Festivalio SPOT rengėjų nuotrauka.

Liepos 12–15 dienomis Vilniuje vyko Menų spaustuvės organizuotas gatvės teatro festivalis „Spot“. Nors gatvės teatras Lietuvoje dar nėra įsitvirtinęs, jam skirtų festivalių būta ne kartą – iš vėlesniųjų galima paminėti „Mozaiką“ Vilniuje ir „Šermukšnį“ Klaipėdoje.

„Spot“ susilaukė stulbinančio publikos susidomėjimo – į kai kuriuos spektaklių seansus susirinko daugiau žmonių, negu telpa į Juodąją salę, jų neišbaidė net lietus. Kol kas dar sunku įvertinti „Spot“ galimybes rimčiau prisidėti prie gatvės teatro (juo labiau – teatro bendrąja prasme) plėtros Lietuvoje, tačiau šis festivalis – gera proga pakalbėti apie šią meno kryptį.

Žiūrovų patirtys ir artisto teorijos

Be jokios abejonės, bent vieną kitą gatvės teatro pasirodymą esate matę. Galbūt praėjote pro fokusininką Pilies gatvėje? Stebėjote, kaip Barselonos La Rambla gatvėje ar kituose Viduržemio jūros kurortuose dirba mimai? Prisimenate Vegos Vaičiūnaitės teatro „Miraklis“ pasirodymus? Lankėtės Poznanėje birželio pabaigoje arba Krokuvoje liepos pradžioje?

Gatvėje nėra išankstinių susitarimų, nėra kėdžių, nėra įsipareigojimų, nėra taisyklių. Nei jums, nei jūsų vaikams, nei teatru abejojantiems kompanionams nereikia pirkti bilietų. Jūs galite pasižiūrėti ir nueiti. Jei patiko, galite ir susimokėti, bet tai nėra privaloma. Ir, tai ypač svarbu šiandien, vieną ar kitą gatvės teatro momentą galite nufotografuoti ar net nufilmuoti ir nusiųsti draugui su žinia, kaip gerai leidžiate laiką. Teatras mieste gali pasiūlyti daug malonių staigmenų, tačiau kaip visur kitur čia gali būti tikro šlamšto ir publikos nusivylimų. Galima pamėginti tam pasiruošti.

Teatro pasirodymų gatvėje tikslas – pasiekti žmones, kurie teatro nepažįsta. Taip rašo aktorius ir režisierius, gatvės teatro menininkas Bimas Masonas knygoje „Gatvės teatras ir kiti lauko pasirodymai“[1]. Todėl, sako jis, šie pasirodymai nebus pernelyg elitiniai, suprantami tik išskirtinei publikai.

Kiekvienas pasirodymas turi būti gerai sukonstruotas, nebūtinai panaudojant menui būdingus metodus, tačiau šie metodai turi būti lygiai taip pat išplėtoti, subtilūs, taiklūs – kitaip publika nesupras, jai nebus įdomu, žiūrovai gali tiesiog apsisukti ir nueiti. Nė vienas lauko teatras, tęsia B. Masonas, nėra sukurtas atitikti kiekvieno skonį – kai kurios trupės taiko į arthauzo pasirodymus, kitos į roko grupių jaunatviškumą, tačiau į daugelį gatvės teatro spektaklių norima pritraukti publiką, kuri yra kur kas įvairesnė nei besilankančioji uždaruose teatruose.

Taip pat svarbu, kad gatvės teatre pagrindinis vertintojas yra publika, kuri reaguoja čia ir dabar ir balsuoja kojomis – gausios minios stebimas spektaklis, akivaizdu, yra vertinamas teigiamai (ir atvirkščiai). Vertinimas atspindi, kokią toje vietoje spektalį stebintys žmonės turi patirtį, su kuo gali palyginti ir kokias turi alternatyvas praleisti laisvalaikiui. Galbūt vienas ar kitas žonglierius nėra geriausias visoje šalyje, bet yra geriausias šiame mieste šiandien, duoda pavyzdį Bimas Masonas. Todėl žiūrovų susidomėjimas tuo pačiu spektakliu ir pagarba atlikėjams gali labai skirtis, priklausomai nuo atlikimo vietos.

B. Masonas išskyrė penkis skirtingus gatvės teatro menininkų tipus. Anot jo, tai gali būti linksmintojai arba kviečiantys pramogauti, mažiausiai iššūkių publikai keliantys kūrėjai, pritraukiantys humoru arba išvystytais įgūdžiais. Animatoriai spektaklio metu į savo veiksmus tiesiogiai įtraukia publiką, jai duoda konkrečias užduotis. Kai kurie gatvės teatro menininkai yra tikri provokatoriai, kurie su savo publika bendrauja ją erzindami, provokuodami, netgi engdami.

B. Masono nuomone, arčiausiai tradicinio teatro yra komunikatoriai, savo kūriniais siekiantys perduoti konkrečią žinutę ir dažnai pasirenkantys tradicinę istorijos pasakojimo formą. Galiausiai jis išskiria performanso menininkus, kurie labiau susiję su vizualiaisiais menais – jų kūriniuose paprastai nėra svarbi atlikėjo meistrystė, jie nesiekia papasakoti istorijos, o kaip tik – sukurti paveikslą, įspūdį.

Ispano Adriano Schvarzsteino ir lietuvės Jūratės Širvytės-Rukštelės spektaklis „Atvykėliai“.

Žiūrovų pramogos pagal artistų idėjas

Nors Vilniuje vykusiame festivalyje matėme ne visų tipų kūrėjų pasirodymus, parodytuose darbuose galima įžvelgti daugelio derinius.

Štai Adriano Schvarzteino ir Jūratės Širvytės-Rukštelės spektaklį „Atvykėliai“ pavadinčiau klasikiniu gatvės teatru. Du aktoriai, apsivilkę tarpukario laikų kostiumais ir nešini lagaminais (iš vieno jų smagiu ritmu grojo trečio–ketvirto dešimtmečio muzika) prisistatė kaip atvykėliai į miestą ir, eidami Vilniaus gatvėmis bei aikštėmis, kūrė ryšį su žiūrovais bei su aplinka.

A. Schvarzteinas ir J. Širvytė-Rukštelė pasinaudojo juokdario principu: sukūrę naivius ir geraširdiškus personažus, jie lyg Bimo Masono minėti linksmintojai įtvirtino glaudų ryšį su jau esamais žiūrovais, tačiau kartu, visiškai neįprastai elgdamiesi gatvėse, jie labiau buvo panašūs į provokatorius kitų miestiečių atžvilgiu. Pavyzdžiui, jie trukdė apsaugos automobilio eismui, stovėdami jo priekyje ir demonstruodami savo drabužių turinį, neva taip išreikšdami savo nepavojingumą ir uolų saugumo reikalavimų paisymą. Arba kavinėje vienų klientų gėrimus perkėlė kitiems, o vėliau, lyg norėdami sukurti tikrą puotą, į gatvę perstatė visą kavinės stalų eilę.

Jie netgi mėgino gauti vietą iš „Kempinski“ viešbučio išvykstančių rusakalbių automobilyje, grūsdami savo anachronistinius lagaminus į prabangų juodą visureigį. Aktoriai žavėjo savo pagarba žiūrovui ir tikslia bežode raiška, gebėjimu įvertinti erdvę ir ją perkurti, nepaisant įprastinių standartų. Su jais kartu keliavo milžiniškas būrys žmonių, jie užtvindė važiuojamąją dalį, automobiliams judėti Barboros Radvilaitės gatve buvo sudėtinga.

Spektaklis „Virtuvės princas“, kurį atlieka olandų komikas ir muzikantas Bramas Graaflandas. Inese Kalninos nuotrauka.

Pramogauti kviečiantis buvo ir olando Bramo Graaflando pasirodymas „Virtuvės princas“. Nors penktadienį spektaklis neįvyko dėl lietaus, Menų spaustuvės komanda rado, kaip išspręsti šią bėdą: Princo virtuvę – pakylą su spintelėmis, dujine virykle, rakandų kabyklomis ir visa kita virėjams reikalinga įranga – įkūrė po du kiemus jungiančios bromos stogu. Taigi šeštadienį charizmatiškas Elvį Preslį primenantis veikėjas iš publikos išsirinko vieną žiūrovę ir anglų kalba pažadėjo iškepti blyną specialiai jai.

Kepdamas Princas buvo tikras linksmintojas: plakiklius jis naudojo kaip būgnų lazdeles, puodą su dangčiu kaip lėkštes, lazda įjungdavo smagų ritmą, už virtuvės stalo paslėptais vargonėliais grojo melodijas. B. Graaflandas žongliravo blynų ingredientais ir netgi pūtė ugnį, kuri kartais apimdavo visą virtuvėlę. Tačiau vienu metu žiūrovams taip pat reikėjo padirbėti: Princas juos įtraukė į veiksmą kaip kūrėjas animatorius, ir visi – ir vaikai, ir suaugę – visu balsu turėjo šaukti „sviestas“.

Žiūrovai smagiai siautėjo, ir kartais apimdavo abejonė, kad vilniečių publika tiesiog ištroškusi paprastų pramogų, duonos ir žaidimų, o kas ir kaip atliekama, jiems visiškai nerūpi. B. Graaflandas išties išradingai sukosi ir žaviai balansavo ant teatro ir cirko ribos, tačiau man pasirodė, kad savo darbe jis teikia pirmenybę idėjai, o ne įgūdžių meistriškumui. Kad ir kaip būtų, B. Graaflandas šeštadienį buvo geriausias artistas Vilniuje, publikai kepęs blynus, ir, regis, vasarą mieste tokių ypač trūksta.

Olando Edwino van der Heide instaliacija „Rūkas“.

Dar vienas olandas Edwinas van der Heide į Vilnių atvyko su instaliacija „Rūkas“. Gatvės teatro kontekste jį būtų galima priskirti performatyviesiems menininkams, jeigu jis pats dalyvautų kaip atlikėjas. Tačiau šiame darbe pasirodančiųjų nėra: atėję į instaliacijos erdvę žiūrovai mato tik rūką, kurį skleidžia ant žemės nutiesti vamzdeliai, išleidžiantys vandens garus. Festivalio organizatoriai šią instaliaciją pristatė LR prezidentūros parkelyje, norintys ten patekti žiūrovai turėjo praeiti pro apsaugos patikrinimą, kurio laukimas eilėje galėjo užtrukti ir 10 minučių.

Panašiai tiek laiko pakako apžiūrėti ir pačią instaliaciją, juo labiau kad „Rūko“ erdvėje nebuvo galima nulipti nuo takelio, vaikščioti per žolę ir ieškoti įdomesnės sąveikos su kylančiu rūku. Mano manymu, Vilniuje ši instaliacija būtų labiau pasiteisinusi atviresnėje miesto vietoje, kurią miestiečiai galėtų atrasti netyčia, tiesiog eidami pasivaikščioti miesto gatvėmis.

Belgų trupės „Studio Eclipse“ spektaklis „Du skęsta, trys plaukia“. Jano Dierckxso nuotrauka.

Nors festivalis koncentravosi senamiestyje ir dauguma darbų prasidėjo / vyko Menų spaustuvės apylinkėse, „Spot“ vilniečiams priminė ir vieną primirštą vietą – Markučių parką. Ten, šalia Puškino muziejaus esančiame Markučių tvenkinyje, belgų kompanija „Studio Eclipse“ parodė choreografės Satya Roosens darbą „Du skęsta, trys plaukia“.

Nepaisant permainingo oro, sekmadienio popietę čia susirinko 250–300 žiūrovų. Priešingai nei kituose gatvės spektakliuose, juokas čia beveik neskambėjo, o pasirodymas būtų priskirtinas tradiciniam teatrui, jeigu ne vanduo. Spektaklio „Du skęsta, trys plaukia“ centras – medinis plaustas, kuris artistams padėjo sujungti dvi stichijas – orą ir vandenį. Trys atlikėjai ant jo šoko kaip scenoje arba krito nuo jo į vandenį, kur taip pat atlikdavo tam tikrą choreografiją.

Nors artistai stebino savo įgūdžiais ir jėgomis tiksliai veikti abiejose stichijose, šis pasirodymas buvo kur kas daugiau nei tiesiog pramoga. Stebint spektaklį, iš galvos neišėjo mintis, kad jis pasakoja istoriją apie dvi undines ir žemės gyventoją. Įsivaizduojamą istoriją buvo įdomu sekti, stebėti veikėjų tarpusavio santykius ir ryšį su aplinka. Vis dėlto spektaklio kūrėjai nenorėjo perduoti jokios konkrečios žinutės – tamsus tvenkinio vanduo, žalias peizažas, balti atlikėjų kostiumai, besitaškantys vandens purslai jungėsi į vizualų performansą. Taigi, galima sakyti, kad matėme kažką tarp komunikatorių ir performanso menininkų pasirodymo. Neabejoju, kad spektaklis žiūrovams dar ilgą laiką liks atmintyje – ir dėl neįprasto techninio sprendimo, ir dėl miesto kultūroje pamirštos lokacijos.

Instaliacija „Steli“.

Žiūrovams – įspūdžių, artistams – įgūdžių

Iš Italijos atvykusi „Stalker Teatro“ trupė Bernardinų sode pakvietė į instaliaciją „Steli“. Keturi komandos žmonės čia dirbo kaip animatoriai ir, žiūrovams išdalinę lipnios juostos rites bei daugiau nei dviejų metrų ilgio pagaliukus, pakvietė juos prisijungti formuojant beveik keliolikos metrų ilgio vaivorykštės spalvų konstrukciją.

Skirtingo amžiaus ir interesų žmonės, tarp kurių dominavo jaunos poros ir mamos su vaikais, aplipdavo animatorių pastatomas bazines konstrukcijos atramas ir tvirtindavo pagaliukus. Vieni priklijavo po vieną pagaliuką, o kiti į procesą įsijungė rimčiau ir dirbo prie visos keliolikos metrų konstrukcijos. Stebint žiūrovus kilo nuostaba, kad miestiečiai, atėję praleisti laisvo laiko, nori įsijungti į aktyvią veiklą ir jiems tereikia, kad juos kas paskatintų, jų veiksmams suteiktų prasmę.

Vieningo bendro darbo kuriamą atmosferą papildė per garsiakalbius skambanti ritminga muzikinė fonograma, papildyta gyvo dainavimo. Vis dėlto toks gyvas atlikimas pasirodė kaip perteklinis sprendimas, galintis daryti įspūdį skaitant spektaklio aprašymą, bet visiškai nekeičiantis pačios „Steli“ patirties. Pastačius konstrukciją, animatoriai parodė, kaip joje galima žaisti – tuščiomis ertmėmis tarp pagaliukų keliauti iš vieno jos galo į kitą. Kurį laiką tai suteikė daug džiaugsmo vaikams. Rodos, „Stalker Teatro“ pasirodymas / instaliacija pasiektas labai paprastomis, gal net primityviomis priemonėmis, todėl natūraliai kyla klausimas – kodėl tokį darbą, kuriame dalyvauja mažiausiai penki žmonės (juk kiekvienas keliaujantis žmogus smarkiai kelia spektaklio atvežimo kaštus), reikia vežti iš Italijos? Atsakymas, matyt, būtų paprastas – Vilniuje, o turbūt ir visoje Lietuvoje, tokių kūrėjų nėra. O juk poreikis – akivaizdus.

„Spot“ festivalyje buvo tik vienas Lietuvos menininkų pasirodymas – tai „Ekskursija su B ir B“, į kurią pakvietė dvi jaunosios kartos performatyviųjų menų kūrėjos Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Jos daugiau nei porą metų plėtoja dviejų Blondinių (B ir B, tarti angliškai) personažus, kuriuos žymi peroksidiniai perukai ir tam tikru kalbėjimo būdu išreiškiama vertybių sistema.

Ankstyvą vakarą prie Gedimino paminklo susirinkusiai žiūrovų miniai, kurioje buvo ir daug vaikų, B ir B prisistatė, paaiškino ir lyg kokios sąmokslininkės pradėjo kalbėti apie „visiems gerai žinomus dalykus“ – sugriuvusią valstybę. Pareiškusios, kad yra iš bybylendo, Blondinės pakvietė keliauti toliau – Bernardinų sodo link ir tiltelio per Vilnelę, retkarčiais sustodamos pakalbėti apie tai, kad galima patiems kurti savo istoriją, paskaitydamos žinynuose ir istorinėse knygose susirastų faktų nuotrupų.

Viena B keliavo pati, kitą, su sugipsuota koja sėdinčią invalido vežimėlyje, stūmė spektaklio žiūrovė. Šalia tiltelio per Vilnelę, prie Bernardinų sodo fontano, greta Vilniaus dailės akademijos, Tibeto skvere jos parodė kelias minutes trunkančius performansus ir ekskursiją baigė pievelėje netoli Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvės.

Net ir nesivadovaujant B. Masono išskiriamais penkiais gatvės meno kūrėjų tipais (nes tai vis dėlto tik teorinė nuoroda), į akis krito pačių atlikėjų neapsibrėžtas santykis su publika. Daugeliu savo veiksmų A. Lisičkinaitė ir G. Grinevičiūtė neperdavė jokios konkrečios žinios ir nesukūrė didelį krūvį turinčių vaizdinių. Prie Bernardinų sodo fontano B ir B žiūrovams pademonstravo transparantus su teiginiais apie meną ir kultūros politiką Lietuvoje, o vėliau juos išdalino žiūrovams, taip šią ekskursiją paversdamos manifestacija, į kurią netiesiogiai buvo įtraukta ir publika.

Tai – vienas įdomesnių spektaklio momentų, kuris „Ekskursiją su B ir B“ pavertė dalyvavimo teatru (angl. theatre of participation) ir meninkes priartino prie komunikatorių. Maloniai stebino atlikėjų užsispyrimas ir išradingumas žiūrovams parodyti dar prieš šokėjos traumą sukurtą choreografiją, kurios dabar buvo neįmanoma atlikti. Tačiau lietuvės pristigo patirties kurdamos ekskursijos pobūdžio gatvės teatro darbą. Susidarė įspūdis, kad jaunosios kūrėjos neskyrė pakankamai laiko kitų šiame žanre dirbančių menininkų kūrinių (pavyzdžiui, „Remote Vilnius“, „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“, „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“) analizei ir kiek atmestinai pažiūrėjo į paties pasirodymo idėjos išplėtojimą.

Be jokios abejonės, pirmasis „Spot“ festivalis praskaidrino vilniečių gyvenimą ir suteikė gražių akimirkų. Festivaliui artėjant pabaigos link, raudonos raidės S P O T, organizatorių pastatomos kiekvieno gatvės teatro įvykio vietoje, pradėjo asocijuotis su laisvai prieinamu šiuolaikiniu teatro menu. Pasidžiaugus užsieniečių pasirodymais norėtųsi, kad festivalis sudarytų sąlygas augti ir Lietuvos kūrėjams, kurie gatvės teatre galėtų pritaikyti esamą patirtį ir įgyti naujų atlikimo ir bendravimo su publika įgūdžių.

[1] Mason, Bim Street Theatre And Other Outdoor Performances. London: Routledge 1992