Unsplash.com nuotrauka

„Pirmiausia turime pamokslauti apie Dievo meilę, ir tada žmonės supras įsakymus. Bet jei vienintelis dalykas, kurį jie žino apie Bažnyčią, yra įsakymai, tai mūsų komunikacija nevykusi“, sako praėjusią savaitę Vilniuje viešėjęs JACKAS VALERO, katalikiškos organizacijos „Opus Dei“ Didžiojoje Britanijoje komunikacijos direktorius, tarptautinės pasauliečių iniciatyvos „Kataliko balsas“ koordinatorius ir vienas iš steigėjų. Jis yra dažnas „BBC“, „CNN“, „Sky News“ ir kitų radijo bei televizijos kanalų svečias, komentuojantis Katalikų Bažnyčios poziciją įvairiais visuomenei aktualiais klausimais, taip pat naujienas iš Vatikano, popiežiaus dokumentus bei vizitus.

Savo pranešime jūs klausėte, kodėl popiežius toks populiarus, juk jis nepakeitė Bažnyčios mokymo. Bet ar jis tikrai nieko nepakeitė? Mes girdime labai kotroversiškos informacijos apie popiežiaus sprendimus, pvz., jo pastangą decentralizuoti sprendimų priėmimą. Vienoje vyskupijoje taikomos vienos praktikos, kitoje – kitos, pvz., dėl Komunijos priėmimo išsiskyrusiems ir antrą kartą susituokusiems.

Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad nekatalikas gali priimti Komuniją išskirtiniais atvejais – jei turi svarbią priežastį ir tiki taip pat, kaip ir Katalikų Bažnyčia. Tad ši praktika leidžiama, o Vokietijos vyskupai norėjo ją praplėsti. Septyni vyskupai, o Vokietijoje jų gal du šimtai, priėmė tokį sprendimą ir paprašė Vatikano palaikymo. Vatikanas pasakė, kad nespręs už juos, bet po mėnesio iš Romos atėjo kitas pranešimas, kuriame sakoma, kad Vokietijos vyskupai negali priimti tokio sprendimo. Popiežius pasakė, kad vienas vyskupas gali tai nuspręsti savo vyskupijoje, taip buvo visada, bet Vokietijos vyskupų konferencija, kaip grupė, negali priimti tokio sprendimo. Ar tai pakeitimas? Ne, nes Katekizmas tai jau leidžia. Taip pat kaip ir leidžiama vyskupui pačiam nuspręsti, ar Komunija bus priimama stovint, ar klūpant ir panašiai.

O dėl Amoris laetitia, tai akivaizdu, kad savo šalyje turite sekti tuo, ką nusprendė vyskupai. Bet doktrina nepasikeitė, pasikeitė tik tai, kaip ši doktrina turi būti taikoma konkrečiu atveju. Tai kontroversiška, bet iš esmės popiežiaus nieko nepakeitė. Pavyzdžiui, Čilėje viena seksualinės prievartos auka papasakojo popiežiui apie savo homoseksualumą. Popiežius atsakė: „Viskas gerai, tu nesi blogesnis dėl to, jog esi homoseksualus, turi tapti geru kataliku.“ Ir tuomet žiniasklaida pašėlo. Ar tai pakeitė Katekizmo mokymą? Ne, kitą savaitę popiežius teigė, kad žmogaus, norinčio tapti kunigu, reikia paklausti, ar jis homoseksualus. Praktikuojantys homoseksualai negali būti priimti į seminariją ir įšventinti kunigais. Jis akivaizdžiai mato problemą. Popiežius tvirtina, kad mes turime mylėti žmones, kokie jie yra, o tuo pat metu Bažnyčios mokymas išlieka nepakitęs. Aš pats jaučiu, jog nuolat turiu atsiversti ir į pirmą vietą nuolat kelti asmenį.

EPA nuotrauka

Perklausiu dar kartą, ar popiežius tikrai nieko nepakeitė? Pavyzdžiui, Argentinos vyskupai paskelbė savo sprendimą dėl Komunijos išsiskyrusiems ir persituokusiems. Oficialiame Vatikano puslapyje pasirodė pranešimas, jog tai yra tinkama interpretacija. Pasak jūsų, popiežius patvirtino, kad vyskupai gali priimti tokius sprendimus asmeniškai, bet ne konferencijos lygmeniu. Ar nematote prieštaravimo?

Argentinos vyskupų dokumentas kalba apie žmonių palydėjimą, o tai yra Amoris laetitia aštunto skyriaus pagrindinė žinia. Bažnyčios esmė yra ne taisyklės, o žmonių palydėjimas kelyje į Dangų.

Argentinos vyskupų dokumente yra išdėstyti žingsniai. Pirmiausia, jei žmogus išsiskyręs ir persituokęs, patikrinti, ar nėra galimybių anuliuoti pirmąją santuoką (bažnytinė santuoka yra ne nutraukiama, bet gali būti paskelbiama negaliojanti nuo pat sudarymo akimirkos – red. past.). Argentinoje kitaip nei Europoje nėra daug kanonų teisės specialistų, dėl to popiežius palengvino šį procesą. Jei anuliacija neįmanoma, tuomet galbūt jie turėti pakalbėti su kunigu apie gyvenimą kartu kaip broliui ir seseriai ir, jei tai įmanoma, sugrįžti prie sakramentų įprastu būdu.

O kas, jei gyvenimas kaip broliui ir seseriai neįmanomas? Pavyzdžiui, moteris buvo vyro palikta ir susituokė su kitu, nes pati neišgalėjo išlaikyti vaikų (Lotynų Amerikoje nėra tokios socialinės apsaugos kaip Europoje). Taigi moteris paliko Bažnyčią, ištekėjo už nekataliko, bet galiausiai nori sugrįžti į atgal. Jos netikintis vyras nesutinka, nors ji ir norėtų, gyventi kaip broliui ir seseriai. Tokioje situacijoje galėtų būti svarstoma, ar šiai moteriai po Atgailos sakramento galėtų būti duodama Komunija. Taigi po visų prieš tai minėtų žingsnių šis sprendimas priimamas tarp kunigo ir konkretaus asmens.

Popiežius pasakė, kad Argentinos vyskupų trijų žingsnių gairės yra tinkama interpretacija, nes stengiamasi atsižvelgti į konkretų žmogų konkrečioje situacijoje ir matoma pastanga pritaikyti doktriną nuo pat pradžios. Amoris laetitia nesakoma, kad visiems galiausiai bus prieinama Komunija.

Bet mes labai dažnai girdime tokių pareiškimų, taip pat ir iš vyskupų.

Visada buvo vyskupų, kurie norėdavo ką nors pakeisti, ir dauguma tokių kalbų dažnai sklinda iš Vokietijos. Bet popiežius su tuo nesutinka. Jis tik patvirtino, kad Argentinos vyskupų gairės yra teisingas mokymo pritaikymas, nes atsižvelgiama į konkrečią situaciją.

Visgi žmonės suglumę, kai iš skirtingų pasaulio kraštų pasigirsta skirtingas mokymas. Kodėl nesiekiama išleisti visiems bendros interpretacijos. Pavyzdžiui, Jono Pauliaus II dokumente Familiaris Consortio taip pat yra išdėstytos gairės, kuriomis iš dalies remiasi ir Argentinos vyskupai, ir popiežius. Šiame dokumente ir pasirodė nurodymas, jog Komunija gali būti teikiama persituokusiems, jei jie gyvena kaip brolis ir sesuo.

Būtent. Ir yra tokių situacija, kai Komunijos priėmimas nėra įmanomas.

Šis principas galėtų būti taikomas visuotinai, kaip buvo iki šiol. Kodėl popiežius nori praktikas decentralizuoti? Ar popiežius nemato pavojaus, kad mokymas gali būti iškreiptas?

Pirmiausia iki Jono Pauliaus II persituokusioms poroms nebuvo leidžiama priimti Komunijos, net jei jie gyveno kaip brolis ir sesuo. Pats popiežius įvedė šią naujovę 1981 m. Pranciškus tik dar plačiau išaiškino šio principo esmę. Ir tai nėra decentralizacijos siekis. Jis sako, jog vyskupas yra vienintelis asmuo, atsakingas Dievui už kiekvieną iš jo vyskupijos. Jei Vilniuje yra pora, kuri mano, jog jos atvejis išskirtinis, ji turi kreiptis į vyskupą, o šis yra atsakingas prieš Dievą išspręsti problemą, ir jam nereikia kreiptis į Vatikaną. Bažnytinės teisės bylos visada buvo sprendžiamos vyskupystėse ir tik keletas siunčiama į Romą. Bet kuriuo atveju doktrina niekada nepasikeitė, ir mes čia kalbame tik apie jos pritaikymą.

EPA nuotrauka

Jūs kalbate iš popiežiaus pozicijos. O kaip manote, kodėl nemažai katalikų stipriai nerimauja dėl šių popiežiaus žingsnių ir juose mato pavojų?

Popiežius sako: pirmiausia turime pamokslauti apie Dievo meilę, ir tada žmonės supras įsakymus. Bet jei vienintelis dalykas, kurį jie žino apie Bažnyčią, yra įsakymai, tai mūsų komunikacija nevykusi. Jei mano homoseksualas draugas apie Bažnyčią žino tik vieną dalyką – kad Ji draudžia tuoktis – vadinasi, aš nevykusiai perteikiau katalikišką žinutę. Bažnyčia sako: Dievas tave myli ir nori, kad būtum laimingas, kad patektum į dangų, kad būtum šventas. Ji džiaugiasi tavimi tokiu, koks esi. Ir tuomet taip, tu turi laikytis moralės taisyklių, negali susituokti su kitu vyru. Bet tik supratus pirmą, galima suprasti antrą.

Bet ar tikrai galime sakyti, jog Dievas džiaugiasi mumis tokiais, kokie esame. Juk, pavyzdžiui, homoseksualų potraukį turintis žmogus greičiausiai turi žaizdų, dėl kurių šis potraukis ir kilo, greičiausiai jis kenčia, yra nelaimingas.

Žinoma, Dievas nesidžiaugia nuodėme, bet jis myli nusidėjėlį, kad ir kas nutiktų. Kaip sakė šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė – visiškai niekas, kad ir ką darytume, negali sumažinti Dievo meilės mums. Pati nuodėmė kaip tokia Dievo visiškai netrikdo, Jis nenori, kad nusidėtume, nes nuodėmė padaro mus nelaimingus. Dievas yra visiškai patenkintas homoseksualiu asmeniu, bet supranta, kad nuodėmė skaistumui šį žmogų daro nelaimingą.

Informacija sklinda labai greitai ir plačiai, katalikai žinomi tik dėl to, ko negali daryti. Toks žvilgsnis į Bažnyčią neteisingas, nes ribotas. Popiežius nori tai atitaisyti. Masinės komunikacijos pasaulyje mes turime nešti žinią apie Dievo meilę. Šv. Augustinas yra pasakęs: mylėk ir daryk, ką nori. Tai reiškia, kad, jei tu myli Dievą, yra dalykų, kurių nenorėsi daryti.

Tad akcentuojama buvo ne „daryk, ką nori“, bet „mylėk“.

www.advocate.com

Žinoma, popiežius Pranciškus gali būti neteisingai suprastas. Bet jis mano, jog šią kainą verta mokėti. Nes tam tikru atžvilgiu mes žmonėms perdavėme neteisingą žinią apie Bažnyčią. Jis mintyje turi ne katalikus, bet daugybę žmonių, kurie paliko Bažnyčią, nes nesuprato jos žinutės. Man stiprų įspūdį paliko, kai 2013 m. „The Advocate“ (amerikiečių žurnalas LGBT temomis – red. past.) popiežių paskelbė metų žmogumi. Ant viršelio buvo jo citata: „Jei gėjus yra geros valios žmogus ir siekia Viešpaties, kas aš toks, kad jį teisčiau?“ Visgi pačiame straipsnyje išreiškiamas supratimas, kad popiežius niekada neįvardys gėjų lytinių santykių kaip gerų ar tos pačios lyties santuokų kaip priimtinų. Nepaisant to, teigiama, kad popiežius juos myli. Pagalvojau: „Oho, juos pasiekė esminė žinia – kad popiežius juos myli, kad Dievas juos myli.“ Ir iš tiesų, jie gali nusidėti, bet tai nepaveiks besąlygiškos Dievo meilės. Ši radikali žinia yra Bažnyčios esmė. Bet ji nekeičia Bažnyčios mokymo, nes įsakymai išlieka tie patys ir jų pritaikymas yra toks pat.

Manau, kad kai kurie katalikai yra susirūpinę dėl popiežiaus žinios, nes visgi svarbu, ką mes darome. Nors Dievo meilė dėl nuodėmės nesumažės, bet sumažės mano paties galimybės – įgysiu blogų įpročių, dėl kurių nepajėgsiu mylėti. Ši žinutė nėra gerai iškomunikuota.

Iš tiesų svarbu, kaip mes elgiamės, nes nuodėmė yra destruktyvus elgesys, bet tai neturi įtakos Dievo meilei. Jei ką nors nužudai, tu pakenki kitam žmogui ir pačiam sau. Bet ši žinia buvo komunikuojama ilgą laiką, ir žmonės ją supranta, bet ja neseka.

Bet ar jūs tikrai manote, kad žmonės supranta šią žinią – jog nuodėmė, įsakymų nesilaikymas yra veikimas prieš savo pačių prigimtį – savęs pačių žalojimas?

Turime žiūrėti į Bažnyčią ne kaip į įsakymų rinkinio saugotoją, bet kaip į žmonių gelbėtoją. Pavyzdžiui, jei gyvenime susiduri su trimis tūkstančiais žmonių, jie yra tavo rūpestis, ir galiausiai būtent apie juos būsi paklausas, o ne apie tai, ar Bažnyčioje buvo laikomasi taisyklių. Kiekvienas iš šių žmonių yra svarbus, neįkainojamas. Popiežius sako, kad juos visus Dievas myli. Jei mes iškomunikuosime šią žinią, jie niekada daugiau nenorės nusidėti, o jei nusidės, atgailaus ir sugrįš. Bet jų valia jau bus perkeista Dievo meilės.

Mes turime būti žmonės, kitiems transliuojantys žinią apie Dievo meilę. Popiežius visada tuo rūpinasi. Translytis žmogus rašo popiežiui, kad yra atstumtas parapijos klebono, teigusio, kad šis keliaus į pragarą. Popiežius jį pasikvietė į Vatikaną ir pasakė, kad jis yra Bažnyčios vaikas, o Dievas jį myli besąlygiškai. Viename interviu popiežius yra pasakęs: „Aš nelaiminu homoseksualų ar to, ką jie daro, aš laiminu žmones.“ Ar tai reiškia, kad šis žmogus toliau gyvens kaip gyvenęs ir niekas nesikeis? To nežinome, bet popiežiaus žinia šiam žmogui buvo: „Dievas tave myli“, ir jo likimas paliktas Dievo rankose.