Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 4-ajame numeryje)

Alexander Trukhin/Unsplash.com nuotr.

„Vakare kaip tik ketinom važiuoti apsipirkti. Kada tau paskaitos baigsis?“ – pasitikslino pažįstamas, užsiminus, kad reikia nusipirkti tapetų ir per savaitgalį pakenčiamu butu paversti skylę, kurią pavyko išsinuomoti. Man – gerai, kaip yra, bet norėjosi, kad dukra nenušiurptų. Ar vaikas kaltas, kad po skyrybų studentės-mamos kišenėse švilpia vėjai?

Taigi, vakare su ratuota pora važiuoju į kitą miesto galą. Randu nebrangių tapetų likučių, klijų. Draugės vyras juos krauna į vežimėlį. Prie kasų matau – draugė moka už visišką niekniekį. Ir staiga suprantu, kad tik dėl manęs jie visą valandą gaišo kamščiuose.

Butukas, kuriame gyvensim – 16 kvadratinių metrų ploto su visa virtuve ir WC. Vonios neturėsim, bet sugalvojau išeitį – pats metas dukrai išmokti plaukti. Baseine ir nusimaudysim, ir pasportuosim, ir vis viena viską sudėjus bus pigiau.

Kambarys – pobaisis. Į aukštį daugiau metrų, nei į šalis. Iki lubų kokie keturi metrai. Kaip klijuoti tapetus?

Užsimenu apie tai pažįstamai ir tą patį vakarą ji atvažiuoja pas mane. Sako, viens du ir ištapetuosim kambarį, žino, iš kur kopėčias gaut. Viena be pagalbos nė už ką nebūčiau sugebėjusi.

Po savaitgalio iš tetos grįžusiai dukrai aprodau mūsų naujus gražius namus ir pranešu apie baseiną. Einam atšvęst gerų naujienų į parką, kuris visai šalia.

Dukters tėčio sesei amžinai liksiu dėkinga. Už tai, kad po skyrybų dukrai neteko pajusti atskirties. Priešingai – teta ją kviesdavo paviešėti, švęsti Naujųjų metų ir kitų švenčių, per kurias įprasta linksmintis ir kurių anuo savo gyvenimo laikotarpiu tiesiog nekenčiau, nes per daug disonavo su apgailėtina mano pačios padėtimi.

Neįsivaizduoju, kaip be artimųjų, kaimynų, draugų pagalbos būčiau išgyvenusi mieste, į kurį persikraustėme po skyrybų. Tėvai toli, nė vieno giminaičio. Kai atvažiavom, neturėjau ne tik buto, bet ir darbo. Tik studijas, kurių griebiausi kaip šiaudo.

Baltai pavydėjau vilniečiams, kuriems, kad ir kas būtų, garantuotas bent stogas virš galvos ir šis tas iš mamos šaldytuvo. Provincialams, jei kilę iš nepasiturinčių šeimų, tenka patiems suktis. Dėl to su jais sunku lenktyniauti – oi, kaip motyvuoja į nugarą alsuojantis badas!

Didžiausias nuotykis ir patirtis – pigiausi sostinės butai be patogumų. Kad tik arčiau mokyklos, studijų, darbų. Antraip nesusisuksi.

Gyvenimas išmokė rasti išeičių, pavyzdžiui, drabužius savaitgalį skalbti darbe. Ryte anksčiau už visus atėjus į biurą išsiplauti plaukus, kad iki darbo pradžios spėtų išdžiūti. Kad ir kaip iš tiesų gyveni, privalai būti džiugus ir pasitempęs. Antraip žlugsi.

Tame 16 kvadratinių metrų bute didžiausias nuotykis buvo žiurkės. Su dukra bandėm jas gąsdinti dulkių siurbliu, bet jos tik truputį atsitraukdavo ir smalsiai žiūrėdavo, kuo čia užsiimam.

Dingo taip pat staiga, kaip atsirado – viena netyčia įkrito į mūsų jūrų kiaulytės narvelį ir kaip pašėlusi pradėjo blaškytis baisingai cypdama. Jūrų kiaulytė tik susigūžė ir suakmenėjo iš siaubo kamputyje.

Atidariau buto duris ir koja išstūmusi narvelį su žiurke į lauką, drebančiom rankom atidariau. Žiurkė skuodė lauk cypdama ir daugiau ne tik pati, bet ir kitos nepasirodė.

Oi, kiek visko nutinka kraustantis iš buto į butą. Kaip pasakojo dabar visiems gerai žinoma moteris, viduržiemį sprogus krosniai, jai net yra tekę šildytis plaukų džiovintuvu. Kita jauna šeima su vaiku kelis mėnesius nelegaliai gyveno darbe. Ir ką? Ir išgyveno.

Mane pačią nesuskaičiuojamą kiekį kartų gelbėjo draugai, kolegos, kaimynai. Mėnesiais, kai gautos algos pakakdavo tik skoloms atiduoti, pagarbi ir tyli kiekvieno jų parama padėjo ištverti, nes:

pakvietė vakarienės;

pasiūlė nuvežti prie jūros;

paėmė dukrą iš darželio;

kol laikiau egzaminus, virė jai dešrelių;

buvo šalia, kai labai to reikėjo;

atvežė iš tėviškės bulvių;

kartojo, kad laimi atkaklieji;

dovanojo kačiuką;

pavadavo, kai sirgau;

tikėjo manim, kai nebetikėjau savim.

Su laiku viskas stojo į savo vietas, prasigyvenom, turim savo namus. Ir dabar jau pas mus ateina studentai pavakaroti, pavalgyti. Kai galim, pažiūrim vaikus, kuriuos augina vieni tėvai ar mamos.

Katherine Hanlon/Unsplash.com nuotr.

Kokią žinutę iš artimųjų pabaigos-naujos pradžios situacijoje būtų gerai gauti kiekvienam žmogui, kad ir kas – suaugęs ar vaikas – jis būtų, paprašėme pakomentuoti psichologę-psichoterapeutę Astą Groblytę, kuri Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ veda išėjimo iš skyrybų krizės grupes.

Pasak A. Groblytės, šeimos griūtis visada yra didžiulė krizė, o skyrybų sunkumams pakelti reikia tikrai stiprių pečių.

„Jeigu artimasis yra giminaitis, labai svarbi žinutė, kad vaikas, kurio tėvai skiriasi, turi ne tik savo šeimą, bet ir gentį, kuri juo rūpinasi, kuri jo nepaliks, su kuria jis gali tapatintis kaip su savo gimine ir nepraras artimųjų, kad ir kas atsitiktų jo tėvų šeimoje. Tai ne tik psichologinė atrama, bet ir vaiko tapatinimosi su gimine galimybė po to, kai jo tėvai išsiskyrė. Kas yra mano šaknys, mano atrama gyvenime, kai neliko šeimos“, – sakė psichologė.

Artimasis – nebūtinai kraujo giminė. Pasak A. Groblytės, jis gali būti ir šeimos draugas, kuriam rūpi. Tačiau žinutę vaikui gali perduoti tą pačią, nes mes ne vien kraujo ryšiais susieti.

„Tokie žmonės leidžia pajusti, kad yra gyvenime ir daugiau atramų, žmonių, kuriems tu svarbus, į kuriuos galima kreiptis sunkiu atveju. Kitą kartą artimiausiu artimuoju gali tapti kaimynė, su kurios atžalomis skyrybų vaikas draugauja. Paglobojimas, parama, atokvėpio davimas pasikviečiant drauge papietauti, pabūti neutralioje aplinkoje, atsiribojus nuo tėvų jausmų gali būti labai svarbus – nebūtinai dėl pokalbių gilumo, kiek dėl vaikui suteikiamos progos šiek tiek atsitraukti, pailsėti“, – sakė psichologė.

Skyrybos nesirenka amžiaus. Net sprendimas gyventi ne santuokoje neapsaugo nuo skausmo išsiskyrus, todėl Šeimos ir asmens saviugdos centras „Bendrakeleiviai“ išgyvenančius skyrybas į atviras palaikymo grupes ketvirtadienio vakarais kvies ir vasarą. Daugiau informacijos apie tai – tinklalapyje bendrakeleiviai.lt