Kadras iš „Saulėlydžio“ sagos filmo.

Paauglystė man buvo nevaldomas liūdesys, nepamatuojamo džiaugsmo akimirkos, netikėti pykčio proveržiai, nesuprantamas juokas. Visi tie metai man asocijavosi su nesėkmingais poezijos ir prozos rašymo bandymais, kai galva pilna keistų idėjų, siela kupina norų, kurių pati nesupranta. Man tai buvo vakarėliai iki paryčių, ilgi naktiniai pokalbiai su tais, kurių galbūt ryte nebekęsi.

Ir knygos... Dešimtys knygų, kurias skaitydavau vėl ir vėl nuo pradžių. Mano vėlyvojoje paauglystėje visą pasaulio literatūrą sudrebino amerikiečių autorės Stephanie Mayer „Saulėlydžio“ saga. Šias knygas skaičiau dieną – mokykloje ar namuose, pridengusi literatūros vadovėliu – ir naktį, po antklode kartu su knyga pasikišusi stalinę lempą. Ir visas suaugusiųjų pasaulis tada juokėsi iš galvas pametusių paauglių.  

Vis dėlto tokios įtakingos knygos kaip „Saulėlydis“ („Alma littera“, 2008 m.), serija „Bado žaidynės“ („Alma littera“, 2010 m.) ar pan. stipriai paveikia paauglius ir vyraujančias literatūros tendencijas. Ar tai neigiamas dalykas, ar neišvengiamas paauglių literatūros raidos etapas? Ir kas paverčia vieną ar kitą knygą įtakingu bestseleriu? 

Lengviausia tokių klausimų analizę pradėti nuo vadovėlinių pavyzdžių. Tai būtų dar 2007 metais (2008 m. lietuvių kalba) pirmą kartą pasirodžiusi pirmoji sagos „Saulėlydis“ dalis. Kas lėmė tokią neaplenkiamą knygos sėkmę?

Visų pirma tai ypatingas Stephanie Mayer talentas rašyti, pagrįstas ne literatūrine teksto kokybe ar gamtos aprašymų subtilumu. Tai talentas žodžiais tapyti skirtingus, sudėtingus ir be galo patrauklius veikėjų charakterius, tekstą komponuojant itin lengvai. Šitaip net nepajuntama, kaip knyga įtraukia ir jau nebepaleidžia. Tiesa pasakius, nepaleidžia ir dar kurį laiką po to, kai jau būname perskaitę paskutinę dalį.

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos per kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos.

Tai, kad knyga patenka į geriausiai visais laikais perkamų knygų sąrašus, labai dažnai reiškia, kad autorius geba charakterius vaizduoti taip, kad skaitytojas kartu su veikėjais knygoje juos pamiltų arba imtų nekęsti. Taip kaip „Hario Poterio“ („Alma littera“, 2000 m.) gerbėjai svajojo mokytis Hogvartse ir draugauti su Hermiona ar „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ („Alma littera“, 2013 m.) skaitytojos troško realiame gyvenime ištekėti už Kristiano Grėjaus, taip ir „Saulėlydžio“ gerbėjos kartu su Bela jautė drugelius pilve, kai prie jos prisiartindavo vampyras Edvardas. 

Vėliau, jau gerokai po S. Mayer knygos pasirodymo, kai kurie bestseleriai paaugliams ir suaugusiesiems buvo kuriami pasitelkiant tą patį autorės sukurtą principą – niekuo neišsiskirianti paprasta mergina, iš esmės blogiukas vaikinas, pasiryžęs keistis tik dėl jos, ir visa griaunanti jų meilės istorija.

Panašiai parašyta ir Anos Todd bestselerių serija „After“ („Baltos lankos“, 2015 m.) ir net visiems gerai pažįstama E. L. James serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Po „Saulėlydžio“ atsirado ir tokių autorių, kurie buvo linkę labiau prisirišti prie S. Mayer vaizduojamo pasaulio ir geografinės vietovės.

Vienas iš minėtinų pavyzdžių yra šiemet lietuviškai pasirodžiusi vokiečių autorės Antje Babendererde knyga „Indigo vasara“ („Nieko rimto“, 2018 m.). Čia tikrai nepajusime to paties saulėlydiško rašymo principo, bet La Pušo paplūdimiai, Vašingtono valstijos klimatas, Siatlo atmosfera ir kvileutų genties legendos pavers istoriją dar artimesnę garsiosios sagos gerbėjams. Autorės meistriškai sukurti ryškūs charakteriai tobulai tiks tiems, kurie kartais nori skaitydami knygą įsimylėti.

Antroji skaitomiausių knygų paaugliams grupė – įvairi fantastinė literatūra, apokaliptinės tematikos knygos, distopinė literatūra ir pan. Kaip puikų šiuolaikinį pavyzdį galima būtų aptarti Suzanne Collins seriją „Bado žaidynės“. Šios serijos principu atsirado dešimtys skirtingų knygų ir jų serijų apie pasaulį, kurio geriau niekada nebūtų, apie kovą už savo idealus, apie vertybes ir amžinąją dvikovą tarp proto ir jausmų.

Kaip „Bado žaidynėse“ Ketnė vardan teisingumo mėgina pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai, ar kaip Tričė iš Veronicos Roth „Divirgentės“ („Alma littera“, 2012 m.) priešinasi luominei visuomenei, valdžios žiaurumui ir neteisybei, taip ir Džunė su Dėjumi iš Marie Lu trilogijos „Legenda“ („Nieko rimto“, 2017 m.) kovoja prieš sistemą, prieš kurią laimėti, rodos, neįmanoma.

Pastaroji serija – viena naujausių tokio tipo serijų lietuvių kalba. Čia gausu įtampos ir sudėtingų tarpusavio ryšių, todėl viską norėsis kuo greičiau išpainioti ir vargiai pavyks knygą padėti į šalį. Gera naujiena ta, kad žinant, koks intriguojantis ryšys sukuriamas tarp skirtingų trilogijos dalių („Legenda“, 2017 m., „Šlovė“, 2018 m., ir „Pergalė“, 2018 m.) ir kaip sunku tampa sulaukti naujausios dalies, visą seriją jau galima suryti vienu prisėdimu – šių metų liepą pagaliau pasirodė paskutinė serijos dalis. Šios ir panašios knygos paauglius pritraukia ne tik tuo, kad vaizduoja maištingus paaugliškus charakterius, bet kartu sukuria naują pasaulį, kurį taip įdomu tyrinėti. 

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos per kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos. O kodėl skirtingų autorių knygos ar jų serijos kartais taip supanašėja?

Atsakymas paprastas. Kai vieną kartą nusiperkame patogius ir gražius batus, dažnai kitą kartą ieškome ko nors bent truputį panašaus. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir paauglių skaitomos knygos. Tad visai nesvarbu, kad jau teko skaityti kažką panašaus – skaitykime tai, kas mums kelia šypseną, o kartais galbūt net ir priverčia širdį plakti šiek tiek smarkiau.