Priscilla du Preez/Unsplash.com

„Labai dažnai tikram atleidimui rastis trukdo mūsų klaidingas suvokimas apie jį“, – knygoje „Įskaudinta meilė“ rašo psichologė Dalia Kiesaitė. Pasak jos, ypač žalingas paplitęs įsitikinimas, jog atleidimas yra vienkartinis veiksmas, po kurio tarytum esame įpareigoti visai nebepykti ir pamiršti patirtą nuoskaudą. Kai iš tiesų sprendimas atleisti yra viso labo ilgo ir sudėtingo proceso pradžia.

Apsisprendimas atleisti – ilgo kelio pradžia

Nors sąmoningas apsisprendimas ir pasiryžimas žengti atleidimo link yra kritiškai svarbus, kadangi suteikia mintims, jausmams ir sprendimams naują kryptį, vis dėlto žaizdoms užgyti būtinai reikia laiko. „Kad galėtume atleisti, turime ne tik pripažinti, jog patyrėme skriaudą, bet ir leisti iškilti visiems ją lydintiems jausmams“, – teigia D. Kiesaitė.

Skyrybų krizių grupes lydinti psichologė sako pastebinti, kad neįsisąmonintos ir ignoruojamos nuoskaudos žmogaus gyvenime dažnai sugrįžta ir išsiveržia kitais pavidalais. Savo skausmą neigiantį žmogų gali kamuoti stiprūs kaltės, savigraužos, abejingumo jausmai, jis gali būti linkęs užsiimti betiksliu maištavimu prieš pasaulį ar, atvirkščiai, giliu pasyvumu. Savo bėdų ir patiriamų sunkumų nepripažįstantys žmonės neretai susiduria ir su psichosomatiniais sutrikimais.

Beje, nė kiek ne mažesnė kliūtis kelyje į tikrą atleidimą, anot D. Kiesaitės, yra jo tapatinimas su nuolaidžiavimu blogiui ar jo pateisinimu, taigi, skriaudėjo atsakomybės panaikinimu. Todėl psichologė apibendrina: „Nors atleisti yra dovanoti už padarytą skriaudą, atleisdami neturėtume leisti plisti neteisybei, turime jai pasipriešinti.“

Ką būtina suprasti, norint atleisti?

Net jei mus įskaudinęs žmogus nepripažįsta savo kaltės ir neatsiprašo, atleidimas reikalingas jau vien dėl sužeistojo gerovės.

Kad paraginimai ryžtis susitikti su savo skausminga praeitimi neskambėtų pernelyg abstrakčiai, knygoje „Įskaudinta meilė“ pristatomos ir atleidimo kelionės „stotelės“.

„Pirmiausia turėtume sustabdyti į mus nukreiptą blogį. Negalime atleisti, jei ir toliau patiriame pažeminimą ir kančią. Turime atsitraukti – ne tik emociškai, bet neretai ir fiziškai. Tik jausdamiesi saugūs esame pajėgūs galvoti apie atleidimą“, – pataria D. Kiesaitė.

Antrasis svarbus žingsnis – pripažinti savo nuoskaudas, pyktį ir norą keršyti, tai yra priimti visą savo vidinį skurdą – pažeidžiamumą, silpnumą, agresyvumą, nevisavertiškumą, kerštingumą. Ir net jei tikrai jaučiame spontanišką keršto troškimą, svarbiausia, kad galime save sustabdyti ir apsispręsti nesiimti keršto veiksmo.

D. Kiesaitės teigimu, taip pat svarbu įvardyti savo praradimus – juk, norėdami atleisti, turime žinoti, už ką. Todėl svarbu konkrečiai sau įvardyti, koks poelgis ir kaip mus sužeidė, ko brangaus netekome.

Ypač vertinga pasidalyti savo nuoskauda su žmogumi, kuriuo pasitikime ir kuris galėtų išklausyti mūsų istoriją. Kaip santykiuose buvome sužeisti ir pamintas mūsų pasitikėjimas bei bendrystės jausmas – taip juose galime ir išgyti.

Kita vertus, patyrę skriaudą neretai linkstame kaltinti ne tik tą, kuris mus įskaudino, bet ir save pačius. Kartais patys save plakame net pikčiau nei savo skriaudėją – imame niekinti save dėl to, kuo mus kaltino ir žemino kitas žmogus. Todėl svarbu, kad savyje atpažinę tokią laikyseną jos išsižadėtume ir „sugrąžintume“ atsakomybę tam, kuriam ji iš tikrųjų priklauso. Kitaip sakant, turime sau atleisti.

Dar vienas svarbus žingsnis – priimti atleidimą iš kitų. „Kai siekiame atleisti kitam žmogui, visada pravartu ir prasminga prisiminti aplinkybes, kai mes patys troškome atleidimo už savo padarytas skriaudas. Ne mažiau svarbus ir mūsų gebėjimas priimti kitų atleidimą, o tikintiesiems – ir Dievo, drąsa patikėti, kad mums taip pat yra atleista“, – rašo D. Kiesaitė.

Robert Baker/Unsplash.com

Bene pati sudėtingiausia kelionės atleidimo link dalis yra pastanga naujai pažvelgti į savo skriaudėją – kaip į žmogų, kuris dėl mums nežinomų priežasčių savo laimės siekia klaidingu ir destruktyviu būdu, trikdydamas kitų laimę, tačiau kuris iš esmės gali būti taurus ir trokštantis meilės, ir kuris ateityje dar gali pasitaisyti ir tapti geru žmogumi. Galbūt tokį naują žvilgsnį mums galėtų suteikti skriaudėjo praeities pažinimas ir tų skriaudų, kurias jam pačiam yra tekę iškęsti, pamatymas.

Viena paskutiniųjų atleidimo „stotelių“ – atrasti nuoskaudos prasmę. Šį žingsnį psichologė Dalia Kiesaitė apibūdina taip: „Kai jau būsime įveikę didesnę kelio dalį atleidimo link, pamažu tapsime pajėgūs atsigręžti ir galbūt atrasti tai, kuo mums buvo prasminga patirta skriauda. Galėtume savęs paklausti, ko mus išmokė šis sužeidimas, išdavystė, neištikimybė? Ką sužinojome apie save ir kitą? Kaip mus galėtų auginti ši skausminga patirtis?“

Toliau belieka apsispręsti dėl tolesnio bendradarbiavimo. Tai reiškia, kad, išsilaisvinus iš skausmingų ryšių su praeitimi, galima labiau atsiverti dabarčiai. Tik tada, kai nesame veikiami nuo mūsų nepriklausančių, „automatinių“ priešinimosi, vengimo, keršto ar baimės reakcijų, galime laisvai apsispręsti, ar norime toliau bendrauti su mus įskaudinusiu žmogumi.

Atleisti dėl savo pačių gerovės

Kaip apibendrina D. Kiesaitė, „Atleisti pirmiausia reikia dėl mūsų pačių gerovės. Sveikatos – kūno, sielos ir dvasios. Kad nebebūtume nuolatinėje parengties būsenoje, pasiruošę gintis nuo buvusių ir būsimų skriaudų. Kad išsilaisvintume iš pykčio ir pagiežos pančių ir paverstume juos kuriančia jėga. Kad nebebijotume ir nebevengtume tų, kurie sužeidė. Kad jų akivaizdoje galėtume būti laisvi.“

Kai mūsų pyktį pakeis apgailestavimas, o neapykantą – gailestis, tapsime apdairesni ir išmintingesni. Tik taip galėsime atsiverti gyvenimo džiaugsmui, pasitikėti kitų gerumu ir meile bei drąsiai priimti mums gyvenimo dovanojamas malones.

Parengta pagal Elvyros Kučinskaitės sudarytą knygą „Įskaudinta meilė: skyrybos: išgyventi ir kilti (Vilnius: Tyto alba, 2015).