Liepos 19 d. minime šv. Arsenijų Didįjį (m. 450). išpažinėją ir eremitą.  

Dykumos tėvas šv. Arsenijus, kilęs iš turtingos Romos senatoriaus šeimos, gyveno IV a. pab. ir V a. pr. Arsenijus, gimęs Romoje 354 m., buvo imperatoriaus Didžiojo Teodosijaus I vaikų Arkadijaus ir Honorijaus mokytojas. Tuo metu Arsenijus buvo Romos diakonas, įšventintas popiežiaus šv. Damaso.  Arsenijus tarnavo Teodosijaus dvare Konstantinopolyje apie dešimt metų. Sulaukęs apie 40 metų ir gyvendamas imperatoriaus rūmuose, patyrė dvasinę krizę.

Prašydamas Dievo parodyti jam kelią į išganymą, vieną dieną išgirdo slėpiningą atsakymą: „Arsenijau, pabėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas”. Paraidžiui klausydamas patarimo, išplaukė į Aleksandriją, o iš ten nukako į Scetos bendruomenę Egipto dykumoje. Gyvendamas kaip eremitas, dar kartą kreipėsi į Dievą ta pačia malda ir išgirdo balsą, kuris jam patarė: „Arsenijau, pabėk nuo pasaulio, pasilik tyloje ir siek vidinės ramybės“. Šis Apvaizdos patarimas – pabėk, tylėk, nurimk – tapo daugelio hesichastų gyvenimo pagrindu. Pasitraukimas nuo pasaulio, tyla ir vidinė ramybė yra trys visų laikų vienuoliško gyvenimo išraiškos.

434 m. Arsenijus išvyko į kalnus netoli Memfio, Egipte, vėliau – Kanopo salą netoli Aleksandrijos. Arsenijus kartais vadinamas „Romėnu“ arba „Diakonu“.