Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos (Jn 20, 1)

Šiandien, minėdami atgailotoją Mariją Magdalietę, esame Dievo Žodžio kviečiami išgyventi Velykų ryto esatis.

Skaitydami tekstą, pastebime, jog šio vyksmo laikas – „pirmoji savaitės diena“. Šventieji Egipto dykumos ir Sinajaus kalno tėvai aiškina, jog toji – pirmoji – diena po Jėzaus Prisikėlimo – tai būsimojo amžiaus simbolis, kai nebus nei nakties, nei vidudienio atokaitos, nes, kaip jie rašė: „Viešpats yra saulė, kuri niekada neišeina, kaip Jis prisikėlė, tai ir mes tą dieną (po visuotinio prisikėlimo) patirsim negendamumą.“

Pirmoji naujojo laiko diena bus, Apreiškimo Jonui žodžiais, „naujo dangaus ir naujos žemės“ metas. Tai bus mūsų naujasis gyvenimas po visuotinio prisikėlimo. Laikas, kai patirsime tai, ką patyrė Kristus, paslaptingai keldamasis iš kapo. Tai bus laikas, kai išsipildys Kristaus žodžiai: „Nieko nėra paslėpta, kas nebus atidengta.“

Tai ateitis, kuriai ruoštis esame kviečiami šiandien, kad tą visuotinio teisingumo išsipildymo dieną, kai viskas bus atidengta, nepatirtume gėdos nei šventojo Dievo Sūnaus akivaizdoje, nei vieni prieš kitus. Tai diena, kurios projekcijoje ir mūsų dabarties dienos turėtų tapti pasiruošimo, atidumo neiškreiptam (nesušvelnintam) Evangelijos mokymui. O kartu – atgailos, maldos bei gerumo vienų kitiems laiku. Pagal šį matą turėtų būti audžiamos mūsų mintys, gimdančios žodžius ir veiksmus. Mintys, žodžiai ir veiksmai, kurie yra užrašyti į mūsų gyvenimų knygas ir kurie tą dieną taps vieši. Todėl šventasis Isidoras sako: „Atsargiai galvokit – jūsų mintys rašomos danguose.“

Grįžtant prie konkretaus šios dienos Evangelijos siužeto, prie tuščio kapo matome ne valdingąjį mokinį Petrą ir netgi ne ištikimąjį Joną, bet buvusią viešąją nusidėjėlę Mariją Magdalietę, atėjusią dar kartą apverkti brangaus Mokytojo, kuris pakeitė jos gyvenimą. Būtent toji moteris, tapusi atgailos ir nuolankumo pavyzdžiu, raudanti dėl savo kalčių, pirmoji pamatys prisikėlusį Kristų.

Jėzaus Kristaus artimųjų ir bičiulių ratas iš tiesų ekstravagantiškas. Tarp šių žmonių beveik nerasime to meto inteligentų ir šviesuolių, filosofų, teologų, aukštuomenės pažibų, valdžios atstovų ir netgi religinių autoritetų – fariziejų bei aukštųjų kunigų. Jėzaus bičiuliai, jo suburtasis ratas, iš kurio gimsta Krikščionių Bažnyčia, – tai blogiečiai, kurie sutikę Dievą pasikeitė.

Antai sukčiautojai muitininkai, viešosios nusidėjėlės, plėšikas, kartu su juo nukryžiuotas iš dešinės, ir paprasti Genezareto pakrančių žvejai, tapę Jėzaus mokiniais. Kaip dabar sakytume, tai žmonės su juoda praeitimi, turintys blogą reputaciją. Kodėl būtent jie? Tik todėl, jog šie žmonės mato savo žaizdotą nuodėmingumą ir jaučia kvietimą keistis. Tai tie, kuriems reikia atleidžiančio ir išgydančio Kristaus. Tokie eina Jo ieškoti. Gyvo, vėliau nukankinto ir palaidoto. Tokie galop akimis ir širdimi pamato, patiki, jog Jis prisikėlė.

Tam ir duoti Dievo įsakai, kad žmogus, bandydamas jų laikytis, pamatytų savo neįgalumą juos išpildyti, taip atpažintų savo negalias ir šauktųsi Dievo, kartu su pastangomis padaryti tai, ką jis gali.

Šios dienos Evangelijos klausimas: kas yra magdalietiškumas? Tai meilės, maldos ir atgailos vaisiumi tapęs prisirišimas prie Jėzaus Kristaus. Prieraišumas, išgyvenamas šalia To, be Kurio gyvenimas slysta iš po kojų. Prie To, Kuris vienintelis žmonijos istorijoje gali duoti gyvojo vandens.

Kyla logiškas klausimas: kodėl Prisikėlimo įvykių šone lieka Izraelio šviesuomenė? Jie, kurie buvo ir netgi tebėra judėjų dvasingumo etalonas – maldos ir pasninkų bei kitokių įsakymų uolūs pildytojai.

Teko girdėti nuomonių, jog specialiai nereikia laikytis įsakymų ir netgi Dievo Žodžio, nereikia per daug melstis ir pasninkauti, kad netaptume fariziejais. Tačiau tai – taip pat klaidingas mąstymas.

Dykumų tėvų mokymas duoda labai aiškius atsakymus į šiuos klausimus. Jie sako, jog malda, formuojanti dvasinį gyvenimą, gali būti teisinga arba neteisinga. Pagal tai sprendžiame iš vaisių. Teisinga, tai yra iš atgailos ir nuolankumo gimstanti malda žmogui vis labiau leidžia pamatyti jo paties kaltumo žaizdas, kad atgailoje jis galėtų būti Kristaus išgydytas. Jo valymasis ir gydymasis per Atgailą trunka visą gyvenimą iki pat mirties, kaip sako dykumų tėvai. Neteisinga malda tokia, kurios vaisiumi tampa matymas ne savo nuodėmingumo, bet kitų žmonių trūkumų ir nuodėmių. Neteisinga malda užaugina apakinančią ir apkurtinančią puikybę, kuri yra žmogaus pražūtis. Žmogus ima save matyti kaip geresnį, šventesnį už kitus, pradeda ne save, bet kitus žmones teisti bei smerkti mintyse bei kalboje.

Tokių „teisuoliškų“ maldavimų Dievas nenori girdėti, kaip Jis neišgirdo fariziejaus, dėkojančio už savo teisumą, maldos, o nukreipė ausį į muitininko šauksmą. Tad kiekvienas turime kovoti ir budėti, kad neišpuiktume dar labiau, nei jau esame išpuikę. Nes tik nuolankusis, tai yra tas, kuris iš tiesų jaučiasi suteptas ir gailisi, tik toks žmogus širdimi išgirsta Kristų, pašaukiantį jį vardu, kaip šiandienėj Evangelijoj: „Jėzus jai sako: „Marija.“ Ji atsigręžė ir sušuko hebrajiškai: „Rabuni.“

Svarbus dalykas, kurį pastebime šios dienos Evangelijoje, tai, jog ši moteris ne iš karto atpažįsta savo brangųjį Mokytoją. Iš vienos pusės, galim tai vertinti, kaip natūralų žmogiškąjį gedulą, kuris tiesiog kuriam nors laikotarpiui apima ir tartum apakina žmogų viskam, kas vyksta aplinkui. Iš kitos pusės, galime įžvelgti ir svarbių dvasinių dalykų, kuriuos per šį įvykį Dievas nori mums parodyti. Senojoje ortodoksiškoje teologijoje, paremtoje dykumų tėvais, aistroms priskiriamas ir liūdesys. Aistra – tai, kas yra žmoguje nesutvarkyta, nenukreipta į dieviškąjį kelią, tai, kas kankina ir apakina. Iš tiesų, jei liūdesys yra ne momentinis išgyvenimas, o užsilikusi nuolatinė sielos nuotaika, reikėtų į tai atkreipti dėmesį, kad tai netaptų stabdžiu kelionėje į tikrą vidinį prisikėlimą, kuris dar vadinamas sudievinimu arba Nesukurtosios Dievo Šviesos patyrimu.