis esminius kritikos žemės ūkio ministrui momentus, nes jie nemenkai pasako apie tai, kaip dažnu atveju mes mąstome apie religijos pasireiškimus viešumoje. 

Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų akimirka

Pirmas – komunikacijos stilius. „Žemės ūkio ministras melsis už Lietuvos žemdirbius“ – taip vadinosi ministerijos žinutė apie G. Surplio dalyvavimą atlaiduose. Socialiniame feisbuko tinkle užvirė diskusija, ką gi tai reiškia. Ar reikia šitaip pranešti? Ar reikia apskritai?

Iš tiesų Žemės ūkio ministerijos komunikacija, ypač socialiniame tinkle, yra itin familiari ar net keistoka. Kaip pavyzdžiui, liepos 5 dieną: „Lai lyn lai lyn lai lyn lietus!!! Šįryt ministerijos darbuotojai kartu su ministru šoko lietaus šokį ir kvietė mūsų nacionalinį orą – lietų.“ Nejuokinga, nors tu ką. Bet grįžkime prie klausimo, ar būtų geriau, jei ministerijos pranešimas pavadinimu būtų skelbęs: „Ministras dalyvaus atlaiduose“ arba „Ministras susitiks su tikinčiaisiais“. Komunikacijos specialistai pagalvojo, žinoma, logiškai. Jei atlaiduose bus meldžiamasi už žemdirbius, tai ir ministras melsis. Nors kai valstybės vadovai per nacionalines šventes dalyvauja šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje, nerašoma, kad jie melsis už Lietuvos valstybę. Racionalu teigti, kad „melstis – ne politikų, o kunigų darbas“, malda iš tiesų niekaip nepatenka tarp ministro funkcijų, nors tai nereiškia, kad melstis atlaiduose jis negali. Religijos laisvė įtvirtinta Konstitucijoje. 

Kitas klausimas – kodėl apskritai reikia pranešti apie dalyvavimą tokiame renginyje? Atsakymas paprastas: valdžios atstovų darbotvarkės viešinimas prisideda prie demokratijos kokybės. „Transparency International“ nuolat primena, kad lobistinės veiklos reguliavimas Lietuvoje neveikia ir politikų susitikimų su interesų grupėmis viešinimas – sveikintinas. Tikintieji – irgi interesų grupė. Būtent dėl to bergždžia kelti klausimą, ar ministras apskritai turėtų dalyvauti atlaiduose darbo metu. Kasmet vykstantys Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai trunka beveik dvi savaites, ir viena jų diena skirta maldai už ūkininkus. Tuomet dalyvauja jų organizacijų atstovai ir kiti susiję žmonės – tie, kuriems ministro vykdomos politikos įtaka didžiausia ir tiesioginė. Eidami premjero pareigas į atlaidus Lietuvoje yra vykę ir konservatorius Andrius Kubilius, ir socialdemokratas Algirdas Butkevičius. Jei bent sykį esate buvę atlaiduose, žinote, kiek daug atstovaujamos tautos politikai gali juose susitikti. 

Ministras Giedrius Surplys, viceministrė Ausma Miškinienė, kunigas Ričardas Doveika susitikimo ministerijoje metu / Žemės ūkio ministerijos nuotrauka

Galiausiai – apie ir kitais klausimais pasitaikančias nuolatines kritikos strėlės „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ ir „Valstybė atskirta nuo Bažnyčios“. Pirmasis teiginys aiškus, teisingas ir įtvirtintas Konstitucijoje. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ministras, viešai žodžiais ir veiksmais deklaravęs savo tikėjimą, nepaisė aukščiausiojo valstybės įstatymo. O ką gi reiškia antrasis teiginys? Daliai žmonių galbūt atrodo, kad čia kaip Sovietų Sąjungoje, kur ateizmas buvo oficiali politika. Kiti simpatizuoja prancūziškajam laicizmui, dėl kurio viešoji erdvė yra visiškai išvalyta nuo bet kokių religijos apraiškų. Tačiau nėra nei vienaip, nei kitaip. 

Valstybė ir religinės bendruomenės yra autonomiškos, nesikiša, kur nepriklauso, tačiau gali bendradarbiauti. Tam stiprų pagrindą teikia valstybės pripažinimas tradicinėms ir kitoms tam tikras sąlygas aitinkančioms bendrijoms. Dar 1998 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad valstybė ir religinės organizacijos yra atskiros, o ne atskirtos. Skiriasi vos viena raidė, tačiau tai ne filologinis triukas, o iš esmės kitokie principai.

Atskyrimas suponuoja opoziciją, atskirumas – nepriklausomumą, neprieštaraujantį bendradarbiavimui. Taigi ši kritikos strėlė nepasiekia taikinio. Pagal dabartinį Lietuvos valstybės ir religijos santykių modelį, bet kuris ministras gali kunigą pasikviesti į ministeriją ar dalyvauti atlaiduose, tai anaiptol nepažeidžia Lietuvos kaip pasaulietinės valstybės sampratos. Valstybės ir religijos bendradarbiavimas leidžia G. Surpliui drąsiai žurnalistams pasakyti: „Aš esu aktyvus krikščionis, dirbau kuriant pirmąjį Lietuvoje krikščioniškąjį žurnalą jaunimui „Lux“, paskui dirbau Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre. Ta bažnytinė patirtis lėmė krikščioniškas demokratines pažiūras.“ Nevertėtų dėl to suglumti. 

Didžiųjų Žemaičių Kalvarijos atlaidų akimirka