Nathan Dumlao/Unsplash.com

Rengiantis 9-ajam Pasaulio šeimų susitikimui Dubline 2018 m. rugpjūtį pateikiame katechetinį kelią, paremtą popiežiaus Pranciškaus posinodiniu apaštališkuoju paraginimu Amoris laetitia.

Katechezė pradedama malda, paimta iš popiežiaus mokymo, ir užbaigiama keliais klausimais pasidalyti mintimis šeimoje – namų Bažnyčioje ir krikščionių bendruomenėje.

Penktoji katechezė. Gyvybės kultūra

„O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52)

Viešpatie Jėzau,

Tu ištikimai pripildai savo artumu Bažnyčią ir žmonių istoriją;

per įstabų savo Kūno ir Kraujo sakramentą

Tu leidi mums dalyvauti dieviškajame gyvenime ir iš anksto ragauti amžinojo gyvenimo džiaugsmo;

Tave garbiname ir šloviname.

Parpuolę priešais Tave, gyvybės versmę ir mylėtoją,

tikrai esantį ir gyvą tarp mūsų, meldžiame Tave.

Pažadink mumyse pagarbą kiekvienai negimusiai gyvybei,

suteik gebėjimą motinos įsčių vaisiuje

įžvelgti stebuklingą Kūrėjo darbą,

atverk mūsų širdis svetingai sutikti kiekvieną užgimstantį vaiką.

Lydėk įstatymų leidimo susirinkimų sprendimus savo Dvasios šviesa,

kad žmonės ir tautos suvoktų bei gerbtų

šventą gyvybės, kiekvienos žmogiškosios gyvybės prigimtį.

Vadovauk mokslininkų ir mokytojui darbui,

kad visa pažanga prisidėtų prie asmens visapusiškos gerovės

ir niekas nepatirtų priespaudos ar neteisybės.

Suteik administratoriams bei ekonomistams kūrybinės meilės,

kad jie suvoktų ir skatintų pakankamas sąlygas,

įgalinančias jaunas šeimas giedrai priimti naujų vaikų gimimą.

Paguosk sutuoktinių poras, kenčiančias dėl to, kad neturi vaikų,

ir pasirūpink jomis, nes esi geras.

Pamokyk mus visus rūpintis tėvų netekusiais ar apleistais vaikais,

kad jie pajustų Tavo meilės šilumą,

Tavo dieviškosios širdies paguodą.

Drauge su Tavo Motina Marija,

didžia tikinčiąja, kurios įsčiose prisiėmei žmogaus prigimtį,

tikimės iš Tavęs, mūsų vienintelio tikrojo Gėrio ir Išganytojo,

jėgų mylėti ir tarnauti gyvybei,

laukdami amžinojo gyvenimo Tavyje

bendrystėje su Švenčiausiąja Trejybe. Amen. 

Benediktas XVI, Šv. Petro bazilika, 2010 m. lapkričio 27 d. 

Tina Bo/Unsplash.com

Pažymėtina labai įdomi Evangelijos pasakojimo pabaiga. Turint galvoje šeimos dinamiką šioje scenoje ir ypač Jėzaus atsakymą į jo tėvų, bijojusių, kad jo neteko, skausmingus žodžius, kone atrodo, jog Šventosios Šeimos narių santykių plotmėje įvyko savotiškas lūžis. Tai sutampa su akimirka, kai Sūnus, tapęs pilnamečiu, imasi gynybos bei apriboja tėvų valdžią pareikšdamas savo autonomiją ir atsakomybę už save.

Scena labai įprasta kiekvienos šeimos namuose. Ta garsioji valanda užklumpa netikėtai, kai tėvai būna tam tinkamai nepasirengę. Tada vaikai staiga prisistato kaip suaugę ir ima rodyti gebėjimą pasirinkti savo gyvenseną. Labai stebėtina matyti, kad Šeima iš Nazareto išgyvena tokią pat dinamiką kaip ir kiekviena kita šeima. Bet toliau skaitydami tekstą išvysime, jog šeimoje lūžio nėra. Tiesą sakant, yra net priešingai. Lukas rašo, kad Jėzus „iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus“ (Lk 2, 51). Tai primena tipišką reakciją tų, kurie, baimindamiesi bausmės, nepajėgia įgyvendinti savo pretenzijų ir galop daro tai, ką liepia tėvai.

Iš tiesų Jėzus apsigina gana gerai ir tai, ką jis pasako, palieka tėvus be žado. Todėl pasilikti jų valdžioje nėra neišvengiamas pasirinkimas. Jis nėra suvaržytas ir priverstas, bet veikiau priima laisvą ir atsakingą sprendimą, dar kartą patvirtindamas savo pradinį pirmenybės teikimą Šeimai.

Dievo Žodis į pasaulį ateina kaip visiškas beturtis ir skurdžius, išsižadėdamas visko, išskyrus vieno dalyko, – įsikūnijimo šeimoje su motina ir tėvu. Po šio incidento Jėzus lieka saviškiams klusnus, nes „jie drauge moko abipusiškumo, skirtingų žmonių susitikimo, kai kiekvienas su sava tapatybe priimamas kito, vertės. Jei dėl kokios neišvengiamos priežasties trūksta vieno iš tėvų, svarbu ieškoti, kuo jį pakeisti, siekiant laiduoti tinkamą vaiko brendimą“ (AL 172).

Lukas pasakojimą užbaigia taip: „O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). Keliais žodžiais Evangelijai pavyksta patvirtinti geriausius bei fundamentaliausius dalykus, galinčius garantuoti visiškai sveiką vaiko augimą. Pažymėtina, kad pirmas pabrėžiamas augimo aspektas yra „išmintis“. Neturėtume įsivaizduoti, jog tai reiškia laipsnišką turtėjimą žinių ar įgūdžių gausa. Žodis „išmintis“, lotyniškai sapientiam, etimologiškai susijęs su veiksmažodžiu sapere, reiškiančiu ir „žinoti“, ir „ragauti“; tikroji išmintis yra pajusti gyvenimo skonį ar giliąją prasmę. Išmintis minima pirma „metų“. Kodėl? Čia regime minties apie tai, kaip žmogus vystosi, tikrą kopernikiškąją revoliuciją.

Paprastai manome, kad pirma eina metai ir tik tada ilgainiui, laikui bėgant, išmokstama gyvenimo skonio ir prasmės. Evangelijoje pateikiama tiesa, prieštaraujanti šiam paplitusiam požiūriui: joje sakoma, jog pirma eina gyvenimo skonio ragavimas ir paskui metų seka. Visa tai reiškia, kad kiekvieną šventą savo egzistencijos dieną, pradėdami nuo pirmosios, turime išgyventi mėgaudamiesi jo grožiu bei gilumu. Tai – vienintelis gyvenimo būdas, įgalinantis Dievo malonės veikimo vaisingumą.

Dažnai spontaniškai prašome Dievą įsikišti į mūsų žmogišką tikrovę užmiršdami garsų scholastinės filosofijos posakį: Gratia supponit naturam. Dievo malonė, žinoma, visada pirmesnė už bet kurį žmogaus veiksmą, bet šios malonės veiksmingumą sąlygoja žmogaus klusnumas Dievo veikimui. Galop Evangelijoje pabrėžiama, kad Jėzaus augimas nėra privatus dalykas, susijęs vien su jo Šeima; Jėzus auga „žmonių akyse“, t. y. regint visiems, priklausantiems krašto, kuriame jis gyvena, bendruomenei. Čia vėlgi Evangelijos žinia kertasi su dažnai siaura, individualistine mąstysena apie tai, kas vyksta šeimos aplinkoje. Kitaip tariant, mažos žmogiškosios būtybės laipsniškas augimas nėra tai, kas rūpi vien jos tėvams. Asmens vystymasis ir brendimas paliečia kiekvieną, nes kiekvienas žmogus visada yra žmogiškasis turtas visų gėrio labui. Negana to, iš kiekvieno prašoma duoti kiekvienai augančiai žmogiškajai būtybei visko, ko jai reikia, kad ji vystytųsi kuo geriausiai. Priešais akis regime tikrą himną gyvybės kultūrai, kurios pirminės įsčios yra šeima.

Seth Reese/Unsplash.com nuotr.

Todėl popiežius Pranciškus nurodo, kad „šeima yra aplinka, kur gyvybė, gaunama kaip Dievo dovana, ne tik pradedama, bet ir priimama. Kiekviena nauja gyvybė leidžia mums suvokti meilės, kuri niekada nepaliauja mus stebinusi, neužtarnaujamumą. Tai – mylėjimo iš anksto grožis: vaikai mylimi pirmiau, negu gaunami. Šitai atspindi Dievo, kuris visada rodo iniciatyvą, pirmenybės teikimą meilei, nes vaikai mylimi pirma bet kokio jų nuopelno“ (AL 166). Ypač „motina, jį nešiojanti įsčiose, turi prašyti Dievo šviesos, kad galėtų iš esmės pažinti savo vaiką ir laukti jo tokio, koks jis yra iš tikrųjų“ (AL 170).

Šiandien labiau nei kada nors anksčiau paplitusi mąstysena, skatinanti taip manipuliuoti žmogaus būtybės gimdymo aktu, kad nutraukiamas pradinis saitas su šeima. Žmonės, užsikrėtę šiuolaikine mąstysena, nebesuvokia nė menkiausio skirtumo tarp žmogaus gimimo iš natūralaus santuokinio akto ir vaiko gimimo kaip dirbtinio apvaisinimo ar kitokių nuolat išsirutuliojančių praktikų padarinio. Tokia mus supanti mąstysena vis labiau plinta dėl vienos priežasties: žmogus prarado suvokimą, kad vaikas yra didžiulė dovana iš aukštybių. Paradigminė šiuo atžvilgiu yra Šventojo Rašto ištara, perteikiama mums pasakojime apie pirmojo žmogaus gimimą: „Žmogus pažino savo žmoną Evą, ji pradėjo ir pagimdė Kainą. Viešpaties padedama, gavau berniuką, – ji pasakė“ (Pr 4, 1).

Šiandienę situaciją lemia ne vien kultūrinės, moralinės, socialinės, ekonominės ar antropologinės priežastys. Naujo globalinio scenarijaus pamatinė priežastis yra Dievo pajautos praradimas, todėl žmogus dabar pats jaučiasi esąs valdovas, net ir žmogaus gyvybės pradėjimo srityje. Tačiau požiūris į gyvybę visiškai pakinta tik tikėjimo perspektyvoje. Net „jei kūdikis pasaulio šviesą išvysta nepageidautinomis aplinkybėmis, tėvai ar kiti šeimos nariai turi padaryti visa, kas įmanoma, kad jis būtų priimtas kaip Dievo dovana, ir imtis atsakomybės priimti jį nuoširdžiai bei meiliai.

Todėl, kalbant apie pasaulį išvystančius kūdikius, jokios suaugusiųjų aukos nelaikytinos per daug brangiomis ar per daug didelėmis, kad kūdikis nesijaustų klaida, bevertis ir paliktas gyvenimo sužeidimams bei žmonių puikybei. Naujo vaiko dovana, Viešpaties patikima tėčiui ir mamai, pradedama sulig priėmimu, tęsiama visą žemišką gyvenimą trunkančiu rūpinimusi ir galiausiai baigiama amžinuoju gyvenimu. Giedras žvilgsnis į galutinę kiekvieno žmogaus paskirtį įgalins tėvus dar geriau suvokti, kokia brangi dovana jiems patikėta“ (AL 166). Šiuo atžvilgiu, „kupina didžiulio dėkingumo, Bažnyčia remia šeimas, priimančias, auklėjančias ir meile apsupančias neįgalius vaikus“ (AL 82), kurie labiau nei kas kita rodo visam pasauliui šventą ir absoliučią žmogaus gyvybės vertę. Iš tiesų „žmogaus gyvybė labai vertinga, o savo motinos įsčiose augančio kūdikio teisė į gyvybę tokia neatimama, kad galimybės spręsti dėl šios gyvybės, kuri yra tikslas savyje ir niekada negali būti kito žmogaus nuosavybė, niekaip nevalia pateikti kaip teisės disponuoti savo kūnu. Šeima gina gyvybę kiekvienu jos tarpsniu, taip pat jai gęstant“ (AL 83).

Gimdymas tikrai yra dieviškasis veiksmas, ir popiežius Pranciškus pabrėžia, kad „kiekviena moteris dalyvauja kūrimo slėpinyje, vis atsinaujinančiame sulig žmogaus gimimu“ (AL 168). Tačiau sykiu ne mažiau šventas yra ir naujos gyvybės svetingo sutikimo aktas. Šiaip ar taip, Marija ir Juozapas liudija, kad jų didybė yra tai, jog jie, kiekvienas nepakartojamai, priėmė Dievo Žodį, leisdami jam įsikūnyti pasaulyje. Todėl nors tiesa, kad ne kiekvienas gimsta biologine prasme, ne menkesnė tiesa yra ir tai, kad kiekvienas pašauktas visada, visur ir bet kuriomis aplinkybėmis svetingai priimti gyvybę. „Motinystė nėra išskirtinai biologinė tikrovė, bet reiškiasi įvairiais būdais“ (AL 178), ir ypač „tie, kurie besąlygiškai ir neatlyginamai įsivaikina ir priima asmenį, tampa Dievo meilės tarpininkai – Dievo, kuris sako: Net jeigu tavo motina ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu (plg. Iz 49, 15)“ (AL 179).

Būtent tokia šeimos svetinga meilė dovanoja gyvybę tiems, kuriems ji, deja, dažnai nesuteikiama. „Sutuoktinių pora, patirianti meilės jėgą, žino, kad ta meilė pašaukta gydyti apleistųjų žaizdas, atnaujinti susitikimo kultūrą, kovoti dėl teisingumo. Dievas patikėjo šeimai pasaulio prijaukinimo darbą, kad visiems pavyktų pajusti kiekvieną žmogų esant broliu“ (AL 183). Kas labiau nei šeima išgali konkrečiai praplėsti gyvybės kultūros horizontus pasaulyje? „Šitaip sutuoktiniai krikščionys perdažo pilką viešąją erdvę pripildydami ją brolystės, socialinio jautrumo, silpnųjų apsaugos, šviesaus tikėjimo, veiklios vilties spalvų“ (AL 184).

Šiandien, priešingai, „narciziškumas atima iš žmonių gebėjimą žvelgti toliau savęs, savo troškimų ir poreikių. Tačiau tuo, kuris naudojasi kitais, anksčiau ar vėliau vadovaujantis ta pačia logika, bus irgi naudojamasi, manipuliuojama, jis irgi bus paliktas. Reikia pasakyti, kad ryšiai dažniau nutrūksta tarp pagyvenusių suaugusiųjų, ieškančių savotiškos autonomijos ir atmetančių idealą senti drauge vienas kitu rūpinantis ir vienam kitą palaikant“ (AL 39). Tuo tarpu vienintelė šeima savo DNR turi nenugalimą bendrystės jėgą, raginančią „su didele meile priimti nepilnametes motinas, tėvų neturinčius vaikus, vienišas motinas, paliktas vienas auklėti savo vaikus, neįgalius asmenis, reikalaujančius daug meilės ir artumo, jaunuolius, kovojančius su priklausomybėmis, vienatvės kamuojamus nesusituokusiuosius, atskirai gyvenančius ar našlaujančius asmenis, senus žmones ir ligonius, nesulaukiančius paspirties iš savo vaikų, galiausiai savo glėbį atverti tiems, kurie savo gyvenimą sugriovė“ (AL 197).

Šeima – tinkamiausia gyvybės kultūros aplinka, nes yra tinkamiausia Dievo artumo vieta. Tiktai kiekvienuose namuose pripažinus pirmapradį Dievo ir gyvybės ryšį, pasaulis taps žmoniškesnis ir jame bus apsaugotas kiekvieno žmogaus kilnumas.

Jelleke Vanoote/Unsplash.com nuotr.

Šeimoje

Apmąstykime:

1) Kiekviena žmogaus gyvybė yra šventa ir nepažeistina Dievo dovana. Tačiau šiandien vis labiau plinta mąstysena, skatinanti turėti vaiką vien savo troškimui bet kokia kaina numalšinti, net pasitelkiant vis naujesnes technikas, leidžiančias pradėti vaiką už natūralaus santuokinio akto ribų. Kiekviena žmogiškoji būtybė, nepriklausomai nuo to, kaip buvo pradėta, yra Dievo dovana. Atsižvelgiant į tai, koks yra santykis tarp Dievo duodamos gyvybės dovanos ir natūralaus santuokinio akto?

2) Kuria prasme šeima gali tapti gyvybės kultūros skatintoja, jei tik ji save laiko viena iš tinkamiausių Dievo artumo vietų?

Įgyvendinkime:

1) Kiekvienai šeimai būdinga gyvybės priėmimo bet kuriomis aplinkybėmis dinamika, bet šitai ne visada išryškinama. Kas tam kliudo ir kaip tokį suvokimą skatinti?

2) Gebėdami vienas kitą visiškai priimti, sutuoktiniai atveria širdis kiekvienam. Ką tai reiškia? Paaiškinkite konkrečiai, galbūt papasakodami apie konkrečią patirtį.

Bažnyčioje 

Apmąstykime:

1) Žmonės dažnai galvoja, kad Bažnyčia skatina gyvybę dėl to, kad tai išplaukia iš jos mokymo, bet iš tikrųjų gyvybė yra neatimama teisė, nepriklausanti nuo kokios nors religinės ar moralinės sistemos. Ką Bažnyčia galėtų ir turėtų daryti, kad patvirtintų šventą ir nepažeistiną teisę į gyvybę nepriklausomai nuo bet ko kita?

2) Šiandien pradinis ir nepertraukiamas ryšys tarp meilės ir gyvybės silpnėja, net imama juo abejoti. Kokios klaidos? Kokie sunkumai? Ką galima pasiūlyti?

Įgyvendinkime:

1) Skatinti šeimos kultūros neįmanoma be šeimos ir jos pradinio svetingumo. Ką daryti siekiant įsukti šį ratą?

2) Kaip Bažnyčia galėtų padėti šeimoms įgyvendinti tikrąją gyvybės kultūrą?